1942 m. rugpjūčio 9 d. varžybų afiša

 

 

„Dinamo“ futbolininkai. Legenda ir istorija

 

Ši neįtikėtina istorija atsitiko 1942-ųjų vasarą [kai vokiečiai buvo prie Volgos ir, atrodė, kad jų pergalė neabejotina. Istorija visus sukrėtė] ir buvo tokia populiari, kad vienu metu apie griovą buvo sakoma: „Tas Babyn Jaras, kur futbolininkus sušaudė.“ Ji sklido kaip nuostabi ir tobula legenda, kad man norisi pristatyti ją visą. Štai ji.

Ukrainos futbolo komanda „Dinamo“ (Kyjivas) iki karo buvo viena geriausių šalies komandų. [Futbolo batalijose tarp Kyjivo ir Maskvos visada yra šio to daugiau nei tik sportinis azartas, o būtent pavergtos Ukrainos garbės klausimas.] Todėl Kyjivo sirgaliai dievino savo žaidėjus, ypač garsųjį vartininką Trusievičių. 

Dėl apsupties komandai nepavyko evakuotis. Iš pradžių jie sėdėjo tyliai, įsitaisė į darbus, susitikinėdavo. Vieną dieną, pasiilgę futbolo, pradėjo treniruotis kažkokioje dykynėje. Apie tai sužinojo berniūkščiai, vietos gyventojai, o paskui žinios pasiekė vokiečių valdžios ausis.

Jie pasikvietė futbolininkus ir pasakė: „Kam jums ta dykuma? Štai stovi tuščias puikus stadionas, prašom, treniruokitės. Mes ne prieš sportą, priešingai.“ Dinamiečiai sutiko ir perėjo į stadioną. Po kurio laiko vokiečiai juos išsikviečia [atkreipkite dėmesį, kokia tiksli legenda: valdžios visada iš-si-kvie-čia] ir sako: „Kyjive klostosi taikus gyvenimas, jau veikia kino teatrai, opera, metas atidaryti stadioną. Tegu visi mato, kad taika atkuriama visu tempu. Mes siūlome jums mačą su Vokietijos ginkluotųjų pajėgų rinktine.“

Dinamiečiai paprašė laiko pagalvoti. Vieni buvo prieš manydami, kad su fašistais žaisti futbolą – gėda ir išdavystė. Kiti prieštaravo: „Kaip tik, mes juos sutriuškinsim ir pakelsime kyjiviečių dvasią.“ Sutarė dėl antro. Komanda pradėjo uoliai ruoštis, ją pavadino „Start“. 

Kyjivo gatvėse pasirodė skelbimai: „FUTBOLAS. Vokietijos ginkluotojų pajėgų rinktinė–Kyjivo rinktinė „Startas“.“ 

Stadionas buvo pilnas; pusę tribūnų užėmė vokiečiai, atvyko aukšto rango pareigūnai, pats komendantas, jie buvo linksmai nusiteikę, nujautė patirsiantys malonumą. Prasčiausias vietas užėmė Kyjivo ukrainiečiai, alkani, apskurę. 

Žaidimas prasidėjo. Dinamiečiai buvo išsekę ir silpni. Atsišėrę vokiečių futbolininkai žaidė grubiai, atvirai kirto per kojas, bet teisėjas apsimetė nepastebįs. Kai į kyjiviečių vartus krito pirmasis įvartis, vokiečių tribūnos sustugo iš malonumo. Kita stadiono dalis niūriai tylėjo: ir čia, futbole, jie perspjovė mus. 

Tada dinamiečiai, kaip sakoma, susiėmė. Juos apėmė įtūžis. Nežinia iš kur grįžo jėgos. Jie ėmė spausti vokiečius ir po nutrūktgalviško prasiveržimo įmušė atsakomąjį įvartį. Dabar jau tylėjo nusivylusios vokiečių tribūnos, o kita pusė šaukė ir glėbesčiavosi.

Dinamiečiai prisiminė savo ikikarinį lygį ir po sėkmingos kombinacijos įmušė antrą įvartį. Apdriskę žmonės tribūnose šaukė: „Ura!“, „Vokiečius muša!“ 

Tas „Vokiečius muša!“ jau buvo už sporto ribų. Vokiečiai ėmė blaškytis priešais tribūnas, įsakinėjo „Liautis!“ ir šaudė į orą. Baigėsi pirmasis kėlinys, komandos išėjo atsipūsti.

Per pertrauką į dinamiečių persirengimo kambarį užėjo karininkas iš komendanto ložės ir labai mandagiai pasakė: „Jūs – šaunuoliai, parodėte puikų futbolą, ir mes tai įvertinome. Savo sportinę formą pakankamai pademonstravote. Tačiau dabar, antrame kėlinyje, žaiskite ramiau, patys suprantate: reikia pralaimėti. Reikia. Vokiečių armijos komanda dar niekada nėra pralaimėjusi, juo labiau okupuotose teritorijose. Tai įsakymas. Jei nepralaimėsite, būsite sušaudyti.“

Dinamiečiai tylėdami išklausė ir išėjo į aikštę. Teisėjas sušvilpė, prasidėjo antrasis kėlinys. Dinamiečiai žaidžia puikiai ir į vokiečių vartus įmuša trečią įvartį. Pusė stadiono staugia, kita verkia iš džiaugsmo; vokiečių pusė balbatuoja iš pasipiktinimo. Dinamiečiai įmuša dar vieną įvartį. Vokiečiai tribūnose pašoka, griebiasi pistoletų. Iš visų pusių bėga žandarai, apsupa žaliąjį lauką.

Žaidžiama iš mirties, bet mūsiškių tribūnos to nežino ir džiaugsmingai šaukia. Vokiečių futbolininkai visiškai palaužti ir prislėgti. Dinamiečiai įmuša dar vieną įvartį. Komendantas su visais karininkais palieka tribūną.

Teisėjas sutrumpino laiką, sušvilpė rungtynių pabaigą; žandarai, nelaukdami, kol futbolininkai nueis į drabužinę, stvėrė dinamiečius čia pat aikštėje, susodino į uždarą automobilį ir išvežė į Babyn Jarą.

Tokio atvejo pasaulio futbolo istorijoje dar nebuvo. Šiame žaidime ukrainiečių dinamiečiai neturėjo ginklų, ginklu jie pavertė patį futbolą, atlikę nemirtingą žygdarbį. Jie pirmavo žinodami, kad eina į mirtį, ir tęsė toliau, kad primintų tautai apie jos orumą.

Iš tikrųjų istorija nebuvo visai tokia, nors baigėsi būtent taip. Kaip ir viskas gyvenime, ji buvo sudėtingesnė jau vien dėl to, kad vyko ne vienerios rungtynės, o keletas, ir vokiečių pyktis augo po kiekvienų rungtynių.¹

Okupacijoje dinamiečiai atsidūrė ne todėl, kad negalėjo išvažiuoti, o todėl, kad buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją ir pateko į nelaisvę. Didžioji dalis jų įsidarbino duonos fabrike Nr. 1 krovikais, iš pradžių iš jų sudarė duonos fabriko komandą. 

Kyjive buvo vokiečių stadionas, į kurį ukrainiečiai negalėjo patekti. Tačiau iš tiesų 1942 m. liepos 12 d. mieste buvo išklijuoti skelbimai: 

 

UKRAINIEČIŲ STADIONO ATIDARYMAS

 

Šiandien 16 valandą atidaromas ukrainiečių stadio­nas (B. Vasilkovo g. 51, įėjimas iš Prozorovo gatvės). Atidarymo programa: gimnastika, boksas, lengvoji atletika ir įdomiausias programos numeris – futbolo rungtynės (17 val. 30 min.) 

 

Iš tiesų šiose rungtynėse buvo nugalėta kažkokio vokiečių karinio dalinio komanda, tai vokiečiams nepatiko, bet jokių ekscesų neįvyko. 

Tiesiog supykę vokiečiai kitoms rungtynėms, kurios įvyko liepos 17-ąją, paskyrė stipresnę kariškių komandą PGS. Ją „Startas“ sutriuškino rezultatu 6:0.

Laikraštyje 1942 m. liepos 18 d. pasirodžiusi šių rungtynių apžvalga buvo neprilygstama: „Tačiau šio laimėjimo jokiu būdu negalima pripažinti „Starto“ futbolininkų pasiekimu. Vokiečių komandą sudaro pavieniai gana stiprūs futbolininkai, bet komanda tiesiogine šio žodžio prasme jos pavadinti negalima. Ir tai nieko nuostabaus, nes ją sudaro futbolininkai, atsitiktinai patekę į dalinį, kuriame jie žaidžia. Be to, galima justi treniruočių trūkumą, be kurių jokia, net pati stipriausia komanda, nieko negalės padaryti. Visi gerai žino, kad „Starto“ komandą sudaro buvusių „Dinamo“ meistrų komandos futbolininkai, todėl ir reikalauti iš jų reikia gerokai daugiau negu tai, ką jie pademonstravo šiose rungtynėse.“ 

Prastai slepiamas susierzinimas ir vokiečių atsiprašinėjimai, skambantys kiekvienoje šios žinutės eilutėje, buvo tik tragedijos pradžia. 

Liepos 19 d., sekmadienį, įvyko „Starto“ ir veng­rų komandos „MGS Wal“ rungtynės. Rezultatas 5:1 „Starto“ naudai. Iš šių rungtynių ataskaitos 1942 m. liepos 24 d.: „Nepaisant rungtynių rezultato, galima sakyti, kad abiejų komandų jėgos beveik vienodos.“

Vengrai pasiūlė revanšą, jis įvyko liepos 26-ąją. Rezultatas 3:2 „Starto“ naudai. Atrodė, dar šiek tiek, jau palauš ir vokiečiai bus patenkinti. 

Ir štai rugpjūčio 6-ąją „Startas“ susitinka su „pačia stipriausia“, „stipriausia“, „visada nugalinčia“ vokiečių „Flakelf“ komanda. Laikraštis avansu springte springo aprašinėdamas šią komandą, pateikdamas pasakišką iki šiol įmuštų ir praleistų kamuolių santykį bei panašius dalykus. Per šias rungtynes įvyko legendinis sutriuškinimas. Apie jį laikraštis nepranešė, lyg rungtynių nė nebūtų buvę. 

Tačiau futbolininkai tuosyk dar nebuvo suimti. Ir laiko apmąstymams jie gavo gerokai daugiau negu pertrauką tarp kėlinių – ištisas tris dienas. Kelios eilutės pasirodžiusios „Naujajame Ukrainos žodyje“ rugpjūčio 8 d. buvo paskutinis skelbimas apie futbolą: „Šiandien penktą valandą „Zenito“ stadione įvyks antras geriausių miesto futbolo komandų „Flakelf“ ir duonos fabriko Nr. 1 komandos „Start“ draugiškas susitikimas.“

„Startui“ suteikė paskutinę galimybę. Jis sutriuškino vokiečius ir šiose rungtynėse. Apie jų rezultatą tebesklando fantastiški gandai. Tik tada futbolininkai buvo išsiųsti į Babyn Jarą.²

Priminsiu: tai buvo laikas, kai vokiečiai pasiekė Stalingrado prieigas. 

  

Nuo autoriaus

 

PRIMINIMAS. Štai jūs skaitote šias istorijas. Galbūt vietomis tik akimis permetate. Galbūt vietomis (mano kaltė) nuobodžiaujate ir skubate versti puslapius. Apskritai „beletristika yra beletristika“. Tačiau aš vėl ir vėl primenu, kad čia beletristikos nėra. 

VISA TAI BUVO. Nieko neišgalvoju, nieko neperdedu. Visa tai vyko su gyvais žmonėmis, ir nėra šioje knygoje nė menkiausio spėliojimo. 

Šališkumo, žinoma, yra. Taip, rašau tendencingai, nes netgi stengdamasis išlikti objektyvus, aš lieku gyvu žmogumi, o ne skaičiavimo mašina. 

[Mano tendencingumas demaskuoti visokią prievartą, žmogžudystes, nepagarbą ir tyčiojimąsi iš žmogaus. 

Viename kaime partizanai nužudė du vokiečius. Vokiečiai buvo jaunučiai, aštuoniolikmečiai, gulėjo apiberti sniegu. Žandarai suvarė į aikštę visus kaimo gyventojus. Valstiečiai galvojo, kad šaudys, bet ne, nešaudė. Staiga viena močiutė – jos sūnų užmušė Suomijos kare – kad suriks: „Sūneliai, mano! Jūsų motinos toli ir dar nežino, kad jūsų nebėra!..“ Ir suklupo prie jų rypuodama. Ją nutempė savi kaimiečiai, šnibždėdami: „Užsičiaupk. Grįš mūsiškiai, nugalabys tave, kad prie vokiečių verkei.“ O ji savo: „Sūneliai vargdienėliai!“

Mano tendencingumas toks pats, kaip tos moters.] Kad ir kokios būtų pažiūros, aš, kaip liudininkas, esu visiškai ATSAKINGAS už tai, ką pasakoju. 

Tai štai, bičiuliai, 5 dešimtmetyje ir vėliau gimusieji, prisipažįstu jums rizikuodamas pasirodyti sentimentalus, kad kartais žvelgiu į pasaulį ir galvoju: „Kokia laimė, tik pagalvok, šiandien gatvėmis gali vaikščioti kada tik nori, nors ir naktį, ketvirtą.“ Galima netgi klausytis radijo arba auginti balandžius³. 

Išplėštas iš miego variklio gausmo, pusiau miegodamas pyksti: „Kaimynas iš išgertuvių taksi parsirado.“ Ir persiverti ant kito šono. Nemėgstu lėktuvų gaudimo naktį; kai užkauks, atrodo, sielą verčia, bet tuoj pat sakai sau: „Ramiai, jie tik treniruojasi, tai dar ne tai.“ O ryte atsiverti laikraštį, kuriame rašoma apie mažus karus tai šen, tai ten... Sakoma, kad nepastebime, jog esame sveiki, kai esame sveiki, ir verkiame tik tada, kai sveikatą prarandame.

Su nuostaba žvelgiu į šį mirgantį, virpantį pasaulį. 

 

 

1 Nuo 1942 m. birželio 7 d. iki rugpjūčio 16 d. „Starto“ futbolininkai sužaidė 10 rungtynių ir visas jas laimėjo. 7 kartus žaista su okupacinių karinių pajėgų komandomis ir 3 su ukrainiečių komandomis „Sportas“ ir „Ruch“. Pasak liudininkų, daugumoje rungtynių teisėjavo korektiškas teisėjas vokietis, o vokiečių publika su ukrainiečiais nesielgė priešiškai ir nežemino. Ukrainiečių istorikės Tatjanos Jevstafjevos teigimu, „Starto“ komandos pergales galima laikyti žygdarbiu, turint galvoje fizinę ir psichologinę ukrainiečių futbolininkų būklę. Jos reikšmingai prisidėjo prie okupuoto Kyjivo gyventojų dvasios ir orumo palaikymo. (Čia ir toliau – vert. past.) 

2 Ukrainiečių istorikai nustatė, kad 1942 m. rugpjūčio 18 d. duonos fabrike buvo areštuoti 9 komandos „Start“ futbolininkai. Jie buvo apkaltinti bendradarbiavimu su NKVD. Po trumpo kalinimo Kyjivo gestapo kalėjime, areštuotieji buvo nuvežti į Syreco koncentracijos stovyklą. 1942 m. vasario 24 d. čia buvo sušaudyti trys futbolininkai: Nikolajus Trusievičius (1909–1943), Ivanas Kuz­menka (1912–1943) ir Aleksejus Klimenka (1912–1943). Kadangi mirties bausmė buvo įvykdyta tik po pusmečio, manoma, kad jų mirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su įvykusiomis rungtynėmis. Tikėtina, kad N. Trusievičius, I. Kuzmenka ir A. Klimenka pakliuvo į pasmerktųjų skaičių kaip įkaitai, vokiečiams taikant (kaip įprasta) kolektyvinę bausmę už kokį nors nusižengimą: bandymą pabėgti, pasipriešinimą stovyklos apsaugai ar pan. 

3 Už karvelių auginimą vokiečių okupacijos metais grėsė mirties bausmė. Okupantai baiminosi, kad jie bus panaudoti laiškams perduoti iš sovietų zonos ir atvirkščiai. 

 

 

 

Iš rusų kalbos vertė Zigmas Vitkus