Geležinė saga

Šakalas taip nevykusiai brukosi pro krūmus miške, kad net išplėšė sagą iš sermėgos, o ši nuriedėjo pakalne ir prasmego samanose. Kaip tu ją berasi? Šakalas plevėsavo skvernais, gūžėsi ir šalo. Ne tik šalta, bet ir negražu: plaikstosi šen ir ten. Šį kartą sumanė prikniedyti geležinę sagą. Tvirtą, patikimą, amžiną. Užsuko į sagų parduotuvę. Pardavėja lapė išjuokė šakalą:

– Tai bent! Geležinės sagos užsimanė! O geležinių dantų nereikia?

Šakalas nuėjo pas senąjį bičiulį kalvį.

– Gal gali nukalti man sagą? – Šakalas parodė skylę sermėgoje. 

Kalvis susidomėjo skyle. Kaži ar pavyks? Sagų jis niekada nekalė. Na, jau na! Kalvis – puikus meistras! Jei pasagą moka išriesti, tai sagą nukalti – vienas juokas!

Jau kurs žaizdrą, tik capt capt – nėra anglių! Baigėsi paskutinės! Dirst į laikrodį – pusė penktos! – gal dar suspės pas anglininką! Greit pastvėrę anglies krepšius, abu su šakalu nudūmė anglinės link. Anglies kioskas uždarytas. Juk penktadieniais dirba valanda trumpiau. Šakalas nusiminęs dėbso į atlapą sermėgą. Kalvis susirūpinęs vėpso į tuščias pintines ir skalambija skatikais kišenėje. Anglims pirkti, ne saldainiams. Rimti skatikai rimtam reikalui.

Tuo metu pro šalį pupsėjo ežiukas. Pavargo. Sustojo. Apsidairė. Užrietė galvą. Dėbtelėjo į kalvį. Į šakalą. Draugai paniurę, nekalbūs. Ežiukas pasidomėjo, kokie ištikę rūpesčiai. Spygliais pasikasė kaktą. Protas pašviesėjo.

– Mėginkit tiesiai į anglių šachtą. Gal ten ką rasit? Juk anglį kasa dieną naktį. 

Šakalas su kalviu nukėblino į šachtą ir ten pasilabino su visu paišinu kaimynu šachtininku.

– Ko atsivilkot? – nemandagiai pasiteiravo puikiomis manieromis nepasižymintis, bet geros širdies šachtininkas. 

Kalvis su šakalu apsakė savo vargus: ištrūko ir nuriedėjo saga, įskaudino pardavėja lapė, baigėsi ang­lys, pavėlavo į parduotuvę. Kai nesiseka, tai nesiseka. Šachtininkas oriai mostelėjo šachtos link:

– Judam, gerbiamieji! Nepamirškit terbų!

Pakeliui stabtelėjo, susikaupė ir pagadino orą:

– Ten, apačioje, oro maža!

Maža ne tik oro, bet ir šviesos, tačiau šachtininkas taikliais smūgiais kirto anglis, o kalvis su šakalu jas krovė į pintines.

– Tokiu įrankiu net košės nepakabinsi! – plūdo šachtininkas savo seną nudilusį kirtiklį ir keiksnojo valdžią.

– Kai ką sugalvojau, – ramino šachtininką kalvis, – primink, kai parsinešim anglis. Juk padėsi nešti, ką?

– Padėsiu, nezirzk.

 

 

Parnešė anglis. Kalvis įkūrė žaizdrą. Šakalas išvirė arbatos. Šachtininkas prausėsi vandens kibire ir murmėjo po nosimi „Mule mule“, mat teko kelis kartus išmuiluoti veidą – tokios lipnios anglies dulkės. Kalvis nukalė sagą ir padavė šakalui.

– Oi! Karšta!

– Atsiprašau! – Ir nušnypštino sagą į vandens kibirą.

– Aš dar nebaigiau praustis! – protestavo šachtininkas.

Šakalas pavartė sagą, apžiūrėjo ją iš visų pusių, pakrapštė nagu ir padavė kalviui:

– Pažiūrėk pats, man regis, gali draskyti sermėgą.

Teisybė, saga gruboka. Kalvis įsuko tekėlą ir šlifavo dirbinį, kol neliko kailį draskančių aštrių kampų. Paskui dar patrynė veltiniu, ir saga prabangiai sužibo. Šakalas įkniedijo naująją sagą, užsisagstė sermėgą ir mėgavosi arbata. Šachtininkas siurbčiojo susiraukęs, plūduriuojančias arbatžoles spjaudė į žaizdrą ir vis baltakiavo į kalvį. 

– Ko?

– Kažką žadėjai.

– O, po šimts! Per tą sumautą sagą pamiršau!

Kalvis vėl įpūtė prigesusį žaizdrą, nukalė naują kirtik­lį, nušlifavo, nupoliravo, o šone dailiai išgraviravo šachtininko vardą. Šakalas, jau susišildęs ir smagus, nukiceno į mišką, nudrožė dailų, patogų kotą, tuomet grįžęs pritaisė prie kirtiklio ir užkyliavo, kad nesmuktų. Šachtininkas pavartė kirtiklį, pamojavo tarytum kirsdamas anglį ir pirmą kartą tą dieną nusišypsojo:

– Ačiū! Bus gaila sutepti.

Danguje viena po kitos sužibo žvaigždės. Kalvis atsisveikino su draugais, nusiprausė ir atsigulė. Šakalas užsisegė sermėgą ir išsėlino į naktinę medžioklę. Šachtininkas, užsimetęs naująjį kirtiklį ant peties, oriai žingsniavo per miestą, nerūpestingai niūniavo arijas iš operų, ir visi jam pavydėjo.

 

Pelėda vedlė

Antroji pamaina baigėsi jau sutemus. Šachtininkas išėjo į lauką, giliai įkvėpė tyro oro ir apsidairė. Tamsu, nors į akį durk. Dangus aptrauktas debesų. Nei mėnulio, nei žvaigždučių. Kelio nesimato. Kaip namo pareiti? Žibintuvėlio neturi. Šachtos žibintas liko su įrankiais apačioje, bet negi lipsi atgal. Kojos jau ir taip linksta iš nuovargio. O dar namo pareiti. Ir dar praustis (!). Šachtininkui trypčiojant pasigirdo pelėdos ūbavimas. Šachtininkas ją dažnai lepino vakarienės likučiais – negi trupinius namo neš. Taip ir prisijaukino. Pelėda palesusi jau plasnos atgal į mišką, tik atsigręžė padėkoti.

– Ko neini namo? Gal išvijo kas?

– Nematau, kur eiti. Bijau įkristi į kokį griovį ar ką...

 

 

Pelėda susimąstė: „Ne kažin kas tam šachtininkui. Dar tikrai įkris pušinėdamas patamsyje. Neteksiu draugo. Kas tada mane vakarais palesins?“

– Žiūrėk, kaip bus gerai. (Pelėda skubėdama vietoj „žiūrėk“ pasakė „žėk“). Žėk, vis tiek nematai, – juokavo toliau pelėda, – aš atsitūpsiu ant dešiniojo tavo peties ir komanduosiu, kur eiti. Visai kaip seržantas kareiviui. Ir dar ūbausiu, kad visi trauktųsi iš kelio.

– Klausau, ponia generole, tamsta būsi mano akys.

– Dabar, pone pulkininke, pasukite dešinėn ir žingsniuokite tiesiai.

Šachtininkas pasielgė kaip liepiamas. Pelėda pritilo ir komandavo pašnibždomis.

– Dabar atsargiau eik, priekyje bus varteliai. Atidaryk juos.

Šachtininkas atvėrė vartelius ir sustojo.

– Eik tiesiai, tik lėtai ir atsargiai, kad neužkliūtum už antkapių ir nenusimuštum blauzdų... Neskubėk ir nepargriūsi... Va čia siauras tarpas, pasisuk ir praeik šonu, – guviai žarstė patarimus pelėda. 

Šachtininkas atidžiai klausėsi ir mikliai sukiojosi tarsi šokdamas valsą.

– Dabar atsargiai ištiesk ranką ir atidaryk kitus vartelius, o išėjęs pasisuk į kairę ir leiskis žemyn link upės.

Šachtininkas išėjo iš kapinių, pasuko kairėn, leidosi žemyn ir pilna krūtine traukė gaivų drėgną paupio orą, iškosėdamas priplėkusios šachtos dulkes.

– Neskubėk, neįkrisk į upę, pasuk į dešinę ir eik tiesiai.

Šachtininko žingsniai lygiu keliu tvirtėjo, nes nujautė, kad namai nebetoli, net magėjo uždainuoti į taktą, bet bijojo pažadinti kaimynus.

– Na štai, dabar suk dešinėn link savo namų.

Šachtininkas pasuko dešinėn it drausmingas kareivis, kiek paėjęs ištiesė ranką, sugriebė durų rankeną ir pirštu užčiuopė skylę. Ten įkišo durų raktą.

– Ačiū tau, mieloji pelėda, mums pavyko.

– Ir man smagu. Sunkiausia buvo kapinėse, bet taip ir tiesiau, ir įdomiau, negu klupinėti aplinkui. Užsiplepėjau, – atsitokėjo pelėda, – kreipkis, kai reikės, labanakt, bučkis, – kaptelėjo snapu į neskustą skruostą ir nuplasnojo per mišką melodingai ūbaudama bei gąsdindama užsimiegojusius kiškius.

Šachtininkas įžengė į namus, įsijungė šviesą, nusiprausė ir sočiai pavakarieniavo. Atsigulęs mėgavosi minkšta lova ir smagiais vakaro įspūdžiais, tad greit užmigo ir sapnavo už kojų kliūvančius antkapius, griūvančias bažnyčias, užsemtas šachtas ir kitus košmarus, nes prieš miegą pamiršo išsivalyti dantis.

 

Batukų raišteliai

 

Kengūriukas su Kengūriuke dūko lauke, kol Kengūriukei susipynė kojytės ir ji pargriuvo. Smarkiai susikūlusi nosytę, graudžiai verkė:

–Ūhūhū, kaip skauda, – kumšteliais ašarotus skruostelius trynė Kengūriukė.

– Duok, papūsiu, mažiau skaudės, – guodė sesytę Kengūriukas, – o kaip tu pargriuvai?

– Atsirišo bato raištelis ir ant jo užmyniau.

– Tai susirišk, nes vėl gali pargriūti.

– Aš nemoku, mamytė užrišo namie.

– Leisk man pabandyti... Kažin, kaip ten reikia daryti... Taip sukryžiuoti, taip prakišti, taip užveržti... niekaip nepavyksta...

– Ne taip, va šitą galą taip užsuk... Ir man nesiseka...

Kengūriukai pavargo, pirščiukai paskaudo, batraiščiai neklauso. Sėdi kengūriukai ant griovio krašto patempę lūpas, žiūri – Jonukas su Grytute keliauja takeliu pas Raganą blynų valgyti.

– Kas skriaudžia mažulius? – linksmai pasisveikino Grytutė.

Kengūriukai apsakė rūpesčius. Vaikai susidomėję pritūpė šalia.

– Ėė, tu batukus išaugai, bet namo dar pareisi? – klausia Grytutė Kengūriukės. 

Šioji linksi galva, su viskuo sutinka, kad tik raištelius užrištų.

– Dabar reikia atvarstyti batuką, kad būtų laisvas, – patarė Grytutė. 

– Čia senieji Kengūriuko batukai, – šnarpšdama triūsė Kengūriukė, – jis vyresnis, tai ir dėviu jo išaugtus drabužius ar batukus. Bet augu ir aš, – nusiminė.

 

Artūro Milušausko iliustracijos, generuotos „Wombo Dream“ dirbtinio intelekto programa. Autoriaus nuosavybė. 

 

– Šaunuolė, kad augi, negi būsi mažutė visą gyvenimą, o dabar kišk kojytę į batuką ir patrauk atgal, kad kulnas tvirtai prisiglaustų prie užkulnio, – taip pūslių nepritrinsi... Dabar suveržk raištelius ties pirštais, kad nenuslystų į priekį ir liktų tarpelis jiems lankstytis... O dabar užtempk likusius, kad pėdutės nespaustų, bet batukas neklibėtų...

– Kaip smagu – dabar kojytė lengvutė, lyg basa, – stebėjosi Kengūriukė. – Belieka užrišti mazgą.

– Riškime su kilpute, kad parėjusi lengvai atsirištum, – patarė Grytutė. – O dabar pati viena pabandyk užsirišti kitą batuką... Neskubėk... Čia labiau patrauk... Čia prilaikyk... Dabar sulygink kilputes.

Jonukas savo ruožtu mokė Kengūriuką, kaip teisingai rišti mazgus. Atsisveikindamas ant popieriaus lapo nupiešė dar keletą mazgų:

– Namie pasimokyk – pravers!

Namie kengūriukai mamytei Kengūrai parodė, ko išmoko, o ji pamokė stilingai suvarstyti batus. Taip įdomiai jie leido vakarą, kai iš partijos susirinkimo grįžo tėtis Kengūra.

– Ką čia veikiat? – paklausė ir noriai įsijungė į smagų žaidimą, prisiminęs kareiviškus triukus su virvėmis ir grandinėmis. 

 

Artūras Milašauskas – nuobodžiaujantis pensininkas, buvęs viskuo ir visaip.