Antanas A. Jonynas. Disidentas

Piotras Semionovičius stenėjo, palikęs praviras lauko išvietės duris.

Pro šalį turseno Darja Fiodorovna.

– Galėtumėt duris ir užsidaryti, – griežtai tarė Darja Fiodorovna. – Nepadoru. Ir dvokia.

– Negalėčiau, – atšovė Piotras Semionovičius. – Skaitau. O užsidarius tamsu.

– Ir ką jau čia taip skaitote? – sarkastiškai pasiinteresavo Darja Fiodorovna.

– Komunistų partijos manifestą, – išdidžiai atšovė Piotras Semionovičius.

Darja Fiodorovna tik gūžtelėjo pečiais.

– Šitą dar universitete derėjo perskaityti.

Piotras Semionovičius krenkštelėjo.

– Universitete ne tas rūpėjo.

– Gerti ir eiti per mergas? – užsikvatojo Darja Fiodorovna.

– Ir tai, – rimtai sutiko Semionas Fiodorovičius. – Bet ne tik.

Obels šakoje viršum išvietės čirkštelėjo paukštukas.

Darja Fiodorovna nuėjo, nepasidomėjusi, kas ten tas „ne tik“.

Piotras Semionovičius jau ruošėsi plėšti puslapį iš atverstos brošiūros, bet apsigalvojo.

– Gražu čia pas mus, – susigraudino žvelgdamas į sodria žole apžėlusius kupstus šalia tako, vedančio tvarto link. – Tik nuobodu.

Piotras Semionovičius jau antri metai gyveno šitame Dievo ir valdžios užmirštam užkampy, Aukštutinio Ikorieco kaime, išsibarsčiusiame nykioje plynėje, kur pažliugusioje lygumoje tik šen bei ten kyšojo skurdūs kark­lynai, nesunkiai įveikiami trimis zuikio šuoliais. Be išmūryto iš baltų silikatinių plytų kubo, ant kurio pamauti du ryškiai mėlyni kuorai su tariamai paauksuotais kupolų svogūnais, turinčio vaizduoti šventos Praskovijos cerk­vę, kaime dar buvo ir vidurinė mokykla, aptarnaujanti ir platesnę apylinkę – Chreniščės, Karandejevkos, Neskučno ir kitus kaimus, iki pačių Soloncų, kur tarp smagių pušynų dar šviesiais Chruščiovo laikais buvo įkurdinta Ciurupos sanatorija, sulaukdavusi besigydančiųjų ir iš paties Tambovo. Mokykla irgi iš tų pačių silikatinių plytų kaip ir cerkvė, dviaukštė, dengta šiferiu ir aptverta mėlynai dažyta tinkline tvora. Piotras Semionovičius joje dėstė rusų kalbą ir karinį parengimą.Piotras Semionovičius užsitempė kelnes, išėjo iš išvietės ir žvelgdamas į besiniaukstantį dangų užsisagstė klyną.

 

Sigito Gedos koliažas
Sigito Gedos koliažas.

 

– Šmėkla klaidžioja po Europą, – sumurmėjo pats sau ir pyktelėjęs jau pusbalsiu pridūrė: – Durnius. Po Ikoriecą visi kaip šmėklos klaidžioja. Kad ir Daška. Šmėkla, – nusispjovė sau po kojom.

Žinojo, kad šiandien dar reiks grįžti mokyklon, organizuoti popamokinius karinius žaidimus, ir tai prisiminus nuotaika dar labiau sugedo.

– Ką aš padaryčiau, jeigu būčiau Dievas? Visus žmones paversčiau rusais. – Orestas Sviridovičius, fizikos mokytojas ir partijos „Vieningoji Rusija“ vietinės kuopelės sekretorius šiandien jautėsi pakylėtas. Laikė rankoje ką tik gautą raštą iš Voronežo su kvietimu į gubernijos partinę konferenciją ir šypsojosi. Perbraukė delnu nepaklusnią šviesių plaukų sruogą, vis krintančią ant kaktos ir apsisukęs ant kulno žvaliu žingsniu nuėjo mokytojų kambario link. Piotras Semionovičius nulydėjo jį žvilgsniu ir nesusivaldęs tyliai prunkštelėjo.

Dešimtokai jau stovėjo, šliurpčiodami nosimis, ištryptoje ir pažliugusioje aikštėje už mokyklos, išsirikiavę rikiuotės pratybų. Dulkė menkai, bet įkyriai. Priėmęs raportą Piotras Semionovičius vadovavimą pratyboms perdavė Vovkai Putininui, spuoguotam skustagalviui paaugliui įkypai primerktomis žiurkės akutėmis, liepęs keturiasdešimt penkias minutes žingsniuoti, sukinėtis kairėn dešinėn ir skanduoti kvailus įprastinius šūkius, o pats, dar kiek pastovėjęs ir pažiūrėjęs, su kokiu saldofonišku entuziazmu Vovka Putininas ėmėsi jam skirtos užduoties, apsisuko ir lengvu žingsniu patraukė pas Ksiušą.

Ambulatorijos med. sesuo Ksenija Michailovna gyveno netolies, už gatvės ir karių kapų su apsilaupiusiu obelisku ir aptvertų žaliais aliejiniais dažais šviežiai nudažyta žema tvorele, dviaukščiame daugiabutyje. Laiptinėje tvoskė troškinamais kopūstais ir kačių šla­pimu. Piotras Semionovičius, nekreipdamas dėmesio, užkopė niekad nevalytais laiptais, užgriozdintais senomis spintelėmis, aplūžusiomis dėžėmis su nešvariais skudurais ir nebenaudojamais rakandais ir apsisukęs bato kulnu pabeldė į duris.

– Užeik, – pasigirdo balsas viduje.

Piotras Semionovičius įėjo, išsigandęs pilkšvas katinas su ruda dėme aplink kairiąją akį stryktelėjo nuo fotelio ir dingo virtuvėje. Ksenija Michailovna sėdėjo ant kušetės ir nieko neveikė.

– A, sveikas, seniai nebuvai, – tarė, iš intonacijos sunku suvokti, kiek ją nudžiugino svečio pasirodymas. – Virduly dar yra vandens, pasidaryk arbatos.

– Nežinau, tiek to. Nenoriu.

– Kaip nori, – Ksiuša gūžtelėjo pečiais.

Mylėjosi kažkaip atsainiai ir abejingai, tarsi abiem rūpėtų kažkas kita.

Apsiprausęs dubenyje ir per langą šliūkštelėjes vandenį į apačioje augantį, seniai nebeprižiūrimą darželį Piotras Semionovičius sagstėsi kelnes. Ksenija Michailovna liko gulėti lovoje, užsismaukusi iki kaklo antklodę.

– Tai aš jau eisiu, – tarė Piotras Semionovičius.

– Kaip išeina, – Ksenija Michailovna žiūrėjo į lubas. Paskui pridūrė: – Daugiau gal nebeateik. Siomka man pasipiršo.

Piotras Semionovičius žvilgtelėjo, kilstelėdamas antakius:

– Supratau. Nu, tai lik sveika.

Ir išėjo.

Vovka Putininas jau buvo baigęs savo muštro pamoką, tačiau keletas vaikėzų dar tebestirksojo pavėsinėje prie stotelės, spjaudydami saulėgrąžas ir laukdami autobuso, turinčio išvežioti juos po atokesnius kaimus.

Pro mokyklos duris išėjo Ortestas Sviridovičius ir išdidžiu žvilgsniu apžvelgė priešais plytinčią aikštę. Gal kas nors mato.

„Durnius, – vėl pagalvojo Piotras Semionovičius. – Įsivaizduoja kažkas esąs. Durniausia, kad ir kitiems atrodo, kad dabar su kepure prie jo neprieisi, kaip tas Čechovas sako.“

Grįžęs į savo nuomojamą kambarį Piotras Semionovičius nebesugalvojo, ko imtis. Todėl atsigulė, bet negalėjo užmigti. Ilgai vartėsi, o galvoje vis sukosi mintis: „Dingti iš čia. Dingti visiems laikams ir niekada nebegrįžti.“

Ir tada užsnūdo. Miegojo teisiojo miegu.