Ištrauka iš rašomos knygos „Antakalnio purvas“
Vasaras leisdavau kaime, tėvo gimtinėje Ukmergės rajone, kur visada buvo blogas kelias, nes senelis nepriklausė kolūkiui, tad ir kolūkis nesirūpino susisiekimu su vienkiemiais, kurie egzistuoja patys sau. Tik užtvenkus dirbtinį ežerą atsirado padoresnis privažiavimas senelių trobos link, nors traktoriai nuolatos išmušdavo duobių, kuriose prisikaupdavo molingo purvino vandens ir tėvas ne kartą turėjo kviesti „Belarusą“1, kad ištrauktų jo automobilį, įklimpusį laukuose.
Sunku pasakyti, ko daugiau – atostogų ar darbo – kaime būdavo. Visada reikėdavo padėti seneliams per šienapjūtę: pjovėm, vartėm, vežėm, krovėm, mynėm, vėl krovėm. Viską atlikti reikėjo paprastomis kaimiškomis priemonėmis ir, aišku, rankomis. Dalgis. Grėblys. Šakės. Arkliu kinkytas vežimas. Man tai nekliuvo – buvo tarsi kelionė laiku į savotiškas Rumšiškes. Civilizacija taip stipriai nepakeitė vienkiemio. Jei ne įkyrūs žentai, kurie prievarta perdengė trobos stogą – šiaudus į skardą, o grindis iš plūktinės aslos pakeitė linoleumu, tai ir namas atrodytų kaip iš balanos gadynės laikų.
Seneliai, kaip padorūs žmonės, turėjo paradinę namo pusę, kur per gonkas patenkama į stanciją, nors šitoje namo dalyje patys beveik niekada nesirodydavo, o verandos durys iš vidaus būdavo užkabintos kobiniu. Senelis buvo kalvis, tad durys buvo su specialiomis rankų darbo sklendėmis ir užsidarydavo paspaudus svirtį, o ne parduotuviniu mechanizmu durų viduje. Seneliai daugiausia laiko praleisdavo virtuvėje, kuri taip ir liko su plūktine asla, nes čia, peržengus milžinišką slenkstį, dar buvo durys į sklepu vadinamą patalpą be langų. Joje laikydavo bulves. Iš čia buvo kopėčios į palėpę, kur kabojo rūkyti kinziukai ir lašiniai. Už virtuvės jau labiau reprezentacinė erdvė su pečiumi, užimančiu didžiąją dalį patalpos. Iš jos vedė durys į minėtą stanciją. Pečiuje kepdavo duoną ir žiemą jis šildė patalpą, todėl senelis miegodavo ant pečiaus. Kai visai suseno ir nebegalėjo užlipti, pasistatė lovą greta. Močiutė miegojo ant sofos – vienintelio modernaus ir ne savo rankomis padirbto baldo namuose. Vasaromis čia visada buvo vėsu ir kvepėjo įsisenėjusiais dūmais, o virtuvė dvelkė dar ir pienu, nes joje stovėjo pagrindinis technologijų triumfo liudininkas – separatorius. Visa kita kaip XIX a., tik būta elektros. Čia vis dar klestėjo natūrinis ūkis – arklį skolinosi iš kaimynų už bonką. Nušienavai pievas – bonka ant stalo, pavartei – bonka, suvežei ir sukrovei į klojimą – balius ne tik su keliais buteliais velnio nuodų, bet ir su cepelinais.
Motina šių papročių stačiai nekentė. Nekentė ne tik tėvo giminių, bet ir visų tų girtuoklysčių, nesibaigiančių barnių pagiriojantis. Tik įdomu, ko ji tikėjosi, tekėdama už vyro – baliaus karaliaus? Tėvas mėgo pasirodyti kaip dosnus ir šmaikštus, taip pat buvo charizmatiškas. Keldavo tostus, dainuodavo dainas, visada pastatydavo švogeriams daugiau negu šie jam. Paprastai šitos sueigos baigdavosi tuo, kad tėvas vis dar dainuodavo ir pasakodavo anekdotus, o motina supykusi eidavo gulti viena. Nejau tikėjosi paversti jį jautriu šeimos žmogumi? Kad jis nustos gerti ir trankytis su mergomis? Kad vesis savaitgaliais vaikus į parką pasisupti? O šventas naivume! Klasikinė klaida po vedybų ir vaikų gimimo nušluojanti visą romantiką. Tačiau mano motina buvo kilusi iš konservatyvios šeimos, kurioje kerojo potencialaus kankintojo kultas. Tad išvykus iš vieno kankintojo namų buvo natūralu juos pakeisti kitais ir toliau tęsti šūdvabalio egzistenciją, pavadintą gyvenimu. Vaidinti puikią, teisingą šeimą, kol galų gale pagrindinis veikėjas visai ne pagal scenarijų užvertė slides. Paskui save tėvas nusitempė ir prievolę lankytis kaime. Motina su tėvo giminėmis nebenorėjo bendrauti, giminės irgi ne per labiausiai veržėsi bičiuliautis, tad šienapjūtės baigėsi.
/ / /
Kartą atvažiavo dėdė Bronius iš Kauno, pusamžis vyras dailiai šviečiančia plike, kai plaukų yra mažiau nei muchadromo2. Jo šviesūs languoti marškiniai trumpomis rankovėmis dvelkė įsisenėjusio prakaito, benzino ir vyriškų kvepalų mišiniu, nuo kurio smarvės buvo galima apsvaigti. Taip ir girdžiu, kaip teta Marytė sako Broniui: „Pasišlakstyk prieš važiuodamas pažastis odekolonu.“ Dėdė Bronius buvo žmogus, kuris daugiau laiko praleisdavo vilkėdamas darbinį kombinezoną autošaltkalvio dirbtuvėse nei išeiginius marškinius, todėl tokie ano laikotarpio žmonėms įprasti aprangos atributai kaip kostiuminės kelnės, balti marškiniai, lakuoti batai, kaklaraiščiai jam derėjo kaip karvei balnas. Nors toks jis man buvo ir dėdė – mamos pusseserės sugyventinis. Kohabitantas. Labai sąlyginė giminė.
Autoriaus archyvo nuotraukų koliažas
Susitikome, nes jis pažadėjo nudervuoti maskarado dugną, kad geriau laikytųsi mūsų drėgname garaže. Be to, sakė pamokysiąs mane automechaniko amato – gal gyvenime pravers. Tad kelionė į Kauną man buvo garantuota. Motina manė, kad man neprošal pamatyti, kaip TIKRI vyrai dirba, taip pat įgyti praktinių žinių, kaip remontuoti tą prakeiktą maskaradą.
Ir štai aš jau bildu autostrada Vilnius–Kaunas. Mūsų maskaradas rauna visu savo įmanomu 120 km/val. greičiu, skleisdamas lengvas vibracijas ir klasikinį tarybinio transporto birbesį – tokį, kad neįmanoma susikalbėti. Jausmas, lyg sėdėtum traktoriaus kabinoje. Vis dėlto to meto rusiškos patarlės, kad visoje šalyje yra dvi problemos – „duraki i darogi“3, antroji dalis Lietuvai netiko. Ji buvo pati europietiškiausia sąjunginė respublika su geriausiais keliais. Pro akis plaukė cementinės autobusų stotelės, išdažytos rožine spalva, poilsio aikštelės su trikampiais lauko tualetais ir nuo kelio atitvarais atstumtos gyvenvietės. Vievis, dalinamas magistralės pusiau, mojo ryškiai mėlyna cerkve, Elektrėnai su milžiniškais elektrinės kaminais, Žiežmariai, kuriuose tykojo milicijos ekipažai, gaudydami greitį viršijusius vairuotojus. Ir Palemonas, Kauno priemiestis, pro kurį važiuodavome į mamos gimtinę – Pilviškius. Dėdė nebuvo labai kalbus. Jis vertino rankų darbą ir butelį, po kurio tik atsirišdavo liežuvis. O kam dabar be reikalo aušinti burną, juo labiau kad variklio kaukimas ir taip užima visą klausos diapazoną.
Po pusantros valandos atvykome į Vilijampolę. Išlipome iš maskatuoklio. Mus pasitiko dėdės kolega Modestas išeiginiais kaunietiškais treningais – „Adidas“ imitacija, siūta Lenkijoje (vis ne „Sparta“ ar „Utenos trikotažas“!), baltomis kojinėmis išeiginėse šlepkėse, irgi su trimis juostelėmis. Jo dviejų centimetrų ilgio plyta bylojo, kad nėra atsilikęs nuo mados pasaulio tendencijų. Jau tada ryškėjo Vilniaus ir Kauno mados skirtumai: Kaune visi stengėsi būti kiek įmanoma vienodesni, o Vilniuje – kuo skirtingesni. Nors klasikinė dauguma abiejuose miestuose buvo vienoda. Nužvelgęs mane bakstelėjo dešriniu pirštu: „Karčius apsikapok, hipi.“ Nuleido akis ir išsiviepė: „Tavo paties saugumui.“ Ir išdidžiai nužingsniavo savojo „Žiguliuko“ link.
Atsirado ekspertas!.. Instinktyviai žvilgtelėjau į kabantį ant sienos veidrodį. Ne tokie ir ilgi tie mano plaukai – pečių nesiekia. O hipiai yra šlykštu – visai senis nieko neraukia, užbuksavo, matai, žiniuonis: čia Kaunas, todėl ir paniatkės visai kitos.
Kaune pirmiausia duoda į dūdą, o tada jau aiškinasi, kas tu, kieno pažįstamas ir ko čia bimbinėji svetimose valdose. Kartą tiesiog ėjau tiltuku per Nemuną ir pamačiau priešais chebrytę, tai iš tolo šaukiau: „Sveiki, vyrai, kur traukiat? Aš Mindės iš penkiolikto giminaitis!“ Nėra laiko žiopsoti, mąstyti, reikia būti iškart pasiruošusiam planą ir vos tik nujauti grėsmę, juo pasinaudoti. Nesuspėjai laiku, žiūrėk, jau ir nešioja tave ant kojų. Prestižinė vyriškumo mokykla.
Man, kaip pradedančiajam automechanikui, liepė plauti variklį.
– Variklis kampe, ant plytų, – bakstelėjo pirštu dėdė. – Imi benziną, na, benzą. Visus purvus, visus šriubus va taip va. Na purvus, žinai, viską va taip va. Pats supranti.
– Suprantu, – kinkuoju galva.
Apsidairiau. Angaras milžiniškas. Trys duobės remontui, bet ne tokios, kaip paprastuose boksuose, o pramoninės, kur sunkvežimis ar autobusas galėtų tilpti. Aukštos lubos, durys bėgiais stumiamos, o pro jas tilptų ir lėktuvas. Be Modesto ir mano dėdės dirbo dar geras tuzinas vyrų. Visi tokie pat nekalbūs, daug rūkantys, amžinai tepaluotomis rankomis ir bala žino kuo apsirengę: vienas fufaikę be rankovių, kitas nudrožtus treningus, trečias mėlyną darbininko kombinezoną, visi tepaluoti ir trenkia ta autoserviso darbuotojų smarve – įsisenėjusio prakaito, tepalo ir pagirių mišiniu su nuolatos pridegama „Prima“ arba „Astra“. Man, kaip nerūkančiam, tai buvo kažkas siaubinga. Tačiau prie visko priprantama. Atsidusau, giliai įkvėpiau, o vėliau nebejaučiau – uoslė priprato. Nejauku buvo čia, bet tokia vyriškumo mokykla – mokslas per kančią.
/ / /
Maskatuoklį kol kas palikome stovėti ant vienos iš duobių. Nuėjau į persirengimo kambarį, kur tarp metalinių aprūdijusių melsvų spintelių kabėjo milžiniškas Sabrinos plakatas. Kaipgi normalios dirbtuvės be nuogų mergų? Sabrina, apsitempusi rožiniu maudymosi kostiumėliu, pro kurį matyti išsišovę speneliai, klipe „Boys, boys, boys“ lipa iš baseino. Daina klaiki, bet papai nuostabūs. Mechaniko svajonė. Taip ir matau, kaip pajuodusios rankos tiesiasi prie to švaraus ir viliojančio kūno. Ko gi daugiau gali žmogus norėti po sunkios darbo dienos tepalu ir benzinu dvokiančiame persirengimo kambaryje? Štai kur tikro vyro fantazijos!
/ / /
Nesupratau tokio požiūrio į vyriškumą, buvau silpnas spuoguotas ir ištįsęs paauglys. Juo labiau buvo sunku suvokti, kas tas vyriškumas yra, kai niekas nieko neaiškina, turi suprasti iš užuominų, iš kontekstų ir juokelių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visai ne juokeliai, o paslėptos metaforos. Paprastai sakoma, kad vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų, o tas pakartotų viską iš naujo. Garaže atrodė, kad vyrams daug labiau rūpėjo ne pasodinti, o nukirsti tą medį, kuo didesnius plotus užlieti mazutu ir išasfaltuoti, kad būtų galima pasistatyti dirbtuves ir visą mielą gyvenimėlį lenkti nugarą prie variklių plovimo, forsavimo ir dažymo. Pasodinti reikėjo ne medį, o kaimyną, kuris nori dalį tavo aikštelės paversti lentpjūve. Kaip supratau, mano globėjas tai sėkmingai ir padarė – įskundė kaimyną, kad nereikėtų dalintis aikštele prie dirbtuvių. Kaimynas, aišku, irgi pagerintas. Kai į jo aikštelę įsukę mentai užėjo į dirbtuves, rado visą angarą užverstą įvairių dydžių statybinėmis medžiagomis. Tai galėjo reikšti tik viena – jos čia atkeliavo iš skirtingų statybų aikštelių. Vamzdžiai ir konstrukcijos – viskas sukombinuota. Angare riogsojo net seno šiltnamio karkasas, kurį aptikę pareigūnai kraipė galvas nesuprasdami, kam viso to chlamo reikia, kokia jo praktinė nauda ir išvis – ar tas šlamštas turi kokios vertės? Kaupiko prigimtis, nieko nepadarysi...
Man ilgainiui ėmė aiškėti, kad tampant tikru vyru reikia atitikti nemažai reikalavimų, kad kas nors apskritai į tave žiūrėtų. Kad laikytų rimtu snukiu.
Po apsilankymo automechanikų persirengimo kambaryje jau tikrai buvo aišku, nuo ko pradėti. Reikėjo pasikabinti Sabrinos plakatą, nors atrodė taip nepatogu sukinėtis mažoje patalpoje – kotas kliūna už metalinių spintelių. O kaip dėl rankų? Jos nuolatos tepaluotos, tad, jei labai aplink klyną grabinėsiesi, matysis dėmės ant kelnių. Dabar galvoju, kad visoms merginoms, gimusioms nuo 1984-ųjų ir iki kokių 1989-ųjų, verta susimąstyti, kodėl tėvai davė Sabrinos vardą. Man tai atrodė kiek iškrypėliška – pašauki dukrelę Sabrinos vardu ir prieš akis išnyra tas milžiniškų buferių vaizdas.
/ / /
Kaunietis pusbrolis, vyresnis už mane penkeriais metais, nutarė supažindinti su TIKRĄJA gyvenimiška patirtimi. Netrukus jau stoviniavome prie kažkokio bendrabučio.
– Šiandien moterų dušo diena, – nusiviepė. – Žinau vietą, kur, o vaikeli, pamatysi, ko dar nematęs.
Intriga buvo išlaikyta. Paėjėję dar porą metrų pasukome už kampo ir pagaliau prigludome prie skarda užkalto, tačiau vinimis subadyto langelio. Pro jį (šįkart jau nesisapnavo) išvydau kuo tikriausius nuogų moterų kūnus. Tačiau prigludus prie tos kone šventos sienos naratyvas staiga pakrypo kita linkme – garų debesyje prausėsi moterys, visai nepanašios į Sabriną. Jų pilvai buvo su dvigubu baltų lašinių sluoksniu, pasmakrėse kadaravo pagurkliai. Vienos visai be papų, kitos, atvirkščiai, su neapsakomai dideliais, tilindžiuojančiais lyg sklidini vandens kibirai, trečios – su sudžiūvusiomis kaip nukritę rudeniniai lapai ar baseto ausys krūtimis. Negalėjau patikėti tuo, ką išvydau. Mane nuliejo jaudulio, sumišusio su baime, banga – ar pajėgsiu užmiršti tuos pilvus, tas krūtis ir visaip deformuotus moterų kūnus? Bet tikrai paaiškėjo viena – filmais ir plakatais pasitikėti negalima. Pro langelio skyles dvelkė ne švara, bet prakaitu ir, nespėjus sugalvoti – kuo dar, kažkas tvojo pusbroliui per pakaušį, o aš, neįtikėtinai greitai pašokęs, pirmas puoliau bėgti.
Bėgome, kiek kojos neša. Mus užtikęs senis grūmojo ir šaukė pavymui, bet nesivijo toliau nei iki kito kampo. Tai štai kaip atrodo nuoga moteris! Moteris ne iš popieriaus, o iš kūno ir kraujo. Buvau nutirpęs iš nuostabos ir apsvaigęs nuo adrenalino. Galvoje turėjo persidėlioti vaizdiniai, pavadinti moters kūnu. Pamatyti savo akimis tokią kūnų įvairovę per televizorių, reklamose ar kur kitur – be šansų. Galėjau nebent įdėti į laikraštį skelbimą „Domiuosi moterų kūnais. Norinčias pasitarnauti vardan edukacinių tikslų kviečiu ateiti į Vilijampolės garažus kasdien 9–19 val.“ Neturėjau ko paklausti savo kieme. Galėjau būti tikras, kad pašnekovas atsakys pigiai ir vulgariai juokaudamas. Ir jokių tikslių detalių ar nuorodų nepateiks. Visi apie kūnus kalbėjo tik puse lūpų. Kitoje pusėje lūpų žaidė gėdos ir pašaipos šypsenėlė. O mums, bręstantiems jaunuoliams, reikėjo tikro, suvokiamo ir apčiuopiamo moters kūno supratimo. Užtenka tų sabrinų ar Dichavičiaus romantinių fantazijų! Ta nežinia ir tiesos alkis smaugte smaugė iš visų pusių. Čia tas pats, kaip mokytis vairuoti skaitant lietuvių liaudies pasakas.
1 Traktorius MTZ-50.
2 Sarkastiškas musių nutūpimo pavadinimas, sudarytas iš rusiško žodžio „mucha“ (musė) ir „aerodromo“ hibrido, naudojamas plikei pašiepti.
3 Rus. „Durniai ir keliai“.