Janas Brokkenas (g. 1949) – garsus Nyderlandų žurnalistas ir rašytojas. Tėvas buvo pastorius, tik po karo grįžęs į Nyderlandus iš Nyderlandų Indijos. J. Brokkenas studijavo žurnalistiką Utrechte ir politikos mokslus Bordo. Dirbo žurnalistu, vėliau galutinai atsidėjo grožinei ir negrožinei kūrybai.

Mums jis labiausiai vertintinas dėl dviejų knygų: „Baltische zielen“ („Baltijos sielos“), kurioje pasakojami keliolikos Baltijos kraštų ir Kaliningrado srities žmonių (iš Lietuvos – Loretos Asanavičiūtės ir kompozitorius Jurgio Gaižausko dukters Saulės Gaižauskaitės) likimai, ir „De rechtvaaardigen“ („Teisuoliai“), Jano Zwartendijko truputį beletrizuotos biografijos. J. Zwartendijkas, tarpukario Lietuvoje dirbęs „Philipps“ bendrovės atstovu Kaune, 1940 m. tapo Nyderlandų karalystės laikinuoju konsulu. Jis gelbėjo žydus, ne visai teisėtai išduodamas jiems vizas vykti į tuo metu Nyderlandams priklausiusią Kiurasao salą. Šioje veikloje darbavosi ranka rankon su Čijune Sugihara. Mano nuomone, jo nuopelnai nė kiek ne menkesni nei Č. Sugiharos, tačiau Lietuvoje apie jį pernelyg menkai žinoma, nors Kaune prie buvusio Nyderlandų konsulato pastato ir atidengta jam skirta paminklinė lenta, o 2012 m. jis po mirties Lietuvos valstybės apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Vertėjas

 

Mr Radio Phillips

Visi svarbūs dalykai prasideda netikėtai ir kelia tau įtarimą. Kartais esi priverstas daryti neįmanomą pasirinkimą ir privalai apsispręsti per sekundės dalelę. Dar nežinai to, bet jau nujauti, kad nuo sprendimo gali priklausyti visas likęs tavo gyvenimas. Kaip tada reaguoji? Aš pats to nežinočiau, gal todėl lyg kurmis ir rausiausi į šią istoriją. 

Janas Zwartendijkas išgirdo skambant telefoną. Jau stovėjo lauke su portfeliu po pažastimi ir raktu rankoje, ką tik užrakinęs prekių ekspoziciją ir kontorą. Artėjo šešta valanda. Rytų Europos vasaros laiku. Pro Laisvės alėjos medžių viršūnes švietė saulė. Laisvės alėja, ilgiausias ir plačiausias Kauno bulvaras. Radijo aparatai blizguliavo lentynoje; jų emblemos – keturios žvaigždutės ir trys bangelės – atrodė sidabrinės. Misteris „Phillipso“ radijas – taip jis buvo vadinamas mieste, ir visados tuose žodžiuose skambėjo lyg ir koks žavėjimasis, tarsi jis pats būtų suvaržęs visus prietaisus ir įtaisęs diodus ir garsiakalbius. Net labiau nei Nyderlanduose radijo aparatai čia buvo laikomi moderniųjų laikų pranašais. 

Atsilikusiu Kauno jau tikrai negalėjai vadinti, tačiau pluoštelis telefono numerių tilpo į ploną knygelę. Kažkoks vidinis balsas jam pakuždėjo, kad nebus nieko gero, jeigu ragelį pakels ji. Perspėjamai jam galvoje šmėstelėjo data: 1940 m. gegužės 29-oji. Kad ir būdamas vidutinis verslininkas, – keturiasdešimt trejų metų, vedęs, trijų vaikų tėvas, – jis vis dėlto buvo užsienietis, niekados tiksliai nežinojęs, kuo Lietuvoje gali pasitikėti. Kada tik galėdamas, laikėsi per saugų atstumą. Atrakindamas duris, grįždamas į kabinetą ir keldamas ragelį, jis įsileis vidun visus pavojus miesto, balansuojančio ant karo ribos. 

Didvyriu jis nebuvo gimęs. Tokių ambicijų neturėjo. Užvis mieliausiai būtų kuo skubiau ėjęs namo. Prieš vakarienę valandžiukę atsipūtęs sode su Erni ir vaikais. Buvo jau tretieji jo metai Kaune, ir jis žinojo, kad reikia mėgautis šiltais vasaros vakarais, kitaip neištversi ilgos žiemos. Po obelimis pašėlusiai įsisukęs pasaulis susitrauks iki debesėlio tolumoje. Kartais jis neįstengė atsispirti pagundai bėgti nuo tikrovės, nors ir paika buvo tikėtis, kad pavyks likti taikoje. 

Visą popietę kontoroje jis jautė įtampą. Akivaizdžiai nieko nenutiko, jei nekreipsi dėmesio į pilnutėles pelenines. Nei pirkėjų, nei užsakymų. Kažkokia nejauki ramybė. De Haaną ir Van Prattenburgą pusę šeštos jis išsiuntė namo. De Haanas, vadovaujantis radijo aparatų surinkimo fabrikui, stūmė dienas kontoroje. Nuo to meto, kai gamyba sustojo, jis tik rytais pasirodydavo ceche, kad darbuotojai žinotų, jog jo vis dar tebesama. Van Prattenburgas rūpinosi administracija ir buvo finansų direktorius. Darbo jis turėjo tik savaitės pabaigoje, kai reikėjo mokėti algas. 

Vyrai ne ką daugiau veikė, tik nervingai rūkė ir kas valandžiukę vis dairėsi laukan. Visas miestas laukė Raudonosios armijos. Maschewskis dar valandžiukę užsibuvo, pamatęs moterį labai jau lengva vasarine suknele stovint prie prekių ekspozicijos vitrinos; priėjęs prie jos kaip prie potencialios pirkėjos, sušneko su ja. Vokiškai, lietuviškai, lenkiškai ar rusiškai – Zwartendijkas neįstengė nugirsti, bet buvo įsitikinęs, kad Maschewskis išėjo laukan tik norėdamas nusiraminti. 

Kaune tvyrojo ramybė prieš audrą. Bet kurią akimirką į miestą galėjo įriedėti tankai ir užimti pozicijas prie tiltų per Nerį ir Nemuną. Zwartendijkas jau vaizdavosi, kaip rusų kareiviai žygiuoja dviejų kilometrų ilgio Laisvės alėja, kuri – kokia ironija – caro laikais buvo nutiesta tam, kad įspūdingesni būtų kariniai paradai. Viskas galėjo nutikti gal šiandien, gal rytoj. Nuo tos akimirkos laisvos, nepriklausomos Lietuvos tikrai nebeliks. Kraštas taps Sovietų Sąjungos dalimi, dėl to nebuvo jokių abejonių. 

Telefonas vis tebeskambėjo. Visą savaitę tylėjęs. Gal vis dėlto koks užsakymas? Dėl karo grėsmės vėl nebebuvo jokios apyvartos; verslas klostėsi taip pat prastai kaip ir krizės laikais, Lietuvoje užtrukusiais iki 1937 metų, 1938 metais Zwartendijkui teko penkiolika darbuotojų paleisti namo, o likusius dvidešimt išsiųsti priverstinių atostogų. Per visą gegužės mėnesį jie nepardavė nė vieno radijo aparato. Likę darbuotojai trainiojosi prie tuščių montažo stalų, lūkuriuodami, kas bus toliau. Gaudydami žinias, klausėsi visų trumposiomis bangomis pasiekiamų stočių. Pasak De Haano, išgirdę Hitlerį, garso rankenėlę pasukdavo smarkiau. 

Užsakymas ten negalėjo būti. Kas jau ten paprastą darbo dieną prieš pat šešias skambins, ketindamas įsigyti naujutėlaitį aparatą. Ir tikrai ne Eindhovenas: su centrine kontora Zwartendijkas viską tvarkė susirašinėdamas, nes tarptautinis telefono skambutis kainavo tiek pat, kiek kelionė traukiniu iki Berlyno. Matyt, kažkas kita, kažkas neatidėliotina.

Be abejo, prasta žinia. Zwartendijkas vylėsi, kad ne iš Pieto. Su savo vienaląsčiu broliu dvyniu jis buvo taip smarkiai susijęs, kad, Pietui už dviejų tūkstančių kilometrų peršalus, pats imdavo čiaudėti. Nuo praėjusio mėnesio iš brolio nieko daugiau negirdėjo. Ar Pietas gegužės 14-ąją buvo Roterdame? Jeigu dabar nepakels ragelio, visą vakarą ir kiaurą naktį svarstys, kas jam nutiko. 

O gal skambutis vis dėlto susijęs su grėsminga situacija? Ir ar nebus silpnybė apsimesti, lyg nieko neatsitiko? 

Zwartendijkas įkišo raktą į spyną, stumtelėjęs atvėrė duris, perėjo prekių ekspozicijos patalpą, užlėkė laiptais į kontorą beletaže, pakėlė ragelį nuo bakelito aparato ir sušvokštė:

– Alio... Lietuvos Phillipsas... Zwartendijkas?

Nyderlandų žmogus, „r“ tariantis pietinių provincijų tarme. Pritariamai sumurmėjęs Zwartendijkas šiek tiek atsilaisvino kaklaraištį, karštis iš lauko jį atsivijo vidun.  

– De Deckeris...

Pavardė Zwartendijkui ne išsyk pasirodė žinoma.

– Nyderlandų ambasada Rygoje...

Aha, tasai De Deckeris.

– Ekscelencija...

– Liaukitės, dabar ne tokie laikai.

De Deckerį Zwartendijkas regėjo tik kartą, per priėmimą prezidento rūmuose, kai ambasadorius buvo atvykęs įteikti skiriamųjų raštų. Baltijos kraštai anuomet dar buvo savarankiški; tai nutiko kažkada 1939 metų pavasarį, keliais mėnesiais anksčiau, nei Hitleris su Stalinu sudarė velniškąjį paktą, lyg per „Monopolio“ žaidimą pasidalindami tarpusavy Lenkiją ir Baltijos kraštus. De Deckeris buvo paskirtas ambasadoriumi Latvijai, Estijai ir Lietuvai. Kiekviename tų kraštų jis turėjo prisistatyti prezidentui ir parlamento pirmininkui. Anksti susenęs žmogus, dar nė šešių dešimčių nesulaukęs, gyvenimo paženklintas. Jiems atvykus į Rygą, netrukus mirė jo žmona. Vaikų neturi... Kaip jaučiasi žmogus krašte, kur ničnieko nepažįsta? Būdamas vienos iš šiame regione negausių Nyderlandų įmonių direktoriumi, Zwartendijkas laikė pareiga atlikti acte de présence, nors priėmimų ir nemėgo. Plikagalvis. Pailgo veido, kreivanosis, įdubusiais skruostais. Per priėmimą Zwartendijkas nugirdo, kad naujasis ambasadorius gimimo esąs belgas – dėl to truputį nustebo. Bent jau ne burgundas. Veikiau iš tų žmonių, kurie niekad nelinkę siausti ir niekad nesitraukia iš derybų, kol rezultatas nepasiektas. Ir ne daugžodžiautojas. Zwartendijkui prisistačius, burbtelėjo: „Aha, „Phillipsas“... Kelinta jūsų vieta užsienyje?“

Zwartendijkas nepanoro labai išsiplėsti, tiktai atsakė: „Ilgai buvau Prahoje... Paskui Hamburge.“

Nesvarbu, kad ten jis buvo kitos firmos atstovas...

Ambasadorius dirstelėjo į jį. „Hamburge? Aš septynerius metus praleidau Diuseldorfe generaliniu konsulu. Smagu, Vokietija... Ar jums irgi patiko? O gal truputį įgriso tos ištiestos rankos?“

Zwartendijkui patiko, kad De Deckeris taip kalbėdamas nešyptelėjo.

Po Nyderlandų kapituliacijos, atėjusios kur kas greičiau, nei tikėtasi, De Deckeris liko poste. Nyderlandų karalystė dar ne visa buvo atsidūrusi po padu – Indija, Kiurasao ir Surinamas dar tebebuvo laisvi, o vyriausybė ir karalienė neatsistatydino ir pasitraukė tremtin. Praėjus kelioms dienoms po pasidavimo, ambasadorius Zwartendijkui atsiuntė telegramą ir paklausė, ar „Phillipsas“ lieka Lietuvoje. Zwartendijkas atsakė telegrama: „Nurodymo užsidaryti iš Eindhoveno negavau.“ 

Ligi šiol jiedu niekad nesikalbėjo telefonu.

– Zwartendijkai, kalbėsiu tiesiai šviesiai: man jūs reikalingas. Ieškau konsulo Kaunui. 

Zwartendijkas valandžiukę patylėjo. Paskui tarė:

– Juk turim Tillmannsą?

– Vokietis. Po įsiveržimo ir kapituliacijos būtų beprotybė, kad Nyderlandams atstovautų Herr Doktor Tillmans! Ir dar koks vokietis! Žinote... 

 

Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Jan Brokken. „De rechtvaardigen. Hoe een Nederlandse consul duizenden Joden redde“. – Amsterdam / Antwerpen: „Atlas Contact“, 2018.​