Tai buvo labai gražus žirgas, tamsaus kaštonų spalvos plauko, ilgomis kojomis, visada aukštai pakelta galva ir stačiomis ausimis lyg įdėmiai klausytųsi, kas vyksta aplinkui. Jei tėvas norėdavo kur nors skubiai nuvažiuoti, pasikinkydavo Kaštanį. Jam nereikėjo botago – žirgas lėkdavo kaip vėjas. Apsnūdęs važnyčiotojas šiam žirgui nepatiko. Net jojant į ganyklą, jis gerai nujausdavo, kas sėdi ant sprando: tvirtas vyras ar tik piemenėlis.
Vieną pavasario dieną tėvas užkėlė mane ant Kaštanio nugaros, įdavė į rankas apynasrio vadeles ir liepė nujoti į paupio pievą. Sėdėjau patenkintas, žvalgiausi aplinkui ir gailėjaus, kad niekas nemato, kaip išdidžiai sėdžiu ant gražaus žirgo. Iš pradžių Kaštanis pėdino ramiai, neskubėdamas, o man norėjosi pajusti ir jo padūkusį greitį. Įsidrąsinęs trinktelėjau kulnais žirgui per šonus. To užteko: Kaštanis panarino žemyn galvą ir smagiai pasispardydamas pasileido šuoliais per ganyklą. Iš pradžių laikiausi įsikibęs į jo karčius, bet nebeištvėriau padūkėlio šuolių ir nusiritau ant dirvono. Gerai, kad ten žemelė buvo minkšta.
Kaštanis apsidžiaugė atsikratęs raitelio ir pasismagindamas bei žaismingai pasispardydamas nudundėjo į paupį, kur ganėsi kiti kaimo arkliai.
Tėvas netoliese apkaupinėjo bulves. Jis matė, kas man nutiko. Priėjęs paklausė:
– Ar stipriai susitrenkei?
– Iš tikrųjų aš skausmo beveik nejaučiau, bet buvo gėda, kad nesutramdžiau padūkėlio žirgo. Tėvas nesibarė, nepriekaištavo, gal tik pyktelėjo ant Kaštanio. Nutarė jį paauklėti.
Nuėjęs į paupio pievas, ten sugavo padūkėlį, užsėdo ir pančiu pliekdamas per šonus pasileido lenktynių su vėju. Gal tris kartus su dundesiu aplėkė paupio pievas ir ganyklas. Kaštanis net sušilo. Visas jo mandrumas ir padūkimas pradingo. Paklusnus ir ramus kaip avinėlis, vedamas šeimininko, atžingsniavo iki manęs. Aš susigūžęs po gėdingo nukritimo tupėjau ant žolyno.
– Taip reikia valdyti žirgą! – pasididžiuodamas ištarė tėvas, ranka plekšnodamas per Kaštanio sprandą.
– Kai užaugsiu ir aš taip jodinėsiu, – pažadėjau.
Dėl savo nesėkmės dar guodžiausi ir tuo, kad Kaštanio nesuvaldė ir mūsų kaimynas dėdė Jeronimas. Žiemai slenkant į pabaigą, jis pasiskolino Kaštanį ir pasikinkęs į roges iškeliavo į girią malkų. Grįžtant namo, Kaštanis taip padūko, kad ne tik malkas išbarstė, bet ir važnyčiotoją pritrenkė.
Sugrįžęs dėdė Jeronimas apsirgo ir ilgam atgulė į lovą.
Tą gražią pavasario dieną, kai visos gėlės pražydo ir medžiai gražiai sulapojo, kartu su tėvu sode apkarpėme padžiūvusias obelų šakeles. Išgirdome, kaip susijaudinusios moterys ėmė šaukti:
– Skubėkim pas kaimynus! Skubėkim pas kaimynus!
Dėdė Jeronimas miršta!
Pamačiau, kaip sodo patvorio takeliu nutrepsėjo susijaudinusi mūsų senelė. Ji vienoje rankoje nešėsi vaškinę žvakę, o kitoje – krapylą su švęsto vandens indeliu. Mūsų namuose senelė visada buvo beveik pusė kunigo.
Aš buvau sutrikęs ir nežinojau, kaip pasielgti.
Apėmė keista baimė. Niekada neteko žiūrėti į mirštantį žmogų. Tėvas jau stovėjo prie sodo vartelių ir ragino mane paskubėti. Nenorėjau parodyti sutrikimo, todėl klusniai nusekiau iš paskos.
Kaimyno troboje degė dvi žvakės, o būrelis moterų, sustojusių prie mirštančiojo lovos, giedojo graudžias šventas giesmes. Jų skardūs balsai, suspausti mažo kambarėlio sienų, liejosi per mano nugarą kaip šaltas vanduo. Apimtas susijaudinimo, o kartu ir smalsumo, prisigretinau prie motinos, kuri sėdėjo ant suolo arčiausiai mirštančiojo.
Prisiglaudęs prie jos peties, žvilgtelėjau į išblyškusį kaimyno Jeronimo veidą. Man pasirodė, kad dar spėjau pamatyti, kaip knabtelėjo mirštančiojo nosis, burna susičiaupė ir sustingo. Gal tai buvo paskutinė žmogaus gyvenimo akimirka.
Giedančiųjų moterų balsai sustiprėjo, pasigirdo graudus Jeronimo žmonos ir jų dukterų verksmas.
Tėvas paėmė mane už rankos ir išsivedė į lauką.
– Nubėk į pievą ir parvesk Kaštanį, –­ paprašė jis.
– Apynasrį rasi prie didžiojo šermukšnio.
Nusistebėjau, kodėl taip staiga prireikė to ilgakojo žirgo. Dar labiau nustebau, kai tėvas parvestą Kaštanį pririšo tiesiai priešais mirštančio Jeronimo trobą. Nejaugi norėjo, kad neramusis žirgas imtų atgailauti? Juk jis melstis nemoka?
Kai prasiverdavo trobos durys ir pro jas išsiverždavo giedančių moterų graudūs balsai, Kaštanis iš tikrųjų krūptelėdavo ir įsmeigdavo akis į tokį jam neįprastą vaizdą. Jo stačios ausys, atrodė, gaudo liūdnos giesmės garsus. Susijaudinęs žirgas muistėsi, trypčiojo, sukinėjosi ir negalėjo nurimti.
Atsitiko taip, kad apynasrio virvė, kuria žirgas buvo pririštas prie tvoros, nutrūko, o gal vis patampoma atsirišo – Kaštanis nustebo, kad staiga pasijuto laisvas. Jis tuoj peršoko pakelės griovį ir šuoliais pasileido į ganyklų pusę.
Nudundėjo, nutolo kaip perkūnas.
Nežiūrint į tai, kad šis žirgas ir mane buvo nušvilpinęs nuo savo sprando, aš jį tikrai mylėjau. Jis man buvo gražiausias, greičiausias ristūnas. Kito tokio nebuvo visame kaime. O jei kartais Kaštanis padūkdavo, nereikėjo pykti ir jo smerkti. Toks buvo jo charakteris.