VANDENS LELIJOS

Alfredo Chmieliausko pasakojimas

Deimantas K. buvo spalvingos biografijos žmogus. Anuomet šokiuose ir pakelėse siau­tėjęs su bendrais, vėliau auginęs nutrijas, kelis kartus lygtinai teistas, jis kurį laiką vertėsi spalvotųjų metalų prekyba, o paskui įsigijo kailių fabriką ir keletą mažmeninės prekybos įmonių, registruotų jo žmonos ir giminaičių vardais. Deimantas K. buvo mažakalbis, itin užsispyręs, mėgo versle netradicinius sprendimus, nevengė rizikuoti. Draugai ir kolegos jį apibūdindavo kaip itin keistą ir nenuspėjamą žmogų.

Prakutus, kai Deimantas K. užmiestyje pasistatė prabangų namą ir išsikasė kieme tvenkinį, atsiskleidė dar viena Deimanto K. asmenybės pusė – paaiškėjo, kad jis neabejingas ne tik turtui, bet ir grožiui.

Vaikštinėdamas netoli namų esančio ežero pakrante, Deimantas K. staiga susižavėjo vandens lelijomis. Užsigeidė nedelsiant jų pasisodinti savo tvenkinyje, kad rytais prabudus jos džiugintų akį.

Ilgai nesvarstęs, Deimantas K. sėdo į valtį ir išplaukė į ežerą. Deja, jam niekaip nepavykdavo vandens lelijų išrauti su šaknimis. Visi mėginimai –­ įskaitant ir penkiasdešimt antrąjį – buvo nesėkmingi. Suirzęs Deimantas K. patraukė namo. Sugrįžo su kastuvu. Tačiau panėrus, ežero vanduo vis iškeldavo Deimanto K. kūną į paviršių, todėl prisikasti lelijų ir vėl nepavyko. Tačiau Deimantas K. buvo tvirtai siekiantis tikslo, niekada nenuleidžiantis rankų. Netrukus Deimanto K. galvoje kilo idėja.

Prašmatnaus Deimanto K. namo kiemas po neseniai pasibaigusių statybų buvo pilnas riedulių, iš kurių galvota ateityje sumūryti tvorą. Tad išsirinkęs ne patį menkiausią akmenį, Deimantas K. jį apraizgė viela, o tada virve pritvirtinęs, pasirišo ties juosmeniu. Kad būtų tikras, jog ežero vanduo jo į paviršių neiškels, taip pat padarė ir su kitu akmeniu, kurį pasikabino po kaklu. Pasimatavęs, nutarė pasikviesti žmoną ir sūnų, kad jie drauge plauktų ežeran ir pamatytų, kaip Deimantas K. kasa vandens lelijas.

Diena buvo rami ir saulėta, o ežero vanduo neįtikėtinai skaidrus. Nusiyręs lelijų kolonijos link ir vos suglaudęs irklus, Deimantas K. išsirengė nuogai. Nieko nesakęs, pasirišo prie juosmens akmenį. Kitą pasikabino po kaklu. Pasiėmė ir kastuvą. Visko gyvenime mačiusi Deimanto K. šeima, žinodama jo ūmų būdą ir pratusi prie keistenybių, nieko neklausinėjo, todėl nebyliai stebėjo, kaip šis apsikarstęs rieduliais kareivėliu neria ežero gelmėn.
Nesuprasdami tokio poelgio priežasties bei tikslo, žmona ir sūnus be žodžių stebėjo kaip Deimantas N. įsikuria ežero dugne ir sustingsta su kastuvu po vandeniu...

Po kelių akimirkų Deimantas K. paleido iš rankų kastuvą. Ėmė keistai muistytis, agresyviai mosuoti rankomis, kelti aplink save purslus. Žmona, nesuvokianti, kas čia vyksta, atlaidžiai žiūrėjo į savo nenuspėjamą vyrą, sūnus – į tėvą...

Įsmigęs iki čiurnų ežero dumble, nepajėgdamas išsilaisvinti, Deimantas K. jau kurį laiką šaukėsi artimųjų pagalbos. Deja, žmona, šventai įsitikinusi, kad tai sutuoktinio siurprizas, bijojo pajudėti iš vietos, todėl tik stebėjo, kaip skaidriame vandenyje, pasirišęs riedulius, kelių metrų gylyje siautėja jos vyras. Laimei, po amžinybę trukusių minučių, susiprato sūnus. Su rūbais nėręs, šiaip ne taip išlaisvino lelijas pamilusį tėvą...
Valtyje Deimantas K. sėdėjo labai piktas, be lelijų. Buvo užsiraukęs. Ir vėl nepratarė nė žodžio. Niekas jo ir nekalbino. Nuo to laiko, nors ir neabejingas grožiui, jis pasikasdavo sodinukų, augančių gerokai saugesnėse gyvybei vietose.

TEATRINIAI PAPROČIAI

Žiūrovai teatruose neretai turi šiek tiek keistų įpročių, kuriuos kartais mes galime pavadinti tradicijomis. Pvz., stebint avangardinių ambicijų nestokojantį spektaklį, sakykim, netradicinėje laiptinės ar sąvartyno erdvėje, nieko nepapiktins, jei smagių plaučių žiūrovas užsirūkys vaidinimo metu cigaretę ar elgsis neadekvačiai. Operoje toks drąsuolis nedelsiant būtų visuotinai publikos pasmerktas ir maloniai išprašytas iš salės.

Mūsų operose ir muzikiniuose teatruose nuo senovės per pertraukas yra įprasta vaikščioti ratais. Tokiam pasivaikščiojimui tinka erdvios ir mažiau erdvios fojė, be kurių čia neįsivaizduojamas teatras. Tada it darželinukai susikibę rankomis ar įsitvėrę vienas kitam į parankes, žiūrovai – nelyg sąžinės kaliniai – monotoniškai suka ratus, nuobodžiaudami apžiūrinėja vienas kitą ir taukšdami niekus laukia, kol skambutis juos ir vėl pakvies į salę. Beje, nenorintys paklusti šiai tradicijai, jei tik ignoruoja bufetą, išsirikiuoja eilėje prie tualeto. Eilės prie vyrų tualetų, dažniausiai, būna gan kuklios, o štai moterų – visada ilgos, riebios ir monumentalios, todėl primenančios visuotino deficito ar net tolimesnius maisto kortelių laikus.

Londono Karališkojoje operoje erdvios fojė nėra ir, matyt, niekada nebuvo. Tačiau čia apstu efektingų laiptų maršų, įstiklintų stogų, prabangių sietynų, prašmatnių barų ir nepigių restoranų, kuriuose galima smagiai praleisti pusvalandį trunkančias pertraukas. Kai kurie buržujai taip ir daro, apdairiai iš anksto išsirinkę meniu ir užsisakę staliukus. Tada jie išdidžiai sėdi prie padengtų baltomis staltiesėmis stalų. Neslėpdami savo pranašumo prieš likusius žiūrovus, įsivilkę į smokingus ir apsikarstę bižuterija, jie garsiai kikena, neretai raukydamiesi ragauja gurmaniškus patiekalus ir tariamai abejingai gurkšnoja nepigų vyną, kurį, nepajėgę išgerti per pirmąją pertrauką, pabaigia per antrąją ar trečiąją. Tačiau tai apgaulingas, ne visa apimantis vaizdas, neretai suklaidinantis neįgudusį antropologą.

Tikrieji operos ar baleto gerbėjai į Karališkąją operą ateina ne tik pasipuošę ir išsikvepinę, bet ir kruopščiai pasiruošę, apsirūpinę it žygiui. Vos baigiasi pirmasis veiksmas, jie mobiliais būriais, grupelėmis du ar po tris bei pavieniui it tarakonai pabyra į teatro pakampes. Nevengia tamsesnių užkaborių, rūbinių ir net tualetų, kur be ceremonijų traukia iš savo rankinių ar kuprinių atsineštas gėrybes: gardžiai kvepiančius sumuštinius (su lašiša, agurku ar kumpiu), parduotuvėje ryte nusipirktas pavandenijusias mišraines, gerokai padžiūvusius sušius, aplamdytus jogurtų indelius ir pan. Kai kurie būna nepamiršę įsimesti ir alaus ar stipresnio gėrimo, kurio nesibodi paskubomis gurkštelėti iš kakliuko. Taip niūriais veidais, tylomis pasistiprinę, vėliau patenkinti sugrįžta į savo vietas, kurios nebūtinai yra amfiteatre.

Per antrąją pertrauką vaizdas iš esmės pasikeičia. Tada, buržujams sugrįžus prie staliukų, tualetų kabinose niekas nebevalgo ir pakampėse nebegeria. Ramstant pasienius, visi praėjusios pertraukos valgytojai ir gėrėjai iš visur kur išsitraukia savo išmaniuosius telefonus. Išminties stokojančiais veidais, tačiau fundamentaliai į kažką įsigilinę, godžiai skaito, kažkur naršo, kažką spaudo ir taip, nesikalbėdami vienas su kitu, panirę į virtualią erdvę, pagaliau sulaukia trečiosios spektaklio dalies. Beje, jei vaidinimas turi keturis veiksmus, per trečiąją pertrauką išmanieji telefonai staiga kaži kur dingsta –­ visi supuola pirkti ledų, kuriuos iš vežimėlio pardavinėja nežinia iš kur atsiradusios merginos. Taip, žiūrėk, ateina ir vidurnaktis – metas atsiimti lietpaltį ir – dvasiškai ir fiziškai pasikrovus – dūlinti namo.