Arija Elksnė

Poetė, vertėja, gydytoja Arija Elksnė (tikroji pavardė Grietinia) gimė 1928 metų vasario 7 dieną Latvijos kariuomenės orkestro muzikanto šeimoje. Mokėsi Jėkabpilio humanitarinėje gimnazijoje. 1953 metais baigė Rygos medicinos institutą (RMI), tęsė studijas aspirantūroje. „Norėčiau gyventi tris gyvenimus: vieną medicinai, vieną literatūrai, vieną meilei“, – rašė ji. 1956–1965 metais A. Elksnė dėstė RMI. Pasak jos draugės poetės Lijos Brydakos, sulaukusi skaitytojų palankumo, Arija pasijuto tvirčiau, drąsiau, darėsi savarankiškesnė ir pasirinko – kūrybą ir meilę.
Sakydama kalbą savo 50-mečio proga A. Elksnė „teisinosi“: „Nekeliu sau tikslo sukurti ryškių, nepakartojamų, šviežių poezijos vaizdinių. Noriu kaip galima tiksliau išreikšti dvasios būsenas – fiksuoti sielos vibracijas ir savo išgyvenimus. Žinau, kad pagrįsti yra kritikų priekaištai dėl tam tikro tematikos siaurumo, tačiau poetine kalba aš galiu užrašyti tik tai, ką esu praleidusi pro savo širdį. O visų pasaulio platybių praleisti pro savo širdį nesugebu.“
1966 metais (po daugybės asmeninių nusivylimų) poetei susipažinus ir vėliau susituokus su operos solistu Mikeliu Fišeriu, prasidėjo vienas laimingiausių jos gyvenimo laikotarpių. 1970 metais porai gimė sūnus Mikelis (dabar jis – žinomas kaip labai ryškus ir savitas dailininkas). Visur buvo pastebimos poetės pastangos kurti harmoniją. Puikiai tvarkoma sodyba. Gėlių gausa ir įvairovė. Rūpestingai puoselėjamas įvaizdis. Poetė Mara Misinia prisimena: „Aštuntasis dešimtmetis buvo ilgų suknių laikas. Arijai jos itin tiko – tiek gėlėtos, tiek vienspalvės. Ji puikiai atrodė tiek su tada madingais krimplinais, tiek „buržuazinių nacionalistų“ mėgtais aksomais, tiek mezginiais, tiek tikrais, prabangiais kailiniais. Ji niekada nesikūprindavo. Jos kepurės ir pirštinės buvo subtilios, rankinės –­ rūpestingai parinktos. Ne tik todėl, kad ji galėjo sau tai leisti. Man regis, labiau todėl, kad ji negalėjo sau leisti proletarinių drapanų – kurtkių ir basanoškių. Ji sąmoningai rinkosi tai, kas gerino gyvenimo kokybę.“ Elegancija ir šilta slėpininga šypsena žmones veikė magiškai, ir tai iki šiol poetei leidžia būti ant tam tikro „pjedestalo“. Daugelio prisiminimuose ji ir liko tokia – moteriška, elegantiška, protinga, santūri ir visada alkstanti meilės stebuklo.  
Ilgainiui šeimos santykiai komplikavosi, ir po 15 bendro gyvenimo metų A. Elksnė išsiskyrė su M. Fišeriu. 1984 metų rugpjūčio 5 dieną užgeso jos buvusio sutuoktinio gyvybė, o rugsėjo 29-ąją, Mikelio (Mykolo) dieną, tragiškai nutrūko ir A. Elksnės gyvenimas. Harmonijai nebuvo lemta įsišaknyti poetės sieloje. Priešingai, įsigalėjo liga. Įveikta depresijos A. Elksnė iš gyvenimo išėjo savo noru.  Ant rašomojo stalo liko gulėti spaudai parengto rinkinio „Viržių vėliava“ rankraštis.               
Apie A. Elksnę drąsiai galima sakyti – tautos mylima poetė, nors Liaudies poetės titulo niekas jai oficialiai nesuteikė. M. Misinia liudija: „Arija netarnavo valdančiajai ideologijai. Ją saugojo moteriškumas – vylingas gebėjimas atrodyti naivesnei, nei iš tikrųjų buvo. Jos populiarumas ir šlovė taip įtikinamai atėjo „iš apačios“, kad partijai ir vyriausybei neliko nieko kito, kaip tą pripažinti. Ji netiko į valdžios ruporus – pernelyg šeimyniška, šilta, latviška. Regis, tai suprato visos trys pusės: poe­tė, tauta ir valdantieji sluoksniai.“ Ji buvo „širdžių poetė“.  
A. Elksnė, be kitų poetų, yra vertusi Salomėją Nėrį. 1979-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache, šalia kitų latvių poetų, išspausdinti šeši Kosto Korsako versti A. Elksnės eilėraščiai, latvių poezijos anto­logijai „Varpai“ (1968) A. Elksnės eilėraščius vertė Violeta Palčinskaitė.

Vertėjas

A. Iljinos nuotrauka iš Latvijos literatūros ir muzikos muziejaus fondų

Prašymas

Mane veskis į Slyterės šilą,
Kai šilagėlės ten sužydės!
Tiek daug kartų buvau nusivylus,
Noriu tyro ko nors, bent šiek tiek.
Nusiveski į Morico salą,
Ąžuolai kai pavasarį gers,
Tiek daug kartų buvau aš sušalus,
Noriu saulės, kaitriosios sesers.
Nusivesk nuo visų ir nuo visko,
Išsivesk iš dienos ir nakties,
Iš kankinančio laiko disko,
Kad nejausčiau naštų praeities!Nusiveski… Prašau ir maldauju,
Tu stebies tik, galvą kraipai
Ir žiūri kaip į mažą mergaitę,
Kuriai leista įnoriais žaist.

 

Mirdzos Kempės motyvas

Galėjo būt – nebuvo
Mėnesienos nei bučinių...
Tačiau širdies slaptumoj
Nešeisi mane kartu.Pasirodo – tavy nuolatos  
Gyvenau visus tuos metus,
Su džiaugsmais  ir su negandom –
Visus tuos ilgus metus.
Dievas gal, o gal Velnias
Dienas mūsų judina –
Menu lyg per pelenus,
Ką mes kalbėjom abudu.Šiandien stovim ir sninga,
Tu man tą patį sakai...
Būt galėjo – nebuvo,
Snaigės krenta sunkiai, lėtai.
Snaigės krenta sunkiai, lėtai.
Ir jau netrukus aš eisiu:
    Be manęs tu
       aš be tavęs
           jau taip ir gyvensim.

 

*

Tai, kas buvo,
Vien tik vėjas vėjas,
Nei tavęs man,
Nei manęs tau
Nereikėjo.
Taip mes vėjyj susiglaudę
Žengėm,
Žmones ir likimą
Gąsdindami.
Ir it komedijoj,
Kaip pokštaujant,
Žiedai taip dzinkteli – rankas
Papuoš.
Ir buvo čia   
Tik vėjas vėjas.
Švystelėjo.
Nuskambėjo.
Nuaidėjo.

 

*
Kaip eilės neparašytos
Debesys plūdo pavėjui,
Bet, savy įsigaužus,
Debesų  neregėjau.
Kaip eilės neparašytos
Sniego pūkeliai leidos,
Bet, savy įsigaužus,
Džiaugsmą kadai aš apleidau.
Kaip eilės neparašytos
Trimitavo saulėlydžio ragas,
Bet, savy įsigaužus,
Tik audrą girdėjau staugiant.
Kaip eilės neparašytos...

 

Gėlių kalendorius

To saldumo mažai man teko,
o ir jis su kartėliu perpus.
O mano gėlių kalendoriuj
    jau nuplėštas
        liepžiedžių laikas.
O grožis? Tik dabar imu
iš tiesų susivokti, kas tai.
O iš mano gėlių kalendoriaus
išplėštas ir  
        kardelių laikas.
O išmintis ir kilnumas
ne ten, kur anksčiau man atrodė.
Bet mano gėlių kalendoriuj
    jau nuplėštas
        viržynų laikas.
Dar noris aukso kurpes mautis
ir gulbių pokyly pašokti.
Bet kažkieno žiauri ranka
    nuplėš
        ir chrizantemų laiką.
Kas lieka? Lieka bruknienojai
ir kantriųjų skujų metas,
kai širdžiai rūpi kitų skausmas,
kai džiugina ją kitų laimė.
 

Vasaros laiškai

Visi pumpurai ir sėklos –
Laiškai, surašyti stropiausiai,
Žiemos sniegais juos
Vasara vasarai siunčia.
Ir kai ateina ruduo lapų
Sumest drumzlinan vandenin,
Pašte jau yra siuntinys,
Adresuotas būsimai vasarai.
Ką mirštanti sesuo
Norėjo seseriai pasakyti,
Įrašyta aguonos sėklytėn,
Į alksnio pumpurą įsukta.
Kas gera, gražu, išmintinga,
Yra amžina kaip pati žemė.
Mėlynuos ledo seifuos
Daigai kaip banknotai glaudžias...
Keturis mėnesius saulė
Atplėšinės tuos vokus,
Vasara skaitys ir juoksis,
Vasara skaitys ir verks.
Išbarstys juos visus iki vieno
Ir jau kitus kaups  –
Ateičiai,
Vėl po erškėčiais sėdės
Ir naujus laiškus rašys.   

 

Aš noriu skristi

Tik vieną vienintelį sykį
Įsitvėriau debesio krašto,
Bet pervėrė mane žaibas
Ir ramybės jau neturiu.Kiti tegu auksą sidabrą
Ir šventės pyragą dalijas,
O mane perverė žaibas
Ir ramybės jau neturiu.Sakykit ką norit, vis vien,
Vis vien aš trokštu sparnų,
Vis vien aš noriu skristi,
O kaip – ne taip jau svarbu.

 

Jauno bernelio siela

Ko žydi tu, obelėle,
Pačiam kelio pakrašty?
Pakeleiviai eis pro šalį,
Tai tavus žiedus nuskins.
Kaip galėčiau nežydėti
Pačiam kelio pakrašty?
Paguldytas po manim
Ilsisi jaunas bernelis.
Jauno bernelio sielužė
Trokšta vėlei gyventi
Ir mano žiedeliais
Saulutėn žiūrėti.
Mano obuolėliais
Sesulę pasveikinti,
O mano lapeliais
Pati save apraudoti.

 

*

Kai virš arimų nulyja
Vieversėlių giesmių lietus,
O į šiltus žemės delnus
Saulė krauna pumpurų žiedus,
Stebiuosi kaip pienės daigas:
Kokia mano gimtinė graži!
Kai vasaros žalias ąsotis
Vijokliais baltai suputoja,
Liepa geria liepžiedžių girą,
Varnalėšai kuždu į ausį:
Kokia mano gimtinė graži!  

 

*
O, vėlei būti jaunai, sveikai
Ir jaust jėgų kad – per kraštus,
Iš tos pilnatvės apsiverkti,
Iš tos pilnatvės krėst juokus.

Žvaigždes išskelti trypiant šokį,
Iš lubų saulę išdainuot,
Aguonom guolį iškaišyti
Ir rožių patalą paklot.

Rytais pabusti tik iš laimės
Ir basomis į sodą lėkt,
Pasemti vasarą rieškučiom
Ir jaust, kaip kūnas pražydės...

O, vėlei būti jaunai, sveikai,
Bet šitaip neįsimylėt,
Septynerius metus kad būtum
Tu kaip akla, kaip neregė.  

Vertė Audrius Musteikis

Draugai