Rugiapjūtės 1 d. (atolo pjūties diena). Pasakysiu atvirai, mielas mano minčių šifruotojau, rašant metraštį reikia būti pasiutusiai tiksliu, labai skrupulingu gyvenimo akimirkų fiksuotoju. Paskui jokie analai neduos ramiai praeiti, sakys, tu tyčia mūsų istoriją falsifikuoji. Tiek to, dabar yra vasaros pabaiga. Slogios valandos, dargana, datos maišosi, visokeriopai pinkliojasi. Domiuosi, jūsų klausiu, kuri šiandien diena? Naktį sapnavau žydą su barabanu, iš kurio kyla dulkės, kai jis mušamas. Supraskit mane teisingai, neholokaustiškai, vargšas ne tas žydas, o mušamas barabanas.
Tuomsyk šviežiu sidabru, kaip Visagino kanojininkas Jevgenijus Šuklinas po olimpiados, meiliai švietė Mėnulis.

Rugpjūčio 3 d. Pro langą stebiu, kaip gatve su išskleistais margaspalviais skėčiais žygiuoja merginos. Kolonomis. Kai kurios viena kitą tempia, pasikrovusios į žalvarines voneles. Matot, šiuo metu yra Žalvario amžius... Visi vagia metalus. Po to parduoda kaip Lietuvą, pigiai, bet už pinigus. Tos, kurios smagiai traukia žviegiančias geldas, nervingai kikena. Tos, kurios sėdi metalo vežėčiose – rauda, gailiai kūkčioja. Ko čia verkti, laikykitės už ranktūrių, ir bus viskas gerai. Privažiuosit jūs savo mergystės galą.

Rugpjūčio mėnesio neeilinė diena. Jau pats vidurnaktis. Neapsakomai įdomus, netgi velniškai originalus spektaklis. Žliaugia lietus, perbalę žaibai švaistosi sinusoidėmis ir parabolėmis, perkūnai dunda, aštriai, virš namo kažkas traška ir t. t. Vargšai kumečiai ir kitokie Seimo nariai, pasislėpę dvaruose, trobose, fazendose, po stalais virtuvėse, iš baimės krūpčioja, ištraukinėja elektros laidų kištukus iš rozečių, žegnojasi, kai kurie bailiai užsimerkia kaip babuškos, sėdinčios Filharmonijos simfoniniame koncerte ir klausydamos dirigento batutos švilpavimo. Kažkas kažkur šauna – pykšt! Pasklinda „Mažosios nakties serenados“ dūmai – kaip kino filmavimo masinėse scenose. Haidnas ir taip toliau. Tamsu, dingo žmonijos išrasta elektra. Tegyvuoja žvakės – laužo liepsna naktyje, kaip giedotų jaunasis Mocartas Andrius Mamontovas.

Tęsiu rankraščio užrašus:
1 val. ir dar kelios astronominės minutės. Tipiška nakties diena. Nėra čia ką daug porinti. Kaip dabar prisimenu, vienas mano jaunystės draugas mėgo daug be perstojo kalbėti. Šnekėjo šnekėjo ir galop pasikorė. Dabar jau tyli Klaipėdos kapinėse, važiuojant Šilutės link... Doras žmogus buvo, talentingas.
Nekrošius irgi tylėjo tylėjo, o dabar bel canto balsu nepralenkiamai gieda arijas ir choreografiškai režisuoja La Scaloje, o gal net ir pats šoka už kulisų. Ant skadų, kaip pasakytų jo tautiečiai žemaičiai. Prisitylėjo su savo meile Nadežda Gultiajeva. Kostiumus sumetė į krūvą, dabar nebeišsikapsto iš meno pelėkautų.
Skausmingas papildymas: anksti ryte nusliūkinau prie šalia poliklinikos stūksančio bankomato. Paskutinės jėgos seko kaip Baliui Sruogai po Štuthofo „Dievų miško“ promenados. Savo sąskaitoje radau – 18 centų. Jėzau – Jėzau – Jėzau! Ką veikia Prezidentė, kur ji žiūri, jeigu ne į mano piniginę?

Pagaliau priartėjo XXI amžius. 12 val. 00 minučių. Pamaniau – koks skirtumas, ar pagal romėnus skaičius rašysiu, ar pagal arabus... Tebūnie arabiški, musulmoniški.

Vienas stomatologas (graikiškai – stoma, viskas, kas susiję su burna, bet nereikia painioti su politiku ir rašytoju), arba, kaip dabar madinga sakyti, odontologas, sėdinčiam krėsle pacientui, prieš pradėdamas procedūrą, užriko: „Ar galite užsičiaupti?!“
 
Vakar vėlai vakare pas mane buvo užšokusi Gerybauskaitė (ne, prašau nesijuokit, čia tokia grafomano humoristo klaida, redakcijos korektorė ištaisys). Taigi, kaip jau sakiau, Prezidentė į mano trijų kambarių butą energingai atšuoliavo ant balto Vytauto Didžiojo žirgo, numetė kardą, klestelėjo ant kankinančiai išgulėtos meninės kušetės, garsiai atsiduso, paskui pašnibždom atliko išpažintį: sako, pavargau kažkieno rašytas ataskaitas kasdien tautai skelbti. Įsivaizduoji, vos prašvitus reikia šokti ant akmenėlio, sėsti ant žirgelio, joti į ganyklą... pakeliui šukuoseną atstatyti, lūpas ryškiai pabrėžti, Balsį išvaryti iš prezidentūros; kaip kokia ekspeditorė privalau vežioti juodos duonos kepalus krepšininkams į olimpiadas... O jie, prakeikti išdavikai, nevalgo, afrikietiškus maistus kaštavoja. Ir Europoje aštuntoje vietoje velkasi. Matot, ką reiškia nepaisyti Prezidentės juodojo diržo. Po šimto vargdieniavimo parų suvokiau – čia joks Europos Briuselis.
Meiliai paliečiau jos ranką, atverčiau švelnų delną į kosmosą, į raudonąją Marso planetą, tarsi ieškodamas vandens ir gyvybės ženklų, visokių chiromantiškų peizažų, paglosčiau, ir tariau: nuoširdžiai užjaučiu. Ir dar papadlaižiavau: „Aš niekada nenorėčiau būti Lietuvos prezidentu. Tokia kančia, toks lietuviškas amžinas baudžiauninko lažas, tokia šlovės našta... Nors daug kas veržiasi į tą sostą.“ Prisidengęs akis rankove susijaudinau: „Vox pópuli – vox Déi“.
Skaitytojau, gana, užteks jums knapsoti prie daukantiško istorinio rankraščio, skelbkit pertrauką, maukit pažiūrėti, gal virtuvėje kas nors šaldytuve gimė?.. Palikit mane ramybėje. Eikit jūs visi na... naikinti daržovių bei mėsos gaminių.

Praėjus 15 min., kaip tūlas narcizas Valatka stovėjau ištuštėjusiame privačiame tualete ties unitazu ir nuleidęs galvą stebėjau sūkuriais gurgantį vandenį, kuris griežė Gustavo Mahlerio paskutinę nebaigtą simfoniją (Nr. 10).
Už durų kniaukė pasaitėliu pakinkyta katė, bet važiuoti nebuvo kur. Ėst norėjau! Su organizmu nieko nepadarysi. Mea „Maxima“ culpa.

2 val. 20 min. SOS! Gelbėkite mano gyvenimo laivą, kurio šaldytuvo triumas meniškai tuščias! Tą sutartinį šaukinį „SOS“ pirmasis pasaulio laivybos istorijoje panaudojo „Titaniko“ radistas. Jūrlaivis Šiaurės Atlanto dugnan kaip tik ir nugarmėjo tokiu ramiu žvaigždėtos nakties metu, netgi išradėjas dailininkas Morzė nuo ledkalnio povandeninių paslapčių neišgelbėjo. Žmonijos katastrofa. Man tą tragedijos siužetą vaizdžiai Rašytojų sąjungos alubaryje nupiešė toks įmitęs anglų džentelmenas su žilais bakenbardais, vienas iš nedaugelio įsiaudrinusių legendinių skenduolių. Prisipažinsiu, įtartinas tipas, bet alaus bokalą man nupirko.

Prieš griūdamas patalan sukūriau sentenciją ir dienoraštyje dailyraščiu išraičiau: „Jeigu ugniagesys per gaisrą sudegė, vadinasi, dirbo gerai, atkakliai, nuoširdžiai pasišventęs profesijai, buvo įsimylėjęs ugnį iki pat pelenų!“
Pagautas Morfėjaus už žilstančios barzdos dar suspėjau ant pagalvės užrašyti:

Sapnuosis pasaka graži,
Padovanos ji tau – a car.
Nušvis danguj žvaigždė – a star.
Kur tai įvyks? – Panevėžy!

Aš One – gražuolei pasakau,
Aš Two – akis bučiuoju,
Three – „rašalą“ sapnuoju,  
Four – eikite šienauti! Hau!

Labanakt!
Post scriptum (jau buvau beveik nugrimzdęs į nebūtį). Prisiminiau – neseniai štai ką aptikau enciklopedijoje: pasirodo, mano pavardė yra vokiškos kilmės ir bevardės giminės. Bet tai nesuteikia jums teisės iš vargšo rankraštininko šaipytis.