Antanai, duok suvilgyti lūpas

Įpusėjus vasarai, nutariau aplankyti savo mokslo dienų bičiulį Antaną, kuris atostogavo savo tėviškėje, Rytų Lietuvoje, prie gražaus ežero.
Pasikinkiau savo seną motorolerį ir nuburzgiau į man gerai pažįstamą ežerų kraštą.
Bičiulis mane sutiko maloniai ir stengėsi parodyti visas šio krašto įdomybes.
Pirmą dieną valtimi plaukiojome ant ežero, bandėme pagauti žuvelių, bet nelabai sekėsi. Antanas paaiškino, kad karštomis dienomis žuvelės slepiasi gilumoje, būna aptingusios ir mažai maitinasi. Tegu jos lieka ramybėje. Man labiau patiko pats plaukiojimas valtimi ir gražūs vaizdai iš visų pusių.
Kitą dieną bičiulis pasiūlė aplankyti jų sodžiuje pagarsėjusią aludę. Jei reikia, tai reikia.
Iš tikrųjų, tai buvo paprasta plonų baltų lentų palapinė, sukalta šalia parduotuvės. Jos viduje – ilgokas stalas, o pasieniais nutiesti suolai.
Užsisakai parduotuvėje porą bokalų alaus – juos tau ir atneša į palapinę. Toks aptarnavimas kaimo vyrams labai patiko. Antanas juokėsi, kad kai kas čia ir užmiega.
Šį kartą palapinėje buvome tik mudu du. Pasirinkome patogią vietelę prie atviro lango, kad gurkšnodami alų galėtume pasižvalgyti į gražias šios vietovės apylinkes. Šalia buvo žalia žiedų išmarginta pieva, o tolyje matėsi tamsus miškas. Žvilgtelėjus į dešinę, akys atsiremdavo į žiogriais aptvertą kaimiečio sodą. Aš iškarto pastebėjau, kad jo patvoriu neskubėdama kėblina kažkokia neaiški žmogysta.
Po valandėlės šis susikūprinęs žmogelis pasirodė prieš mūsų atvirą langą.
Valandėlę jis trypčiojo vietoje, žvalgėsi į vieną pusę, į kitą, bet vis dažniau jo akys įsmigdavo į mūsų atvirą langą. Patylėjo žmogelis ir neištvėręs pagaliau prabilo:
– Antanai, duok man suvilgyti lūpas!
lštarė taip, tarsi prašytų vaistų.
– Matijošiau, keliauk pro šalį! Negadink vaizdo!
Vargšas pasitraukė į pievos pakraštį, bet netrukus vėl stovėjo priešais palapinę.
Kaip koks sargas.
– Antanai, duok man suvilgyti lūpas! –­ pasigirdo lyg maldavimas.
Mačiau, kad mano bičiulis taip supyko, kad net išraudo. Atrodė, kad jis tuoj pašoks ir griebs Matijošių už marškinių.
– Ko tu prie mūsų pristojai?! Nebandyk mano kantrybę! – šaukė jis.
Pagaliau Matijošius nuleido galvą ir nudūlino į šalį.

 

Miško paslaptys

Malonu saulėtą pavasario dieną pavaikštinėti po seną lapuočių mišką. Kas žingsnis prieš tavo akis atsiveria vis naujas ir vis gražesnis vaizdas. Čia daugelis medžių jau sulaukė gražaus amžiaus. Jų liemenys galingi, dažnai kerpėmis apaugę. Norėjosi apžvelgti kiekvieną medį, juo pasigrožėti. O pralindus jaunų eglaičių tankumyną prasidėjo atviras žolės plotelis, kuriame sau vietą buvo susiradęs senas klevas. Šį medį dažniausiai sutinkame prie kaimo sodybų, prie kelių. Kaip jis sau vietelę pasirinko čia, miško viduryje? Susidomėjusios tokiu atklydėliu, jį iš visų pusių apsupo jaunos pušaitės, kaip smalsios mergaitės gražų berną. Žengiau dar keletą žingsnių, ir mano kojos užkliuvo už žolėje pasislėpusių, papuvusių sienojų. Netoliese žaliavo alyvų krūmas. Pagaliau supratau, kad tai buvusios sodybos ženklai. Įdėmiau pasižvalgęs, pastebėjau platų apsamanojusį akmenį. Tikriausiai jis kažkada gulėjo prie čia stovėjusio namo slenksčio. Gal tai likę ženklai nuo miško eigulio sodybos? O gal šiaip koks žmogus nuo senų laikų buvo paveldėjęs žemės plotelį miške ir čia prisiglaudęs? Koks buvo jo gyvenimas? Ar lengva, ar sunku buvo jam, miško žmogui, apsuptam ošiančio eglyno, šlamančių drebulių, baltų beržų? Ar kankino čia jį vienatvė, ar ilgėjosi atvirų laukų? Tikiu, čia jam buvo gera. Juk rytais jį pasveikindavo būrelis stirnų, kurios atstriksėdavo prie gėlių darželio ir labai nustebdavo, pamačiusios savo atvaizdus trobos languose. Šiek tiek išsigandusios, nustriksėdavo į šalį. Pasitaikydavo, kad tamsiomis rudens naktimis kažkur netoliese imdavo staugti vilkas. Pergąsdintas kiemo sargas – šunelis, cypdamas slėpdavosi būdoje. Tada šeimininkas įdegdavo žibintą, išeidavo į kiemą ir nubaidydavo plėšrūną.
O koks malonumas būdavo pavasarį, kai parskrisdavo paukščiai! Vakare žmogus plačiai atverdavo trobos duris, kartu su visa šeima atsisėsdavo ant slenksčio ir ilgai klausydavosi paukštelių čiulbėjimo, krykavimo, tolimo gagenimo. Nepasikeldavo nuo slenksčio, kol atslinkęs miegas nepakviesdavo į lovą. Ne dėl paukštelių čiulbėjimo, vilko staugimo ar briedžio šuoliavimo šis žmogus paliko savo miško sodybą.
Žmonės jį išgąsdino! Pas miško gyventoją ateidavo dieną, ateidavo ir naktį. Ir vis kažko ieškojo, kažko reikalavo.
Vienas toks smarkuolis įrėmė į krūtinę ginklą ir ėmė rėkti:
– Prisipažink! Pasakyk! Parodyk!
To jau buvo per daug! Vis stipriau žmogų užvaldė mintis, kad reikia palikti miško sodybą ir persikelti į ramesnę vietą.
Taip ir padarė. Giminaičiams ir meistrams padedant, jo maloni trobelė iš miško nukeliavo į tuščią plynę kaimo pakraštyje. Naujoje vietoje miško žmogų pasitiko tik karklais apaugęs griovys ir vienišas šermukšnis. Toks liūdnas vaizdas žmogui širdį suspaudė, bet jis stengėsi to neparodyti. Ilgai kamavo nepasitenkinimas ir ilgesys. Naktį sapnavosi ošiantis miškas ir pro langą žiūrinti stirna. Dieną jis ilgai žvelgdavo į miško pusę ir pats nepastebėdavo kaip ten nukeliaudavo. Aiškiai pajusdavo, kad tarp pušų ir eglių ne tik oras, bet ir kvapai buvo visai kitokie. Jis godžiai traukdavo į plaučius šią gaivą vaikščiodamas tarp medžių ir lyg juos pasveikindamasis pridėdavo prie jų liemens savo ranką. Juk jie visi jam buvo pažįstami.
Pavargęs susirasdavo nupjauto beržo kelmą, ant jo atsisėsdavo ir liūdnas, susimąstęs paskęsdavo savo mintyse.
Bruknių uogautojos, pamačiusios miške ant kelmo sėdintį tokį susigūžusį žmogų, rimtai išsigąsdavo. Stengdavosi kuo greičiau nuo jo nutolti.
Aš jo nepabūgau, priėjau ir prakalbinau. O jis man viską ir papasakojo.

2013 m. kovo 10 d.

 

Senelio draugai

Juliukui pats įdomiausias senelio draugas, žinoma, yra medžiotojas Nabažas. Jis toks linksmas pasakorius, kad jo pasiklausyti susirenka visa šeima. Be­sijuokiant net žandai paskausta. Nabažas ne šiaip sau pasakoja kokį nors savo medžioklės nuotykį, bet ir daug ką suvaidina. Kaip koks artistas jis moka pamėgdžioti net paukščių čiulbėjimą ar vilko staugimą, kitų žmonių kalbos manierą ar jų keistus įpročius. Atrodo, kad jo atmintis –­ nuostabiausia, atsimena net caro laikus. Jei dėl vaizdingumo prireikia, Nabažas gali net pašokti, ar ant žemės keturpėsčias parkristi. Kai visi net ašaras šluostydami kvatoja, jis patenkintas žvelgia į jų veidus ir santūriai šypsosi.
Dažniausiai tokie linksmi spektakliai būna, kai senelis iškūrena pirtį ir pasikviečia du savo draugus: medžiotoją Nabažą ir artimą kaimyną ūsočių-barzdočių Lingį. Nabažas padžiūvęs, lengvas, šiek tiek susikūprinęs, tarsi per medžioklę sėlintų prie kokio nors žvėrelio. Jo balsas švelnus, bet jei reikia ką nors pavaizduoti, medžiotojas gali suriaumoti kaip vilkas ar imti ulbėti kaip balandis. Juliuką visuomet stebino, kaip Nabažas gali taip neatpažįstamai pasikeisti. Tarsi jo padžiūvusiame kūne slėptųsi bent keli skirtingi žmonės. Kaimynas Lingys buvo visai kitoks. Jis plačiapetis kaip pirties durys, sunkus, o balsas duslus ir sklindantis kaip iš statinės. O kai juokdavosi iš medžiotojo linksmų nuotykių, rodos, pirtelės sienos imdavo drebėti. Nors Lingys atrodė daug galingesnis už Nabažą, bet kai jie pirtyje, sugulę ant plautų, susikibdavo pėrimosi varžybose, medžiotojas visuomet tapdavo nugalėtoju. Nukritęs nuo plautų, Lingys pravira burna ilgai šnopuodavo ir juokais kaltindavo medžiotoją, kad tas visą karštį veja į jo pusę. Visiems kitiems būdavo smagaus juoko.
Prasidėjus didžiosioms pėrėjų varžyboms, Juliukas įsitaisydavo arčiau durų. Atsigulęs ant grindų, prikišdavo nosį prie durų apačios ir gaudydavo pro jas srūvantį gaivesnį orą. Ant plautų užlipdavo tik po didžiųjų varžybų. Senelis su vanta pačekšnodavo jam per nugarą ir kojas.
Vyrai jau pildavosi į kibirus šiltą vandenį, ir prasidėdavo ramus, paprastas apsiprausimas. Bet tada juk prasidėdavo ir pačios įdomiausios kalbos, pasakojimai ir pajuokavimai. Juliukas tik klausydavosi tos garsios vyrų šnekos, dažnai palydimos smagaus juoko, ir kartais nesuprasdavo, dėl ko jie taip garsiai kvatoja. Apie tas vyriško juoko paslaptis jis sužinojo tik tada, kai labiau paūgėjo.