Arvydas VALIONIS. Poetinis transas, sukėlęs komą, arba Reklamos klyksmas, išgąsdinęs Gūtenmorgeną

Pridurkai brukasi tarp kojų. (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas)


– Mielas bičiuli Gūtenmorgenai, apmaudu, kad taip susiklostė aplinkybės ir Tamsta negalėjai atvykti į Lietuvą tiesiogiai stebėti jubiliejinės Dainų šventės „Čia – mano namai".

– Aš buvau su jumis. Žiūrėjau Lietuvos nacionalinės televizijos tiesiogines transliacijas. Nuostabūs, turiningi renginiai, fantastiška scenografija. Žinoma, būtų buvę puiku, jeigu tokį meninį pojūtį būtų turėjęs nacionalinis transliuotojas. Štai iš nuostabaus Kalnų parko transliavo širdį veriantį, latvių dvasiai labai artimą Ansamblių vakarą. Ir jau pačioje įspūdingo renginio pradžioje transliuotoją suėmė reklaminė, anonsinė tryda. Kaip ir per Dainų dieną. Tad dalies šio renginio nemačiau ir baisiai pasipiktinau, kai net per tokią jubiliejinę kultūros šventę stengiamasi viešai užsikalti vieną kitą tūkstantėlį. Buvo sudarkyta mano emocinė būsena. Kas bus, jeigu tokie prodiuseriai zombiai ateis, pavyzdžiui, į operą ir reikalaus kas dvidešimt minučių padaryti kelių ar keliolikos minučių reklaminę sauskelnių, mobiliųjų telefonų ar maisto papildų pertraukėlę.

Edmundo Gedgaudo nuotrauka

– Kažkaip fatališkai nesėkmingi Tamstos apsilankymai Lietuvoje. Kaip ir per Poezijos pavasarį. Kaip dabar jautiesi?

– Esu laimingas, kad pasisekė gana greitai pabusti iš komos. Savaitraščio skaitytojams šiandien galiu pateikti kai kurią patikslintą informaciją. Vėl galiu prisiminti talentingų latvių poe­tų dalyvavimą jūsiškėje poetinio žodžio šventėje. Iš šios viešnagės liko dar ne visai išanalizuotas vienos latvių poetės kūrybinės laboratorijos aspektas: ką ji, neregimai atsiskyrusi nuo tautiečių mieste prie Nemuno, sukūrė nuošaliame Kauno gamtovaizdyje. Kiek leis išgalės, pasistengsiu latvių skaitytojams paaiškinti šio magiško kūrybinio akto genezę. Būsiu dėkingas, jeigu koks lietuvis galėtų šį įvykį papildyti savo pastebėjimais.

– Kaip leidai laiką iki baigiamojo Poezijos pavasario renginio, kai tavo kolegos jau buvo grįžę į Rygą?

– Dar kartą norėjau žvilgtelėti į jūsiškį garsųjį vamzdį Neries pakrantėje. Mano žingsnius supančiojo nuostaba, ir aš privalėjau sustoti ant Žaliojo tilto – atsivėrė visai kitoks vaizdas į tą jūsų krašto istorinį kultūros paminklą. Nebeišvydau man taip įsiminusių senų didžiulių medžių. Šioje šviesoje jūsų išliaupsintas šiuolaikinio meno kūrinys atrodė toks varganas, kaip ir savivaldybės biudžetas, ir dar labiau aprūdijęs. Man tokio įspūdžio jau buvo per akis – apsisukau ir grįžau į centrinį miesto prospektą, į savo viešbutį.

Per viešnagę rytais ir vakarais kompiuteryje susirasdavau jūsiškį interneto portalą „delfi.lt" ir ieškodavau informacijos apie Poezijos pavasarį, taip pat apie liaudies muzikos festivalį. Buvau baisiai nuviltas. Beveik jokios žinutės, tarsi tai būtų kažkokia valstybinė paslaptis. Kas kita tuo metu eksponuojami seksualūs užpakaliukai, viena jų savininkė net žadėjo surinktus pinigus skirti labdarai. O kokia tenai nuolatinė galerija holivudiškų kekšių, žvaigždžių, grojančių pa­pais, penktą kartą išsiskyrusių, septintą kartą vedusių, gražuolių, po Vilnių šimtąkart gražesnės ir protingesnės vaikšto, kiek operatyvios informacijos apie numatomas skyrybas, koks išskirtinis dėmesys nusikaltėlių pasaulio atstovams... Pabraidęs po tokią tinklalapio, kuriame nėra net kultūros skyrelio, banalybę, pajutau, jog pradedu begėdiškai atbukti, silpnėja intelektinės jėgos.

Bet su viešąja Vilniaus reklama man galėjo baigtis kur kas liūdniau. Kai pamačiau didžiulėje „Ežio" reklamoje nuo bebalsio šauksmo konvulsijos pražiodytą merginos burną, tai ir prasidėjo. Mat buvau skaitęs vieną mūsų rašytojo Alberto Belo romaną, kurio herojus, prisimindamas praeitį, per miegus imdavo šaukti, ir tai persidavė man. Jau pirmą naktį po šio pamatyto vaizdo mane išpylė šaltas prakaitas ir ėmiau nesąmoningai klykti. Stengiausi ištverti iki baigiamojo Poe­zijos pavasario vakaro, nes norėjau truks plyš sulaukti jubiliejinio leidinio „Poezijos pavasaris 2014", bent vieną jo egzempliorių parvežti į Rygą ir parodyti Lietuvoje apsilankiusiems poetams. Juk tai unikalus leidybos pavyzdys – per penkiasdešimt metų pirmąkart išleistas vos ne paskutinę šio renginio dieną. Jūs, lietuviai, kuriate tokį išskirtinį poetinį leidybos performansą?

Šiam unikaliam atvejui įamžinti jau turiu pirmą lapą su pastabomis. Pasižymėjau daug pliusų, bet ir minusų yra ne vienas. Šaunuoliai leidinio sudarytojai, kad šioje vienerių metų literatūrinės spaudos poezijos chrestomatijoje kartu su lietuvių poetais sumaišė ir latvius – galinga baltiška dvasia. Tuo tarpu kiti svečiai aiškiai atskirai sudėti, bet jiems skirtos kur kas didesnės publikacijos.

– Matau, kažkokių citatų esi pasirašęs. Ką tai reiškia?

– Kadangi skaičiau eilėraščius, perkeltus iš praėjusių metų kultūrinės spaudos, pastebėjau, kad ir lietuvių, ypač jaunoji, poetų karta, kaip ir latvių, pamėgo prozišką verlibrą, kur daug žodžių, ką matau, bet maža, ką dainuoju. Parinkau jiems Aristotelio mintį iš „Poetikos": „Pakalbėkime pirmiausia apie pačią poeziją (poetiką) ir jos rūšis, apie jų visų galimybes, pagaliau apie tai, kaip reikia kurti fabulas, jei nori, kad poezijos kūrinys būtų meniškas." Dėkingas poetui H. A. Čigriejui, kuris išblaškė kai kurias man kilusias abejones: „Ak, tik neraudokim – laukuose ir miškuose visada bus vietos paukščiams, o raštingoje visuomenėje poetams. Be to, juk yra didysis nekorumpuotas teisėjas – Laikas."

Bet kai perskaičiau M. Martinaičio, A. Veiknio, A. E. Puišytės, G. Norvilo, R. Stankevičiaus eiles, išklausiau Poezijos pavasario laureatų balsus, patyriau tokį transą, kuris, taip svaigiai sustiprintas vėl iš reklamos atklydusio nebylaus mergaitės klyksmo, pasibaigė visišku sąmonės praradimu. Pažvelgiau į kalendorių ir supratau, jog komoje išbuvau lygiai tris savaites. Pabudau per patį Lyguo, kai mano bičiuliai Janiai jau lingavo su alaus bokalais. Gaila, tiek kūrybingo laiko liko kažkur su A. Šliogerio Niekiu.

Atsiprašau, bet šį kartą daugiau nieko nebepasakosiu. Pernelyg skaudūs pastarojo apsilankymo Vilniuje prisiminimai. Dabar noriu susikaupti intelektinei reabilitacijos procedūrai pagal K. Donelaičio „Metų" „Vasaros darbus": „Sveiks ir tu, žmogau! Sulaukęs vasarą mielą."

Užrašė Arvydas Valionis

Pyvo tris bačkas Plaučiūns brangiai nusipirkęs,
Į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai.
Štai svečiai tuojaus, išmaukę didelę bačką,
Būriškas ir kiauliškas šnektas prasimanė,
Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų,
Pekliškas razbajus ir niūkims pasikėlė.
(K. Donelaitis)

Alfredas Blaivininkas