...Ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos...
Šventasis Benediktas

 

 Kai manęs paklausdavo, kur augau, atsakydavau: Upytėje. Kai domėdavosi, kokia pasaulio vieta gražiausia, atsakydavau: Upytė. Klausiantieji likdavo nesupratę, kartais – įsižeidę, nežinodami tokio miesto ar miestelio, manė, kad iš jų juokiuosi. Tada pradėdavau kant­riai pasakoti...
Upytė – tai beveik pasaulio kraštas, pavadintas per jį tekančios ir jį maitinančios upės vardu. Kadaise Upytė buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurinio pasienio punktas, atkovotas iš Kalavijuočių ordino. Riteriai, nepripažindami pralaimėjimo, kraštą siaubdavo degindami gyvenvietes, plėšdami dvarus ir pilis, žudydami žmones. Tačiau Upytė atgydavo tarsi feniksas iš pelenų: sužaliuodavo lygumos, želdavo miškai, iškildavo naujos gyvenvietės, tarsi grybai po lietaus išdygdavo nauji dvareliai, medinės pilys būdavo greitai atstatomos, konstruojami įtvirtinimai, gilinami piliakalnius juosiantys grioviai. XVI amžiuje žlugus ordinui, Upytė keletą šimtmečių buvo svarbus Kunigaikštystės administracinis centras, čia kryžiavosi prekybos keliai: lietuviai užsienin gabendavo vašką, medų, kailius, iš šiaurės juos pasiekdavo vilkstinės su metalais ir audiniais. Kai kurie istorikai mano, kad Upytėje galėjęs stovėti ir karaliaus dvaras (apie tai netiesiogiai užsimena kai kurie krašto analai), tačiau tyrinėtojams iki šiol nepavyko rasti dvaro griuvėsių ir patvirtinti arba paneigti šio spėjimo. Tikėtina, kad Upytės pavieto teismai buvo vieni garsiausių Kunigaikštystėje, manyta, kad juose taikytos teisinės normos vėliau tapo pirmojo Lietuvos Statuto pagrindu. Tačiau miesto istorija mena ir pakilimo, ir žlugimo laikotarpį. Abiejų Tautų Respublikos laikais, kuriantis naujiems centrams šalies pietuose, miestas ir aplinkinės gyvenvietės po truputį nyko, kol galų gale XIX amžiuje Upytė liko mažu miesteliūkščiu, galima sakyti, bažnytkaimiu, kuriame stovėjo pradinė mokykla, paštas, ambulatorija ir medinė bažnyčia, prie pagrindinės (ir vienintelės) miestelio gatvės glaudėsi kelios sodybos. Piliakalnis buvo smegtelėjęs, ant jo stovėjusi pilis sudegusi, vandens griovys išdžiūvęs, upė, užliejusi dirbamų žemių plotus ir miškus, lygumas pavertusi pelkėmis, grįžo į savo senąją vagą. Aplinkiniai Upytės dvareliai buvo suvargę, nusigyvenusių šlėktų išparceliuoti.
Šiandien Upytė – tarsi niekieno žemė, kurią iš aplinkinių kaimų ir miestelių galima pasiekti dviračiu, raitomis arba pėsčiomis – į miestelį vedę puikūs vieškeliai virto įmirkusiais miškų takeliais. Upytės žemdirbiai jau seniai nesėjo pelkingų žemių, gyvulininkystei vieta taip pat buvusi netinkama (net sovietinė melioracija nedavė rezultatų), tad po truputį tuštėjo sodybos, mokykla ir ambulatorija buvo uždarytos, paštas nustojo veikęs, tik į baigiančią sugriūti bažnyčią kartą per mėnesį užklysdavo gretimos parapijos kunigas mišių laikyti. Dabar jau galite įsivaizduoti, į kokį Dievo pamirštą užkampį, kone pasaulio kraštą, mane tik gimusią iš sostinės atsivežė tėvai! Būdami studentai ir vargiai išsitekdami bendrabučio kambary, šeimai pagausėjus nusprendė, jog tėčiui būtina tęsti studijas, o mama metelius kitus pas senelius augins dukrą. Taigi, kai manęs paklausdavo, kur augau, atsakydavau: Upytėje – nuostabiausiame žemės kampelyje.
Seneliai, tuo metu jau pensininkai, gyveno sodyboje, pastatytoje ant Upytės papilio. Sodybą iš pelkės pusės pasiekdavome lipdami stačiais rąstų laiptais. Gyvenamasis namas buvo iškilęs viršum pelkių ir retmiškių, iš vienos papilio pusės skalaujamas upės, iš kitos atsirėmęs į piliakalnį, sumūrytas iš raudonų plytų. Namas, nors vietinių ir vadintas dvarelu, buvo panašesnis į prasigyvenusio ūkininko sodybą: tvirtas, dviejų aukštų, siaurais langiukais, apsamanojusiom stogo čerpėm, kukliai pasipuošęs grubiai sumūrytomis arkinėmis kolonomis bei terasa ir apaugęs vijokliais. Senelis namą paveldėjo iš savo tėvų, šie – iš savųjų, kurie galėjo būti vaikaičiai ar provaikaičiai mirštančios Upytės šlovės ir didybės. Arba, kaip juokdavosi senelis, gėdos ir negarbės. Vėliau iš vietinių gyventojų sužinojau (tikriausiai jų pasakojimuose buvo daugiau pramanų nei tikrovės), kad šiame dvarelyje gyveno bajoras, savo baudžiauninkus versdavęs medžiuose kukuoti kaip gegutė, jų žmonas – dvaro skalikus krūtimis maitinti, vaikus – iš bendro lovio su paršiukais ėsti, o dvaro rūsyje žmonės anuomet dievagojosi matę kankinimo įrenginius ir grandines, skirtas nepaklusniems tarnams ir lažininkams bausti. Pasakojama, kad bajoras, prieš kelis šimtmečius pasinaudojęs liberum veto teise, išardė ne vieną Respublikos Seimą, už tai jį, keliaujantį namo, nutrenkęs žaibas. Taip pat vietiniai tvirtino, kad bajoras bažnyčion klausyti mišių raitas įjodavęs, už tai vėliau jo mirusio šventa žemė nepriėmusi. Dar ir dabar Upytės pelkėse kartais matomos liepsnelės, girdimos raudos ir dejonės – galbūt iš pragaro ištrūkusi bajoro dvasia už sielos išganymą maldų prašanti?..
Močiutė su seneliu dirbo šalia Upytės įsikūrusio miestelio savivaldybėje, ten pat mokyklą lankė jų vaikai. Žiemas ir ankstyvus pavasarius šeima praleisdavo miestelyje, tik vasaromis Upytės papilys virsdavo vaikų, o vėliau – anūkų pilnais namais. Senelių sodyba buvo didžiulė, joje kiekvienas turėjome po kambarį. Maniškiame šalia siaurutės lovos kabojo senoviškas veidrodis, stovėjo rašomasis stalas ir kandžių išėsti foteliai, dumplėmis minama fisharmonija ir didžiulė knygų spinta. Aplink namą augęs sodas ir gėlynai buvo mūsų kasdienių žaidimų vieta, sraunioje Upytėje maudydavomės, savadarbiais plaustais leisdavomės į žvejybas, o apsiavę botus, pelkėtuose retmiškiuose baidydavome žalčius bei angis, spanguoliaudavome ir mėlyniaudavome. Paaugę karstėmės po medžius, statėm būstines, žaidėm karus, deginom laužus piliakalnyje, ir tėvai, vasaros pabaigoje pasiėmę mus namo, turėdavo gerą pusdienį mirkyti ir šveisti vonioje, nes buvome rudi it velniukai – įdegę saulėje, purvini, sugelti uodų.
Senelis mėgdavo mums rodyti savo techniką – muzikines dėžutes, patefonus ir magnetofonus, pusei dienos įjungdamas garsiausiai skambančias operas ir simfonijas sakydavo, kad štai, net Upytę iš įvairiausių pasaulio salių pasiekia puikiausi koncertai! Kartais senelis pašaukdavo mus į tamsų rūsio kambarį, į savadarbę fotolaboratoriją, kurioje išvysdavome, kaip blausioje šviesoje, traukiamos iš skaidraus skysčio, gimsta nuotraukos – vieno ar kito anūko veidas, šuo, ožka ar daržus ravinti močiutė. Negana to, senelis rūpinosi ir literatūriniu anūkų lavinimu: pasikvietęs į biblioteką paprašydavo, kad išsirinktumėm ir per vasarą perskaitytumėm nors po vieną knygą, o vėliau papasakotumėme istoriją – mat jo akys jau per silpnos skaityti.
Tai toks buvo mūsų senelis. O močiutė... Jos veikla buvo žemiška, ne tokia įdomi vaikams. Močiutės rytas prasidėdavo ožkos melžimu, vištų lesinimu, pusryčių ruošimu, paskui senoji išeidavo į daržus ir sodus, pietų virimas buvo jos kasdienybė ir privilegija (apvalūs anūkų žandukai močiutei kėlė didelį džiaugsmą), tik vakarais pabaigusi dienos darbus, pati vos gyva būdama, dar skaitydavo pasakas prie židinio sutūpusiems vaikams. Močiutės pasakos buvo keistos, nes, pradėjusi skaityti iš knygos, istoriją dažniausiai pabaigdavo savaip: pabučiuota varlė virsdavo ne puikiu princu, o sumaniu valstiečiu; žaltys, dukros išduotas ir išviliotas iš marių, nugalėdavo Eglės nuožmiuosius brolius; kartais mėlyna barzda išdygdavo Mėlynbarzdžio žmonai ir jiedu gražiai ir laimingai gyveno... Prisimenu močiutę šventadieniais: nusimetusi kasdienę palaidinę, sijoną ir prijuostę, vilkdavosi ilgą suknią puošniausiais nėriniais, sukdavosi kuodą, kabindavosi vėrinius, audavosi dailiausiais bateliais ir, nupūtusi dulkes nuo senelio kostiumo (su kuriuo vėliau jis buvo palaidotas), tinkamai sutvarkiusi vyrą, išdidi, graži kaip hercogienė vesdavosi mus į Upytės bažnyčią klausyti šventų mišių.
Seneliai, išėję į pensiją, galutinai apsigyveno Upytėje. Nuo rudens šalnų iki ankstyvo pavasario užpustyti ir paskendę pelkėse, nematydami gyvo žmogaus, gyveno jie raudonų plytų name tarsi du lokiai urve, susikrovę maisto ir malkų atsargas. Skliautuotame rūsy raugdavo alų, brandindavo vyną, virdavo uogienes, spausdavo vaisių sultis, kūrendavo krosnis, močiutė peržiem primegzdavo anūkams kojinių ir pirštinių, o senelis, neduodamas jai ramybės, versdavo kartu klausytis senų muzikos plokštelių.
Bėgant metams, augant anūkams, Upytės papilys ištuštėjo. Vaikai dirbo didmiesčiuose, atostogas leisdami prie jūros ar užsienių kurortuose, anūkai tapo studentais, išvažinėjo, vedė, pradėjo statytis savo namus. Senelis susirgo vėžiu ir mirė, palikęs močiutę vieną kone pasaulio pakrašty. Tačiau senolė gyveno kaip gyvenusi, jos, tarsi pelkių karalienės, būdavo pilni namai, papilys ir miškai, spėjo ji visur, savo ilgu sijonu braukdama lauko žolę ir namų grindis. Būdama jauniausia, vasaromis atvažiuodavau į papilį, pasiilgusi Upytės, savo vaikystės namų, močiutės ir jos keistų pasakų, pasiilgusi vienatvės ir ramybės. Kibdavom į darbus: namo tvarkymas, langų valymas, kilimų purtymas užtrukdavo dienų dienas, sode šakos lūždavo nuo obuolių ir kriaušių, derlinguose papilio slėniuose, kurių nepasiekdavo pelkių rūgštis, gerai augo ir daržovės, ir piktžolės. Tačiau, šalia sunkių darbų, Upytėje tekėjo ir kitoks gyvenimas...
Aukščiau padūmavusių pelkių ir upės vandenų, vienoje papilio pusėje brėkšdavo aušra, kitoje vakarais leisdavosi saulė. Pavasariais čia snigdavo obelų žiedlapiais, priberti takeliai kvepėjo tarsi nuotakai žengiant iš bažnyčios, žiedlapiai veldavosi į purius močiutės plaukus, vėjas per pravirus langus įsukdavo juos į kambarius. Sužydėjusios kriaušės dūgzdavo, terasoje, kurioje mudvi gerdavome popietės arbatą, kvepėjo pienėm ir jazminais. Atvykusi į papilį, atverdavau duris ir langus, balkonėlius, kamaras, pakeldavau užuolaidas – te vėjas įneša tos kvepiančios šilumos, atitirpdo pamėlusias, sustingusias nuo šalčio ir liūčių sienas. Daugiau, daugiau šviesos, akys ašarojo ir merkėsi, rankos ir plaukai maudėsi spinduliuose, daugiau dangaus, kregždžių nardymo, knygų, kuriomis ropotų boružės, daugiau vandenų žibėjimo, nemigo naktų, krintančių žvaigždžių ir norų (o ką daryti tuomet, kai jie pradeda pildytis?), daugiau šilto lietaus, basų kojų, obuolių vyno ir maudynių šaltoje upėje, tuomet manydavau. Nuslūgus pavasario potvyniams, kiek nusekdavo pelkės, išdžiūdavo seni ožkų ir mūsų, vaikų, pamėgti takeliai, vedantys į žalčių veisyklas, spanguolynus ir prie tvirčiausių miško medžių, kuriuose statydavom būstines. Piliakalnio dubenėti akmenys būdavo sklidini lietaus ir žiedlapių, juose matydavau kadaise išskaptuotus ženklus, įspaustas laukinių žvėrių pėdas. Prisiglaudusi prie medžių, jausdavausi kaip pagonė moteris, gyvybės syvams tekant iš šerdies į širdį, iš vandens į kraujo indus ir atgalios. Naktimis smigdavau į besapnį miegą tarsi savižudis į bedugnį ežerą su parištu po kaklu akmeniu. Galbūt sapnuodavau dienomis, kai užburta ir laiminga klampodavau palei upę kvėpdama šaltą ryto orą, laiminga, kai išalkusi keliaudavau namo, į papilį, kai užlipusi ant sodo skardžio žiūrėdavau į šniokščiančius Upytės vandenis, jausdavau džiūvančius plaukus, šylančias kojas, kai vakare, užgesus paskutinėms šviesoms namuose, galėdavau įsikniaubti į pagalvę ir nuskęsti besapniame miege. Todėl kai manęs kas nors paklausdavo, kokia pasaulio vieta mieliausia, atsakydavau: Upytė.
Bėgo metai, močiutė seno, tačiau nepasidavė vaikų ir anūkų įkalbinėjimams parduoti namą ir persikelti gyventi į miestą. Mano tėvai, dėdės ir tetos pyko: ką galvojanti jų motina, sakydavo, visai suvaikėjo, ne jos amžiui ir sveikatai gyventi pelkių vidury! Tačiau jaučiau, močiutei gera Upytėje, taip gera kaip ir man, o gal dar labiau: močiutė buvo papilio šeimininkė, čia buvo jos namai, pilni laimingų atsiminimų, čia – jos gyvenimas, jos pasaulis. Nors daržas sumažėjo, užleisdamas vietą piktžolėms, neprižiūrimi vaismedžiai sulaukėjo, papilys apžėlė seniai nešienauta žole, namo sienos skilinėjo, nevykusiai sulopytas stogas į viršutinius kambarius praleisdavo lietaus vandenį, – senstant šeimininkei, rodos, pats papilys pradėjo rodyti senatvės požymius, – bet močiutė neprarado vilties. Mano, tuomet jau studentės, retesnių apsilankymų neužteko švarai ir tvarkai namuose palaikyti, daržams nuravėti ir vaismedžiams apgenėti. Tačiau, kad ir kokia užsiėmusi būdavau, į papilį sugrįždavau. Upytėje parašiau pirmuosius apsakymus, ištrūkusi iš miesto šurmulio, čia rasdavau ramybę ir vienatvę. Upytė, beje, man padovanojo dar kai ką...
Vieną vasarą, lankydamas krašto įžymybes ir šį tą girdėjęs apie Kunigaikštystės senuosius miestus, į papilį užklydo jaunuolis. Automobiliu atrūko iš pajūrio tolybių ir užklimpo dar išsausėti nespėjusiose pelkėse. Taip jau atsitiko, kad laukdamas pagalbos, jis buvo priverstas kiek paviešėti papily. Vyras, tiesą sakant, buvo šaunus, ir mudu, netikėtai radę puikią draugiją, nesnaudėme: dviračiais išvažinėjome miškus ir pievas, klaidžiojome po piliakalnius, sugriautas dvarvietes ir parkus, o vakarais, sėdėdami prie senelių židinio ir tuštindami obuolių vyno atsargas, skaitydavome knygas. Atsidėkodamas močiutei už svetingumą, vyras pataisė kelis užraktus ir perdažė sutrešusius langų rėmus. Kai jaunuolio automobilis pagaliau buvo ištrauktas iš pelkių ir paruoštas kelionei, į sostinę grįžome kartu – buvome studentai, prasidėjo naujas semestras. Po metų susižadėjome. Dar po metų baigėme studijas, pradėjome dirbti ir susituokėme. Vėliau, kaip dažnai jaunoms šeimoms nutinka, susilaukėme pirmagimio.
Kaip mane tik gimusią vežė į Upytę, taip ir aš savo atžalą, savo ūglį – pelkėtos niekieno žemės link. Nors Upytę prisimindavau su ilgesiu, pas močiutę nesilankiau jau keletą metų. Į Upytę vedę siauri takeliai buvo išsausėję, praplatinti ir išpilti žvyru, miestelis buvo nepasikeitęs: vienintelė gatvė su keliomis sodybomis, baigianti sugriūti bažnyčia... tačiau priartėję prie papilio išvydome ne raudonų plytų dvarelį, o baltomis plokštėmis aplipdytą, plienine skarda dengtą namą spindinčiais plastikiniais langais. Vijokliai buvo nudraskyti, vaismedžių sodas iškirstas, papilio skardžiai sulyginti su žeme, aplink liulėjusi pelkė nusausinta. Įėjusius į vidų pasitiko močiutė – suvargusi, sulinkusi, ilgu sijonu šluodama grindis, jos žili plaukai, anksčiau linksmai papurę, dabar lietaus suplūkti, lipo prie galvos. Namo viduje neišvydome senųjų baldų, židinio ir krosnies, nebebuvo ir senelių bibliotekos, ąžuolinių spintų, patefonų ir paveikslų, kambariai buvo naujai įrengti, kvepėjo dažais ir švara. „Čia gyvena tavo dėdė su teta", – pasakė močiutė ir nusivedė srieginiais laiptais žemyn į skliautuotą rūsį, kuriame ji su seneliu seniau laikydavo vaisius ir daržoves, raugdavo alų ir brandindavo vyną. Dabar rūsy, kaip ir seniau, dvelkė drėgme, nuo skliautų driekėsi voratinkliai, žengėme moliu plūkta asla. Viename kambaryje gulėjo nuo statybų likę skardos ritiniai, plastikinės plokštės, kibire stingo balti dažai ir tinkas, stovėjo seni vaikų dviratukai, kitame kambaryje gulėjo konservuoto maisto atsargos, nebenaudojamos ąžuolo statinės, senos spintos su močiutės rūbais, trečiajame buvo vandens šildytuvas, sena vonia ir tualetas, šalia stovėjo elektrinė plytelė ir kelios virtuvinės spintos. Ketvirtas kambarėlis, apšviestas palubėje kabėjusios lemputės, buvo močiutės miegamasis: centre stovėjo nugulėta lova, apdengta siuvinėta antklode, šalia –­ staliukas su laikraščiais ir mezginiais, rožiniais ir maldaknygėm, kelios knygų spintos, dvelkiančios pelėsiais, kambario gilumoje buvo pastatyta metalinė krosnelė, joje degė malkos, skleisdamos malonią šilumą. Tačiau kambariukas vis tiek buvo drėgnas –­ lauko siena buvo per giliai susmegusi žemėn, iš vidaus apaugusi samanom, pro aptrupėjusias plytas skverbėsi lauko vėsa ir lietaus vanduo. Susėdome ant lovos, močiutė užkaitė arbatos. Parodėme miegantį proanūkį – jo maža rankutė nusileido raukšlėtame senolės delne. Ilgai taip sėdėjome, pasakodami apie kūdikį, kalbėdami apie darbus, ateities planus, tarsi bijodami paklausti to, kas išties nedavė ramybės.
Galiausiai močiutė prabilo ir papasakojo savo istoriją. Ji kalbėjo taip ramiai, tarsi sektų pasaką, tačiau visad gyvos akys dabar apsiblaususios žiūrėjo kažkur prieš save. Vienai gyventi tapo per sunku, daug jėgų ir sveikatos reikalavo tokio dvaro išlaikymas, tad namus padovanojusi sūnui ir jo žmonai. Užvirė remonto darbai, buvo iškirstas sodas, nusausintos pelkės, sutvarkyti keliai, vaikai ketinę net mažą viešbutuką čia įrengti, tačiau pasibaigė lėšos ir jie liko gyventi dviese. Močiutė nemokėjusi elgtis su moderniais virtuvės prietaisais, į kambarius dažnai prinešdavusi lauko purvo, tad gyventi buvo iškraustyta į rūsį. Žiemomis čia šaltoka, nors ir pleška malkos krosnelėje, pavasariais dažnai susuka reumatas, kamuoja kosulys, bet ji į viršų nelipanti – ten viskas taip švaru ir gražu, nenorinti trukdyti jaunimui gyventi, kaip jiems patinka. Tik va, daržų nebeleidžia sodinti, viskas žema žolyte užsėta, vaismedžiai iškirsti, nebebus jau obuolių vyno ir uogienių šiais metais, tačiau skųstis tikrai nėra ko, ji po truputį, palengva į bažnyčią nueinanti, po miškus vaikštanti, grybaujanti, o namie rožiniai, knygos, mezginiai...
Apkabinau močiutę slėpdama ašaras, ji išbučiavo ir peržegnojo atsibudusį ir pradėjusį verkti proanūkį, pažadėjau po kelių dienų vėl užsukti, kai bus dėdė su teta. Važiuodami namo tylėjome. Nebeliko Upytės, rojaus kampelio, niekieno žemės, nebeliko ir šių žemių karalienės, ji pavirto rūsio šmėkla, požemių dvasia... Kaip galėjome tą leisti? – klausiau tuomet savęs, tačiau vien šaltis skverbėsi į vidų. Grįžusi namo, tuoj pat apie savo kelionę papasakojau tėvams, tačiau jie patikino, kad prieš keletą mėnesių kartu su broliais ir seserimis ėmėsi žygių, tačiau viskas nuėjo perniek. Tuomet pradėjau skambinti dėdei, tačiau jo telefonas buvo išjungtas, parašiau laišką, prašydama močiutę įkurdinti pirmojo aukšto kambariuose, tačiau atsakymo nesulaukiau. Po savaitės vėl nuvažiavome į Upytę, tik šįkart papilį juosė tvora, už kurios, mus pamatęs, atbėgo urzgiantis pitbulis. Grįžome atgal it musę kandę, o kitą rytą radome išdaužtus savo automobilio stiklus. Kreipiausi pagalbos į rajono savivaldybę, juristai užvedė močiutės bylą, tačiau po savaitės buvo apiplėštas mūsų butas. Tada tėvai uždraudė imtis tolesnių žygių, močiutės neišgelbėsim, perspėjo, jei ji pati nepaliks Upytės. Bet močiutė užsispyrusi, išdidi gyveno papilio rūsy kaip gyvenusi, ir jokie vaikų prašymai negalėjo jos permaldauti.
Prabėgo dar vieneri metai. Vyras dirbo, aš auginau vaiką, kartais brūkštelėdama vieną kitą esė ar apsakymą. Nelauktai, iš lūpų į lūpas eidama ilgą kelią per kaimynus, tolimus giminaičius ir svečius, vieną dieną mus pasiekė žinia: mirė močiutė. Ir šįkart kelionė į Upytę buvo liūdna. Gyvenvietės žmonės kalbėjo, kad senoji papilio šeimininkė susirgusi plaučių uždegimu, spjaudžiusis kraujais, kiti prieštaravo: ji, susvaigus galvai, nukritusi nuo rūsio laiptų ir mirusi dėl kraujosruvos į smegenis, treti tikino, kad močiutė mirusi, nes buvusi jau labai sena. Kaimynai, parodę kauburėlį su mediniu kryžiumi apžėlusiose miestelio kapinėse, pridūrė, kad senolės laidotuvės buvo kuklios, baigiančioje sugriūti Upytės bažnyčioje mišias skubėdamas laikė gretimos parapijos kunigas.

2012, Vilnius