Curzio Malaparte (1898–1957; tikrasis vardas – Kurtas Erichas Suckertas, „Malaparte“ būtų galima išversti „atsidūręs blogoje pusėje, priklausantis blogajai pusei“) – italų rašytojas ir žurnalistas, karo korespondentas bei karininkas, pirmiausia žinomas kaip romano „Kaput“ autorius. C. Malaparte’s romanas „Oda“ („Pelle“, 1949) – tai kraupi ir tikroviška Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti degraduojančios žmonijos egzistencine alegorija. Romanas nukelia į 1943-iųjų Neapolį, kur įsisiautėja keista moralinė epidemija, sutampanti su sąjungininkų išsilaipinimu Italijos pietinėje pakrantėje. Miesto gyventojai priverčiami užmiršti sielos išganymą ir rūpintis pirmiausia fiziniu išlikimu. Nemažai aprašomų scenų sukrečia brutalumu ir atvirai deklaruojamu nihilizmu, todėl Vatikanas 1950 m. romaną įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą.

Sausio 27 d. – Holokausto aukų atminimo diena, kurią minint ši romano ištrauka yra itin iškalbinga.

 

Curzio Malaparte. Nežinomo fotografo nuotrauka

Juodas vėjas pakilo apyaušriu, ir aš nubudau išpiltas prakaito. Sapne atpažinau jo liūdną garsą, juodą kauksmą. Prigludau prie lango ir ėmiau ieškoti vėjo pėdsakų ant namų sienų, stogų, gatvės grindinio, medžių lapijoje ir Pozilipo* danguje. Tarsi apgraibomis einantis neregys, glostantis orą ir vos prisiliečiantis prie paviršių įsitempusiais pirštų galiukais, – taip juda juodas vėjas: aklas ir nežinantis, kur eina, palytėdamas tai sienelę ar medžio šaką, praeivio veidą, jūros krantą ar kalvą ore ir daiktuose palikdamas juoduojantį nežymaus prisilietimo pėdsaką.

Juodo vėjo kauksmą girdėjau nebe pirmą kartą ir akimirksniu jį atpažinau. Nubudau išpiltas prakaito ir prigludęs prie lango atidžiai tyrinėjau namus, jūrą, dangų ir virš vandens pakibusius aukštus debesis.

Pirmąkart šį vėją išgirdau Ukrainoje, 1941-ųjų vasarą. Buvau Dniepro kazokų žemėse, vieną vakarą Konstantinovkos kaimo senoliai, susėdę ant pirkių slenksčio rūkyti pypkių, tarė man: „Pažvelk, ana ten juodas vėjas.“

Diena merdėjo, į dirvą horizonte skendo saulė. Paskutinis jos blyksnis, rausvas ir perregimas, lytėjo baltutėlių beržų viršūnes, ir būtent tada, tą niaurią valandą mirštant dienai, aš pirmąkart išvydau juodą vėją.

Jis priminė juodą šešėlį – juodo žirgo šešėlį, be tikslo klajojantį po stepę, tai besiartinantį kaimo link, tai išgąstingai nuo jo tolstantį. Tarsi naktinio paukščio sparnas būtų kliudęs medžių viršūnes, po apylinkes pabirusius arklius ir šunis, kaip mat pasidengusius tamsuma, nusidažiusius naktimi. Žmonių ir gyvulių balsai priminė juodo popieriaus skutelius, besiplaikstančius rausvo saulėlydžio gaisuose.

Pasukau upės link, vanduo buvo klampus ir juosvas. Pažvelgiau į gretimo medžio lają – lapai žvilgėjo ir buvo juodi. Nuo žemės paėmiau akmenį, mano delne jis tapo slegiantis ir juosvas, neįžvelgiamas tarsi nakties krešulys. Moterų, traukiančių iš laukų žemomis stoginėmis kolūkio link, akys tviskėjo juoduma, jų gaivus ir nevaržomas juokas kilo į dangų it juodaspalviai paukščiai. O juk lauke dar buvo šviesu. Tie medžiai, tie balsai, tie gyvuliai ir žmonės, juoduojantys blėstančios dienos šviesoje, pripildė mane vos juntamo siaubo.

Kazokų senoliai, raukšlėtais veidais ir stirksančia plaukų sruoga ant nuskusto viršugalvio, kalbėjo: „Tai juodas vėjas, čiornyj veter.“ Ir kraipė galvas stebėdami jį, besiblaškantį po stepę it pabaidytą žirgą. Tarstelėjau:

– Galbūt tai vakaro šešėlis, tai jis nudažo vėją juodai.

Kazokai, purtydami galvas, prieštaravo:

– Ne, tai ne vakaro šešėlis dažo vėją. Tai čiornyj veter, nudažantis viską, prie ko prisiliečia.

Ir kazokai išmokė mane atpažinti juodo vėjo garsą, kvapą ir prieskonį burnoje. Jie paimdavo į glėbį ėriuką, pūsteldavo į jo juodą vilną ir išvysdavai baltą plauko šaknį. Suimdavo saujon paukštuką, pūsteldavo į jo juodas minkštutėles plunksnas ir plunksnų šaknis sumirgėdavo geltona, rausva ar žydra spalvomis. Pūsteldavo į pirkios sienų tinką ir iš po juodų, vėjo glamonės paliktų gyvaplaukių suboluodavo kalkių baltuma. Panardindavo pirštus į juodus arklio karčius ir tarp pirštų išvysdavai bėrą gyvulio kailį. Juodi, vienas kitą kaimo aikštėj vaikantys šunys kaskart prapėdinę patvoriu ar pirkios pasieniu, sutviskėdavo ta kazokų šunims būdinga rusva spalva, o panirę į vėją kaip mat ją prarasdavo. Vienas senolių iš dirvos nagais išlupo baltutėlį akmenį, suėmė jį į saują ir įmetė vėjo upėn: akmuo priminė užgesusią žvaigždę, juodą žvaigždę, skęstančią vilnijančioje dienos šviesoje. Taip išmokau atpažinti juodą vėją iš kvapo – sausos žolės kvapo, iš kartaus ir stiproko prieskonio, primenančio lauro lapus, ir iš kauksmo – nuostabiai sielvartingo, kupino giliausios nakties.

Kitą dieną vykau į Dorogo, trys valandos kelio nuo Konstantinovkos. Buvo vėlu ir mano žirgas jau spėjo pailsti. Vykau į Dorogo aplankyti garsiojo kolūkio, kuriame auginami geriausi žirgai visoje Ukrainoje. Palikau Konstantinovkos kaimą apie penktą valandą vakaro ir vyliausi pasiekti Dorogo prieš užslenkant nakčiai. Tačiau neseniai prapliaupusios liūtys pavertė kelius klampiais purvynais ir išvartė tiltukus virš upelių, gausių šiuose kraštuose, todėl trypčiojau pirmyn atgal palei krantą ieškodamas brastos. Buvo likęs dar geras gabalas kelio, kai saulė staiga prasmego į žemę, be jokio garso, toli horizonte. Stepėje saulė leidžiasi netikėtai, krenta dirvažolėn tarsi akmuo lydima į žemę atsitrenkiančio akmens garso. Palikusį Konstantinovką, nemažą kelio atkarpą mane lydėjo į Staliną traukusi vengrų raitelių grupelė. Vengrai jodami rūkė ilgas pypkes, kartkartėmis stabtelėdavo ir persimesdavo tarpusavyje keliais žodžiais. Jų balsai minkšti, melodingi. Maniau, tariasi dėl kelio, bet tada jų vyresnysis seržantas kreipėsi į mane vokiškai klausdamas, ar nenorėčiau parduoti žirgo. Žirgas – kazokiškas, gebėjo atpažinti visus stepės kvapus ir garsus.

– Tai mano draugas, – atsakiau. – Neparduodu draugų.

Vengrų seržantas šypsodamasis žvelgė į mane:

– Išties puikus žirgas, – tarė. – Tačiau, ko gero, atsiėjo jums ne brangiai. Gal pasakytumėt, iš kur jį pavogėt?

Žinojau, kaip atsikirsti arkliavagiui, ir atsakiau:

– Taip, tai puikus žirgas, gali skrieti nepailsdamas kiaurą dieną it vėjas, tačiau yra apėjęs raupsais.

Žvelgiau į vengrą ir šypsojausi.

– Raupsais? – perklausė seržantas.

– Netiki manimi? – paklausiau. – Prašom, paglostyk, raupsai kaip mat persimeta nuo žirgo.

Ir koja švelniai paraginęs žirgą iš lėto nujojau, neatsigręždamas atgal. Girdėjau vengrus, kurį laiką kvatojančius ir šūkčiojančius, įžeidinėjančius mane, tada akies krašteliu stebėjau juos pasukančius upės link ir nurisnojančius glaustomis gretomis, mosuojančius rankomis. Už kelių mylių sutikau rumunų raitelius, plėšikavusius po apylinkes. Jie gabeno glėbius per balną permestų šilkinių drabužių ir avikailių, gausiai prisivogtų kažkurioje totorių gyvenvietėje. Paklausė manęs, kur keliauju.

– Į Dorogo, – atsakiau.

Jie tikrai mielai mane palydėtų iki Dorogo, tarė, kad prireikus apgintų nuo nemalonių perėjūnų, mat po stepę, pridūrė, siautėjančios vengrų gaujos. Tačiau jų žirgai nuilsę. Rumunai palinkėjo man geros kloties ir nurisnojo sau, retkarčiais atsigręždami ir pamojuodami ranka.

Buvo beveik naktis, kai tolumoje išvydau liepsnų pašvaistę. Tai, be menkiausios abejonės, Dorogo kaimas. Staiga atpažinau vėjo kvapą ir man sukaustė širdį. Pažvelgiau į savo rankas: juodos, sausos, kone suanglėjusios. Juodi stūksojo ir reti po stepę išsibarstę medžiai, juodi pakelėje dunksojo akmenys, juoda žemė. Tačiau lauke tebebuvo šviesu, oras lyg sidabro spalvos. Paskutinis dienos laužas geso man už nugaros, ir laukiniai nakties arkliai šuoliavo į mane iš tolimo rytų horizonto, keldami juodus dulkių debesis.

Jutau veidu nuslenkančią juodą vėjo glamonę, o burną – prisipildančią nakties tamsos. Stepėje tvyrojo tiršta ir glitni it dumblėtas vanduo tyla. Palinkau virš žirgo kaklo ir ėmiau tyliai šnibždėti jam į ausį. Žirgas klausėsi mano žodžių švelniai sužvingdamas ir gręžiojo į mane savo didelę išgaubtą akį – tą didžiulį tamsų vyzdį, persmelktą tyros ir melancholiškos beprotybės. Galiausiai nusileidus sutemoms, kai Dorogo kaimo ugnys švietė nebetoli, netikėtai virš savęs išgirdau žmogiškus balsus.

Kilstelėjau akis ir pasirodė, lyg šioje kelio dalyje driektųsi dviguba medžių eilė, lenkianti šakas man virš galvos. Bet nepajėgiau įžiūrėti nei kamienų, nei šakų ar lapų, jutau vien medžių buvimą aplink, jutau kažką keista ir stipraus nakties gūdumoje, kažką gyva, įmūryta į juodą nakties sieną. Pristabdžiau žirgą ir sulaikiau kvėpavimą. Iš tiesų tamsoje išgirdau sklandančius žmonių balsus, kažkur aukštai, man virš galvos.

– Wer da? – šūktelėjau. – Kas ten?

Priešais mane, horizonto tolyje, dangų dažė rausva nykstanti šviesa. Balsai sklandė kažkur aukštai virš mano galvos, tai buvo žmonių žodžiai: vokiški, rusiški, žydiški. Skambėjo garsiai, nors kiek gergždžiančiai, ir sklido iš visur: kieti, kartais šalti ir trapūs it stiklas, dūžtantys paskutiniame žodžio skiemenyje ir lydimi į akmenį atsitrenkiančio stiklo skimbtelėjimo. Tada aš vėlei surikau:

– Wer da? Kas ten?

– Kas tu? Ko iš mūsų nori? Kas ten? Kas ten? – atsiliepė keletas balsų, nuvilnijusių mano viršugalviu.

Horizonto linija tapo rausva, perregima it kiaušinio lukštas ir, rodėsi, lyg ten, horizonto tolyje, išties lėtai iš žemės įsčių ritasi kiaušinis.

– Aš žmogus, krikščionis, – ištariau.

Spigus kvatojimas nusirito juoduojančiu dangumi ir išnyko nakties toliuose. Ir balsas, stipresnis už kitus, riktelėjo:

– A, tai tu krikščionis?

Atsakiau:

– Taip, esu krikščionis.

Mano žodžius pasitiko pašaipus juokas ir praskriejęs aukštai virš galvos nutolo, netrukus užgesdamas naktyje.

– Ir tau negėda būti krikščioniu? – suriko balsas.

Tylėjau. Palinkęs virš arklio karčių, panardinęs juose savo veidą tylėjau.

– Ko tyli? – sušuko balsas.

Tylėjau žvelgdamas, kaip pamažu ryškėja horizontas. Auksinė šviesa, primenanti perregimą kiaušinio lukštą, lėtai plėtėsi į dangų. Iš tiesų ten toli į pasaulį stiebėsi kiaušinis, lėtai ritosi iš požemio, kilo paviršiun iš gilaus ir juodo žemės kapo.

– Kodėl tu tyli? – suriko balsas.

Aukštai virš galvos išgirdau lyg vėjo išjudintų šakų šlamesį, tarsi vėjyje virpančių lapų šnabždesį, piktą juoką ir niršius žodžius, nubėgančius juodu dangumi, kažką, lyg sparną perbraukiant man veidą. Ten išties būta paukščių, didelių juodų paukščių, galbūt varnų, kurie, pažadinti iš sapno, pakilo skrydžio ir bandė pabėgti plasnodami milžiniškais juodais sparnais.

– Kas jūs tokie? – sušukau. – Dėl Dievo meilės, atsiliepkit!

Dangų užliejo mėnulio šviesa. Mėnulis buvo kiaušinis, pagimdytas nakties įsčių, žemės įsčių pagimdytas kiaušinis, lėtai atsiskiriantis nuo horizonto. Pamažu prieš mano akis iš juodumos išniro pakelės medžiai, nuauksintame danguje ėmė ryškėti jų kontūrai, o kiek aukščiau lapijoje pasirodė judantys juodi šešėliai.

Siaubo šūksnis perlūžo man gerklėje. Tai buvo nukryžiuoti žmonės. Prie medžių kamienų prikalti žmonės, kryžmai ištiestomis rankomis ir suglaustomis pėdomis, pritvirtinti prie kamieno ilgomis vinimis ar geležine jų kulkšnis apraizgiusia viela. Vienų galvos karojo nusvirusios ant peties ar krūtinės, kitų tiesėsi į užgimstantį mėnesį. Vieni vilkėjo juodais žydiškais kaftanais, kiti kybojo nuogi ir jų oda nekaltai švytėjo šaltoje mėnulio šviesoje. Panašus į didžiulį gyvenimo kiaušinį, kurį Tarkvinijos etruskų kapuose mirusieji laiko iškėlę tarp pirštų – vaisingumo ir amžinybės simbolį, – mėnuo kilo aukštyn iš požemių, sklandė nakties ore balkšvas ir šaltas it kiaušinis, nušviesdamas barzdotus veidus, pajuodusius paakius, praviras burnas, išsukinėtas nukryžiuotųjų galūnes.

Pasistiebiau balnakilpėse, ištiesiau rankas į vieną jų ir pabandžiau nagais išplėšti jo pėdas pervėrusią vinį. Tačiau aplink pakilo pasipiktinę balsai ir nukryžiuotasis žmogus suriko:

– Neliesk manęs, prakeiktasis!

– Aš noriu tau padėti, – rėkiau. – Dėl Dievo meilės, leiskite jums padėti!

Medžiais nusirito siaubingas juokas, peršokdamas nuo vieno kryžiaus prie kito, ir aš mačiau, kaip nukryžiuotųjų galvos sulingavo, barzdos ėmė kratytis, burnos plačiai prasivėrė ir vėl užsispaudė – išgirdau juos griežiančius dantimis.

– Tu nori mums padėti? – iš aukštai suriko balsas. – Kam? Galbūt tau mūsų gaila? Nes esi krikščionis? Nagi atsakyk: nes esi krikščionis? Ir manai, jog tai gera priežastis? Tau mūsų gaila, nes esi krikščionis?

Tylėjau, o balsas vėl suriko, dar stipriau:

– Nukryžiavusieji mus, argi jie – ne tokie pat krikščionys kaip tu? Negi jie šunys, arkliai ar žiurkės, tie, kurie vinimis mus prikalė prie šių medžių? Cha! Cha! Cha! Krikščionis!

Nuleidau galvą visai arti žirgo kaklo ir tylėjau.

– Nagi atsakyk! Kokią teisę manaisi turįs mums padėti? Kokią teisę manaisi turįs jausti mums gailestį?

– Ne aš tai padariau, – surikau. – Ne aš jus prikaliau prie medžių! Ne aš tai padariau!

– Žinau, – ištarė balsas su nenusakoma švelnumo ir paniekos gaidele. – Žinau, tai padarė kiti, padarė visi kiti, tokie kaip tu.

Tą akimirką iš toli ataidėjo dejonė, stiprus ir veriantis vaitojimas. Jaunos ašaros, lydimos mirties kūkčiojimo, medžių kamienais persiritęs ir mus pasiekęs murmesys. Balsai nerimastingai šūkčiojo: „Kas ten? Kas ten? Kas iš mūsų miršta ten, toli?“ Ir kiti gailūs balsai, vydami vienas kitą tarp kryžių, atkartojo: „Tai Dovydas, Dovydas, Samuelio sūnus, tai Dovydas, Dovydas...“ Medžiais keliaujantį vardą vijosi prislopinta rauda, trapus ir kimus verksmas, aimanos, keiksmai, skausmo ir įniršio šūksniai.

* Neapolio kvartalas, įsikūręs ant Pozilipo kalvos, garsėjantis prabangiomis vilomis ir stulbinamais vaizdais.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė