Annemarie Schwarzenbach (1908–1942) – šveicarų rašytoja, žurnalistė, keliautoja, fotografė (lankėsi ir Lietuvoje, Kaune). Kūryboje įtaigiai atskleidė tarpukario kartos egzistencinę krizę, rašė draugystės, meilės, seksualumo, tapatumo paieškų, susvetimėjimo temomis (romanas „Bernhardas ir jo draugai“ („Freunde um Bernhard“, 1931), novelių ciklas „Paryžietiška novelė“ („Pariser Novelle“, 1929), „Lyrinė novelė“ („Lyrische Novelle“, 1933)). Egzotinių kraštų fone išryškino tremties, bėgimo, vienišumo motyvus, svetimos šalies priešpriešą su gimtąja (romanai „Bėgimas viršun“ („Die Flucht nach oben“, 1933), „Laimingas slėnis“ („Das glückliche Tal“, 1940), „Medžio stebuklas“ („Das Wunder des Baumes“, 1942) apsakymų ciklas „Sakalo narvas“ („Falkenkäfig“, 1934–1935)). Prozai būdingas lakoniškas stilius, melancholiška nuotaika, pastebima Ernesto Hemingway prozos įtaka, lyrizmas, monologiškumas, radikalus subjektyvumas. Kūrybinį palikimą papildo ir apie 300 kelionių reportažų.

Androginiškos išvaizdos Annemarie aktyviai veikė bohemiškoje tarpukario Berlyno aplinkoje. Rašytoja palaikė santykius su moterimis. Kūriniai, kuriuose ypač atsispindi neįprasti jos laikmečiui santykiai, iki šiol nėra išversti. Vienas tokių – „Lyrinė novelė“, kurios fragmentas pateikiamas žurnalo skaitytojams. Ji parašyta Adolfo Hitlerio valdymo pradžioje. Dėl to knygos vertinimas ir sklaida patyrė sunkumų. Tačiau jau tada ji sulaukė kritikų palankumo: buvo įvertintas kūrinio kalbos muzikalumas ir modernus santūrumas. Šiandien novelė pelno dėmesį dėl vieno pirmųjų lesbietiškos meilės vaizdavimų literatūroje. Nors joje pasakojama apie nelaimingą vyro meilę moteriai, tačiau, siekiant geriau suprasti šią istoriją, anot autorės, reikėtų pripažinti, kad herojus yra „ne jaunuolis, o mergina“.

Vertėja

 

 

 

Annemarie Schwarzenbach, 1938. Anitos Forrer / Šveicarijos nacionalinės bibliotekos nuotr.

1

Šis miestas toks mažas, kad jau po vienintelio pasivaikščiojimo tampa pažįstamas kiekvienas kampelis. Taip atradau seną, itin jaukų kiemą už bažnyčios ir geriausią tos vietos kirpėją, įsikūrusį šalutinėje, akmenimis grįstoje gatvelėje. Paėjęs iš jo salono dar keletą žingsnių, netikėtai atsidūriau miesto pakrašty; čia stovėjo vos kelios mūrinės vilos, gatvė buvo smėlinga ir priminė lauko keliuką. Už jos iškart prasidėjo miškas. Apsisukau, vėl praėjau pro bažnyčią ir jau visai neblogai orientavausi. Per senąjį kiemą – į pagrindinę gatvę, ir štai žengiu kavinėn „Pas raudonąjį erelį“ – mažumėlę parašinėti. Viešbučio kambaryje kaskart apima pagunda griūti ant lovos ir leisti trumpas dienos valandas nieko neveikiant. Rašyti kainuoja didžiules pastangas, nes karščiuoju, o galva dunksi lyg daužoma kūjais.

Manau, jei pažinočiau čia nors vieną žmogų, akimirksniu netekčiau savitvardos. Tačiau nepratariu nė žodžio ir taip vaikštinėju nesuvokdamas savo jausmų.

Ta kavinė atrodo gana neįprasta. Iš tiesų tai konditerijos parduotuvė su stiklinėse vitrinose išrikiuotais pyragais, pardavėja dėvi juodą vilnonę suknelę ir baltą prikyštę. Kampe stovi šviesiai mėlyna koklinė krosnis, o palei sienas – sofos su stačiais paminkštintais atlošais. Aplink amsėdamas laksto jaunas šuva – apleistas, varganas padarėlis. Jį paglostyti mėgina žilaplaukė moteris, nuo kurios gyvūnas sprunka iš baimės išriesta nugara. Senė seka jam pavymui, vilioja cukraus gabalėliu, garsiai ir be perstojo kalbina.

Manau, ji psichiškai nesveika. Regis, niekas į ją kavinėje nekreipia dėmesio.

Vos parašius du puslapius atsinaujina skausmai. Diegia dešinį šoną. Akimirksniu liautųsi prigulus ar išgėrus stipraus alkoholio. Tačiau gultis nesinori, dabar galėčiau puikiausiai rašyti, o vienatvėje nieko neveikdamas jaučiuosi giliai prislėgtas.

Pakvaišusi senė išėjo; neatsisakyčiau pažiūrėti, kaip ji eina per gatvę, ar lauke irgi kalbasi su savimi kaip kokia žilaplaukė Paryžiaus elgeta. 

Anksčiau negalėdamas atskirti psichinio ligonio nuo girto žmogaus, ir vienus, ir kitus stebėdavau su tam tikra pagarbia baime. Dabar girtas žmogus nebegąsdina. Aš pats dažnai būdavau girtas; tai graži ir liūdna būsena, kuomet aiškiai suvoki dalykus, kurių paprastai niekada nepripažintum, jausmus, kuriuos stengiesi nuslėpti, nors jie visai nėra blogiausia dalis mumyse. 

Šiuo metu jaučiuosi truputį geriau. Už tai, ką šiandien rašau, teks prašyti skaitytojo atlaidumo. Tačiau Sibilė tikino, kad viskas, netgi pačios karčiausios patirtys ir labiausiai prarastos mano gyvenimo valandos, duoda vaisių. Todėl net ir šioje bejėgystės būsenoje man taip svarbu atsiduoti savo silpnumui, perleidžiant jį per vienintelės rūpimos kritikos prizmę: ar man kada nors pavyks Sibilei pasirodyti bent kiek vertam rimto požiūrio.

 

2

Labiausiai skaudu dėl to, kad išvykau neatsisveikinęs su draugu. Magnusas serga, jau trys savaitės patale, o aš jį taip apleidau. Kai mačiau prieš kelias dienas, jautėsi ganėtinai prastai. Gulėjo ateljė gilumoje; jį kaip tik tuo metu lankė gydytojas, šis paspaudė man ranką. Apžiūrą atliko tylėdamas, įvertino temperatūros kreivę ir davė nurodymus jaunajam durininko sūnui. Tas išblyškęs ir liesas maždaug aštuoniolikos metų jaunuolis ruošia valgį Magnusui ir jau yra perėmęs visą jo priežiūrą. Lankytojus pats palydi į ateljė, o paskui dingsta virtuvėje. Ten lieka tol, kol jį pakviečia. Be galo atsidavęs jaunuolis... Gydytojas įdavė jam receptą ir išsiuntė į vaistinę. 

– Šaunus vaikinas, – pagyrė. 

Magnusas šypsojosi, o mano buvimas liko nepastebėtas. Gydytojui išėjus palaukiau, kol iš vaistinės grįžo durininko sūnus.

– Dar turi pinigų? – paklausiau draugo.

– Ar mums liko dar pinigų? – Magnusas kreipėsi į vaikiną. 

Šis atsakė:

– Vakar man davei dešimt markių, kol kas pakaks.

Jie vienas kitą tujino.

Paskui aš išėjau, o po kelių dienų draugas atsiuntė kvietimą pas Anglijos ambasadorių, kurį buvo gavęs specialiai man. Pridėjo ir laišką. Nuo to laiko nieko apie jį nebegirdėjau.

 

3

Anksčiau nuolat jausdavau poreikį žmonėms aiškintis, kad be vargo su visais sugyvenčiau. O juk negalėjau pakęsti bet kokio plepumo. Tačiau nežinau, ar nekenčiau todėl, kad vis iš naujo jam pasiduodavau, ar todėl, kad suvokiau, kokios bergždžios visos pastangos pateikti save suprantamai bent geriausiems draugams.

Sakau „anksčiau“ turėdamas galvoje laikotarpį prieš tris mėnesius. Visada priešinausi bet kokiam išoriniam laiko skirstymui, nes bjaurėjausi primesta disciplina. Dabar turiu priprasti prie laisvos valios; jaučiuosi taip, tarsi per vieną naktį būčiau suaugęs. Tą naktį būčiau galėjęs pamatyti Sibilę varjetė teatre – juk turėjau pasirinkimą. Bet aš išvykau. Iki tos nakties nebūčiau čia atlaikęs nė dienos. Nieko nežinojau apie vienatvę. Lengviau būtų ištverti tai, kad manęs nesupranta draugai. Iš tiesų turiu vienintelį troškimą – įtikti Sibilei, ir tam išeikvojau visą savo geranoriškumą. Ir kur kas daugiau.

Kol kas tuo ir baigsiu. Kas žino, kas iš to išeis.

 

Karys kerpa gyvatvorę. Kaunas, 1937. Annemarie Schwarzenbach / Šveicarijos nacionalinės bibliotekos nuotr.

 

4

Kaip gaila žmonių, sakė Strindbergas. Prieš keletą mėnesių sėdėjome su vienu tokiu poetu Berlyno kavos namuose, kalbėjomės aistringai ir vis labiau džiūgaudami dėl mudviejų tarpusavio supratimo. Jis buvo gerokai už mane vyresnis, galėčiau tikti jam į sūnus. Pasilenkęs virš mažo stalelio ir tvirtai suėmęs mano rankas, jis tarsi liepsnomis svaidėsi ekstaze, optimizmu, svaiginančiu džiaugsmu. 

– Jūs esate ta jaunimo karta, – ištarė poetas, – vienintelė jaunimo karta, kuriai linkėčiau ateities ir pergalių prieš mus pačius.

Tie žodžiai mane kiek prablaivė. Tatai, regis, vyras pajuto akimirksniu, nes paleido rankas, įdėmiai pažvelgė man į veidą ir tarė:

– Ar suprantate, koks esate patrauklus ir kartu pažeidžiamas? Jūs staiga taip išblyškote, sakykite, kuo galiu jums padėti?

Man dažnai sako, kad esu pažeidžiamas. Galbūt dėl to, kad esu per jaunas.

Tąsyk iš to pasijuokiau.

– Man patinka pavojus, – pareiškiau ir pajutau, kaip mano akys suspindo džiaugsmu. 

– Jau turiu eiti, – pridūriau; buvo vidurnaktis, palikau jį skubėdamas, veik nė neatsisveikinęs. 

Prie durų suvokęs netinkamai pasielgęs, parskubėjau atgal, suspaudžiau poeto rankas ir pasakiau:

– Atleiskite, aš jau dvi dienas laukiu didelio pavojaus...

– Eikite, – paragino vyras šypsodamasis, – nugalėkite jį...

Bet aš nenugalėjau.

 

5

Visą popietę praleidau miške. Iš pradžių bėgau per didelį lauką prieš vėją, tai vargino, buvo šalta, todėl miško pakraštys tapo priebėga. Aplink – nė gyvos dvasios, sustojau apsidairyti; rudeninė kraštovaizdžio tuštuma prigesino mano liūdesį. Dangus buvo pilkas, juo skriejo tamsesni debesys, o lietaus šuorai krito tiesiomis linijomis. Juos žemė priėmė ramiai. 

Ėjau toliau, mane stabdė sunkūs žemės grumstai. Bet paskui atsidūriau miške, kur šnarėjo lapai, lietėsi nuogi krūmai, aš juos praskyriau, o vėjas staiga nurimo.

Visai šalia netikėtai, be garso, stryktelėjo gyvūnas – didelis pilkai rudas kiškis. Vikriai liuoktelėjęs per šaknis susigūžė ir strėlės greičiu dingo miško glūdumoje. Pakrūmėje pastebėjau jo įsirengtą apskritą guolį. Pasilenkęs uždėjau rankas ten, kur gulėjo kailiniuotas kūnelis. Jutau neišblėsusią gyvūno šilumą, nuo kurios apėmė nepaaiškinamas virpulys. Veidu prigludau prie tos vietos; dvelkė vos juntamu alsavimu – beveik kaip iš žmogaus krūtinės. 

Grįžtu iš laukų. Žemė kimba prie batų, tad klampoju lėtai, tarsi koks žemdirbys. Kartais pamirštu, kodėl aš čia, – įsivaizduoju save ne kaip pabėgėlį, o seniai čia gyvenantį. Bet jei iš tiesų būčiau žemdirbys, žinočiau, kas laukuose pasėta, kokio derliaus tikėtis ir kokia žemė derlingiausia. Viso to nežinau. Kartais galvoju, kad pamaldiems ir nuo dangaus jėgų priklausomiems žemdirbiams žinios ateina iš aukštybių. Per laukus žingsniuoju tarsi pašalietis, kurio buvimas čia tik pakenčiamas. Staiga imu savęs nekęsti, nes neturiu įsipareigojimų. Čia, kaime, suprantu Žido ir jo „Imoralistą“, jaučiuosi jam artimas – dėl tos pačios nuodėmės naštos, pasmerkimo priešiškai, menamai ir bevaisei laisvei.

– Žmonės iš tiesų nenutuokia, kas yra nuodėmė. 

Šiandien man gėda dėl daugelio dalykų, mielai paprašyčiau Dievo atleidimo. Jei tik būčiau pamaldus.  

 

6

Marselyje pažinojau merginą vardu Angelveidė. Iš tiesų beveik jos nepažinojau, nes mačiau tik vieną naktį, vienintelį kartą, kai ji stovėjo savo kambaryje laikydama mus, Manuelį ir mane, įsilaužėliais. Mergina miegojo žemutiniame atgrasaus namo aukšte. Kaime, kuris buvo nutolęs per dvi geležinkelio stotis nuo Marselio, gyveno jos mama; persisotinusi miestu, užeigomis ir jūreiviais, Angelveidė grįžo pas ją ir gyveno tykiai kaip dorai išauklėta mergina. Todėl ją, matyt, ir vadino Angelveide. 

Bet mes pridurdavome:

– Ir Marselio uosto kekšė.

Mudu su Manueliu keliavome fordu. Važiavome palei jūrą, buvo vidurnaktis, ruošėmės grįžti į Marselį. Aš išalkau, todėl sustojome prie namo, kuriame gyveno Angelveidė, ir ją pažadinome.

Manuelis klūpėjo ant žemės, rankomis remdamasis į sieną.

– Angelveide! – šūktelėjo jis.

Niekas neatsakė. Paskui mergina perėjo per kambarį, nematėme nieko, tik baltą šešėlį, artėjantį link lango. O tada ji savo išblyškusį veidą prispaudė prie tankaus vielinio tinklelio, saugančio langą nuo moskitų. Bruožų įžvelgti nepavyko, ir man jau linko keliai.

– Tai aš, – pratarė Manuelis.

– Kas su tavim? – paklausė Angelveidė.

– Mano draugas, – patikino Manuelis.

– Kiek jam metų? – susidomėjo mergina.

– Dvidešimt, – atsakė Manuelis. – Ir mes norėtume užkąsti.

– Negaliu jūsų įleisti, – pareiškė Angelveidė. – Mano mama greitai pabunda. Užtepsiu judviem kelias duonos riekes.

Grįžau prie automobilio laukti Manuelio. Jis atnešė duonos, ir mes vykome toliau. 

– Tai tu ją myli? – paklausė draugas. Paskui šaltai pridūrė: – Nelabai verta ją mylėti.

Tai buvo prieš pusmetį.

Mudu su Manueliu niekad vienas kitam nerašėme. Tačiau per vieną bičiulį jis perdavė, kad Angelveidė nusišovė.

O dabar ir man atrodo, kad mylėti Sibilę – nelabai verta. Vis dėlto manau, kad jai niekas negalėjo atsispirti.

 

7

Kol nepažinojau Sibilės, dirbdavau tuo pačiu ritmu. Keldavausi septintą valandą ir, jei neturėdavau paskaitos, pusę devynių eidavau į didžiąją biblioteką. Rytais dauguma vietų būdavo laisvos; vos gavęs knygas pradėdavau jas skaityti. Skaitykla čia pusapvalė, niūriai apšviesta, o stalai išdėstyti puslankiu lyg aplink kalbėtojo vietą. Visada įsivaizdavau, kad ten, salės viduryje, turėtų stovėti kalbėtojas – galingas žmogus, į kurį nejučia kreiptume žvilgsnius, ir kad mums būtų ramu žinoti jį ten esant.

Mano vieta buvo kairėje, arti langų, paslėptų už sunkių užuolaidų. Tik šviesiomis popietėmis jas atitraukdavo. Tuomet į salę prasiskverbdavo šiek tiek saulės, jos šviesa lėtai ir blankiai praslysdavo grindimis. Negalėdavau žvilgtelėti į lauką, bet gatvės šurmulys kildavo aukštyn ir mane viliodavo. Įsivaizduodavau, kad apačioje pirmyn atgal važinėja ir vieni kitus lenkia automobiliai, į kavines skuba žmonės, ten skaito laikraščius ir jaukiai jaučiasi; tada susidėdavau knygas ir išeidavau.

Niekam tai nerūpėdavo. Kiekvienas čia kas sau ir jokio dėmesio kitam.

Aš eidavau į kavinę ir užsisakydavau pavalgyti. Beveik visada būdavau žvėriškai alkanas.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak