Algis Kuklys. Jeronimai Jeronimai

Ak, Jeronimai Jeronimai, ir kodėl nelemtą vakarą aplankei išvaizdžią moterį, tarsi anksčiau nebūtum regėjęs nė vienos bobos. Juk tąsyk, kai žiopsojai į televizorių valgydamas kruopynę, nereikėjo iš namų kelti kojų. Rodos, tavo žmona sėdėjo šalia ir susiraukusi tylėjo, tarsi nujausdama nelaimę. O juk moterys yra tikros čerauninkės, todėl daug ką nujausdamos atspėja ir įspėja. Betgi tu savosios niekada neklausei, ji nebuvo išvaizdi, lyg iš medžio išdrožta moterėlė. Ir ką tu, po šimts, svarstei srėbdamas kruopynę su lašinukais? Galbūt kaip pasprukti iš namų, nes vis dirsčiojai į laikrodį. Na, žinoma žinoma... Tau stuktelėjo keturiasdešimt metukų, dar jauteisi kaip jaunuolis, pilnas visokių minčių ir jėgų, anot mano tėvuko, galėjai ant aukšto net kelias mergas užnešti. Geriau tą vylingą vakarą būtum ištraukęs iš spintelės buteliuką, jį išgėręs ir nugriuvęs ant sofos. Tačiau mažas velniūkštis tau kuždėjo į ausį, kad privalai aplankyti kitą moterį, patyrinėti josios krūtinę ir visa kita, o pas­kui apkabinti liemenį. Ir nejaugi tąsyk neturėjai rimtų darbų? Juk reikėjo patvarkyti savo „golfuką“ arba nusliūkinti į kokią parduotuvę. Bet kažkoks rūkas aptraukė tavo akis: nusiprausęs ir užsivilkęs baltus marškinius nucimpinai pas Bronytę, apie kurią nedaug ką išmanei. Net nesuabejojai, kad patraukli moteris vyrų akims yra malonus reginys, o jų galvose vyniojasi gauruotos mintys. Tačiau tu, Jeronimai, visuomet buvai fantastinis naivuolis su švelnia širdimi. Tiesiog tuo metu visos jūros tau atrodė iki kelių ir norėjai jas perbristi. Deja, neperbridai.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Aš taip pat esu „geras“. Tuosyk neaplankiau tavęs, nesulošėme šaškėmis, nestuktelėjome stikliukais. O ką tąsyk veikiau? Ak, taip... Tą vakarą kantriai laukiau santechniko, nes artėjo prakeiktas šildymo sezonas. Ir kam šildymo sezonas patinka? Nepatiko ir Jeronimui, tačiau dirbdamas banke sumokėdavo visus mokesčius. Taigi prisiminiau... Būtent banko kukliame pobūvyje Jeronimas susipažino su Bronyte, žvelgusia į vyrus gudriomis akutėmis, tarsi kažko ieškotų jų žvilgsniuose. Ir koks vyras užsimerks prieš tokią moterį? Gal net jauno kunigo nervai neatlaikytų ir jis pasiūlytų jai darbą klebonijoje. O Jeronimas regėjo tik Bronytės papurusius plaukus, plačią šypseną ir įspūdingą krūtinę. Nesakyčiau, kad ir man nepatinka tokios „agnieškos“, tačiau su jomis esu atsargus. Padarysi klaidingą judesį ir giliai sužeisi savo širdį.

Na, o Jeronimas po nelemto pobūvio nerado sau vietos: tapo neramus, jį kankino nemiga ir erotiniai vaizdeliai, kuriuose visuomet pasirodydavo Bronytė. Teisingai kalba žemaičiai: „Kon nepadarė velns, ton padarys buoba.“ O visų patiklių vyrų nelaimė – naivumas, nes jie galvoja, kad ši moteris priklauso tik jiems. Ką gi, bandžiau apšviesti Jeronimo protą, tačiau jis turbūt galvojo, kad pavydžiu Bronytės. Todėl sėdėdavo nuleidęs galvą, žvilgsnį įsmeigęs į grindis.

Patekęs į Bronytės rankeles, net susiriesdamas pildė visus josios norus: girdi, surask tą ir aną, nupirk šį bei tą, o jeigu dirbi banke, tai pinigai tau nė po kam. Ir nepajuto Jeronimas, kaip įklimpo į skolas. Bet pagaliau atslinko niūri diena, kai paimtus kreditus reikėjo būtinai grąžinti. Tik Bronytei visa tai nerūpėjo, ji rodė dantis ir siūbuojančią krūtinę. Toks vaizdas Jeronimui pakirsdavo kojas. Jis buvo rimtas vyras, tačiau kol nematydavo šitų „grožybių“. Žmona pajuto, kad Jeronimas pasikeitė, netgi su ja negulėdavo lovoje, girdi, esąs labai pavargęs. Ašarodama skųsdavosi, prašydavo, kad padėčiau. Bet aš – ne ponas Dievas. Nesitikėjau, kad Jeronimui taip beviltiškai aptems protas, tarsi jo galva būtų savotiškas žibintas, kuris perdegė, ir baigta. Gaila, labai gaila bičiulio ir jo žmonos, bet iš gailesčio košės neišvirsi.

Kartą, atslinkęs pas mane ir išgėręs degtinytės, staiga ėmė raudoti. Tokio Jeronimo dar neregėjau, todėl sutrikau neišmanydamas, kokius žodžius parinkti sunkią akimirką. Nors jam kartojau, kad visos moterys, išskyrus senmerges, yra nepatikimos, Jeronimas tik purtė galvą dejuodamas: „Kas man dabar bus? Kas dabar bus?..“ – „Nieko nebus, –­ galop susinervinau. – Atsėdėsi keletą metelių kaliūzėje. Ten patupėjęs ateityje būsi apdairesnis ir į tokių bronyčių pusę net nežiūrėsi.“ O jis vėl savo: „Kas dabar bus, kas dabar bus?“ Ak, Jeronimai, kaip tave išgelbėti, su kokiu kranu ištraukti iš duobės...

Viktorijos Samarinaitės nuotrauka

Vėliau vis dėlto išlindo galai apie nelabojo Bronytę. Pasirodo, ji anksti pradėjo erotinį gyvenimą, mėgo vyrus ir jie mėgo šitą spurgą. Bet ji pasirinkdavo tuos, kurie būdavo prie pinigo, juos nučiulpdavo iki skatiko, paskui ieškodavo kitų. Ir nė vienas jai „neįtaisė“ vaikelio, nes buvo labai gudri. Todėl gyveno be rūpesčių. Bijojo tik suviliotų vyrų žmonų keršto, nes pasitaikė atvejis, kad jai su rūgštimi vos nesubjaurojo veidelio, išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas.

Kažin kurį vakarą Jeronimas nusliūkino pas Bronytę tikėdamasis užuojautos ir supratimo. Jis pravėrė neužrakintas buto duris ir netrukus išvydo ją, besišypsančią firmine šypsena. Lovoje gulėjo nuogas nepažįstamas vyras ir pagrasino, kad Jeronimas tuoj pat dingtų iš akių. Apstulbęs jis išslinko į gatvę medinėmis kojomis ir vos nepalindo po automobilio ratais. Šitas susitikimas su Bronyte buvo paskutinis deguto lašas, galutinai apnuodijęs mano bičiulio gyvenimą, todėl jis pasiryžo blogiausiam –­ savo noru išėjo Anapilin.

Ak, Jeronimai Jeronimai, nesupratai svarbiausio, kad didžiausia vertybė yra ne kokia Bronytė, o visai kas kita. Bet, žinoma, mokyti taisyklių visuomet patogiausia.

Draugai