Iš pokalbių redakcijoje: „Sunku iš vyro padaryti meną."

Lalagiškai deprofundiškas tekstas, skirtas artimam ar tolimam kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“, dienos šviesą išvydusio 1946-07-21 Vilniuje kaip LTSR tarybinių rašytojų sąjungos ir Meno reikalų valdybos savaitinis laikraštis, numeriui

Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus įmestas į prastą kūrinį.
                                        T.  D.

Jis pusiau susilenkęs virtuvėje ir jau antra valanda stovėjęs nejudėdamas; jautęs (ir girdėjęs), kad skrandyje vyksta ne patys džiugiausi procesai; po truputį suvokė, kas iš tikrųjų dabar nutiktų, jei bent šiek tiek atpalaiduotų savo raumenis, kurių ir taip turėjo ne per daugiausiai, kadangi niekaip neprisiruošdavo pradėti reguliariai lankytis sporto klube, kuris čia pat, visai čia pat, visai visai čia pat čia pat, kitoj gatvės pusėj, pusėje, kuri yra priešais jo namą, kuris kaip tik ir esti kitoje gatvės pusėje, negu yra sporto klubas, į kurį niekaip neprisiruošdavo pradėti reguliariai vaikščioti, nors jis čia pat, visai čia pat, visai visai dabar būtų daug paprasčiau, būtų kitaip, negu yra, o yra taip, kaip jau nebebuvo ir būti nebegalėjo. Kuo toliau, tuo ant virtuvės stalo gulėjusi knyga jam atrodė vis reikšmingesnė, jis pradėjo ją matyti ne kaip spalvotą ir margą receptų knygą, o kaip popieriaus šūsnį, kokybišką popierių su savo praktiškumu, švelniai jį šiek tiek paglamžius, kuo toliau, tuo knyga jam rodėsi reikšmingesnė, esanti toje vietoje ir tuo metu, kai jos labiausiai ir reikia, jis lėtai plėšys jos lapus, kiekvieną suglamžys, trins savo prakaituotomis iš susijaudinimo rankomis, dės į atskirą krūvelę, o paskui jau galės panaudoti, galės receptų knygai suteikti džiaugsmo pasitarnavus ir kitaip, štai ir dubuo su braškėmis, jame vietos daug, tai išeitis, braškės ir receptų knyga nuo šiol jam asocijuosis nebe su gaiviu ir vasarišku braškiniu želės tortu, bet tai žinos tik jis vienas, tai bus jo paslaptis, kurią kitiems atskleis tik mirties patale, o kol pasigirs durų skambučio garsas, jis spės viską sutvarkyti ir žmona nieko neįtars, jis nupirks naują receptų knygą ir išplaus dubenį, viskas bus kaip buvę, tik jis turės paslaptį, turės savo nuodėmę, bet ne, ne, reikia išlaikyti šaltą protą ir šiltą masę; jis jaučia raižymą, tarsi du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt septyni šešiaašmeniai aukštos kokybės skutimosi peiliukai braukytų per jo pilvą prieš tai ant jo neužtepus skutimosi gelio, jaučia skausmingą pilvo sienelės tampymą ir veržimą, nuo šiol jis nebesiriš batraiščių, kiekvienas jų suveržimas primins šią akimirką, kurios prisiminti jis nenorės, niekada nenorės ir bandys tai pamiršti, ištrinti ją iš savo gyvenimo; tas gurgėjimas, tas garsas jam sapnuosis dar daug laiko, pažadins jį vidury nakties tarsi baisiausias košmaras, ir visas prakaituotas jis ims raudoti, gurgėjimas jam bus baisus ženklas ir simbolis, kaip ir pūtimas, jis nebegalės džiaugsmingai pūsti balionų savo krikšto dukros gimtadieniuose, pūsti muilo burbulų; jis negalėjo negalvoti apie pavojus, kurių nepavyks išvengti, dėl jų viskas nebebus taip, kaip buvo, todėl bus kitaip, nebe taip, pamiršęs, kad ką tik apie tai jau galvojo, vėl ėmė panikuoti žvelgdamas į pavojus, kurių nepavyks išvengti, dėl jų viskas nebebus taip, kaip buvo, todėl bus kitaip, nebe taip; po šių minčių pliūpsnio jis ir vėl pamiršo, kad apie būsiančius pavojus jau mąstė prieš kelias sekundes ir net dukart, todėl vėl, jau trečią kartą galvojo, kad pastarųjų nepavyks išvengti, kad dėl jų viskas nebebus taip, kaip buvo, todėl bus kitaip, nebe taip. Jis manė, kad scenos pabaigoje gėdingai plūstelėjęs, bet ne šlapimas, atskleis nekokį jo veidą ir žmona išeis ieškoti kokių nors dvasingų prasmių, bet dėl vieno, nors dėl vieno dalyko jis bus įsitikinęs ir galės diskutuoti, galės prieštarauti ar net vesti seminarus ir pagrįsti vieno teiginio, kurio tiesa įsitikinę milijonai žmonių, absurdiškumą, kad tai ji yra greičiausia pasaulyje, kad nespėji pagalvoti, o kelnės jau ir pilnos, tačiau jis galvoja, stovi visas įsitempęs jau ilgą laiką ir galvoja, o kelnės vis dar nesuteptos, tuščios, skaidrios ir tyros, tarsi ką tik nupirktos ir jo kojas dengiančios pirmą kartą; mąstė, kad tik nereikėtų patirti lemties, kuri, atrodo, bus visiškai negailestinga, anksčiau ar vėliau tai prasidės, prasidės bet kurią akimirką, tačiau jis nesugebėjo to aiškiai įsivaizduoti, teoriškai jam tai buvo neįmanoma, tačiau bet kurią sekundę galėjo tai pajausti praktiškai. Drebėdamas iš nevilties, jis nebegalėjo daugiau išlaikyti, kadangi laikyti čia reikėjo fiziškai, o ne dvasiškai, todėl jo vidinės jėgos šiuo atveju pasirodė bereikšmės ir jis ėmė suprasti, pagaliau jam atėjo į galvą, kodėl vyrai ir moterys sportuoja, kodėl lieja prakaitą treniruoklių salėse ar bėgiodami miškais, iš tikrųjų jie ruošiasi šiai akimirkai, kad jai atėjus turėtų jėgų; o jis, bejėgis knygų skaitytojas, šiuo metu neturintis kaip panaudoti savo dvasinės patirties, savo apsiskaitymo, tik stovi sustingęs ir jaučia, kad jėgos po truputį dingsta, tačiau dar likusios kelios džiaugsmo ir pasididžiavimo savimi mintys, primenančios apie pagaliau įveiktą knygą, apie perskaitytą „Lalagę"; bet jis paprasčiausiai netikėjo, kad tokia bus kaina, kad reikės tiek nervų, kad skaitant tokią neįprastą knygą, knygą be pradžios ir be pabaigos jam išsivystys nervinis sutrikimas, susukęs pilvą ir privedęs iki šios akimirkos, o juk galėjo bet kuriuo metu sviesti knygą į šalį, bet ne, ne dėl to ją pirko, norėjo sau įrodyti, kad gali su ja susitvarkyti; jis tuoj pralaimės, dar minutė ir iš šio dubens, nors vėliau ir iššveisto, jis nebenorės nieko valgyti, taip pat nebemėgs ir braškių; jis pasiduoda, tą silpnumo akimirką dar spėja išgirsti į spyną įkišamo rakto garsą ir pamatyti įbėgančią žmoną; spėja pagalvoti, kad pastaroji reperiško stiliaus kelnių neturėjo ir jis, pusę dubens užleisdamas žmonai, prisimena, kad tarnės šįryt paruoštas kisielius buvo tikrai keisto skonio.