Apie lietuviškąjį žvilgsnį į daiktus

Ši keistoka tema man iškyla kaip pasipriešinimas dabartiniams Lietuvos, lietuvių kalbos, lietuviškojo buvimo stilistikos niekintojams, visiems tiems interneto „komentatoriams", „globalistams", „gero gyvenimo" medžiotojams, valkataujantiems po visą pasaulį ir galų gale atsiduriantiems kekšynuose, išvietėse arba šiukšlynuose, vertelgoms, banditams ir aferistams, „Europos" rojaus vergams, „pinigų kartai", žydriesiems komjaunuoliams, beviltiškai nukvakusiems pienburniams „intelektualams", lietuviškumą sutapatinusiems su „runkeliais" ar „buduliais" ir kitokiems panašios stilistikos bešakniams, tuščiasieliams hominidams, blaškomiems visų pasaulio vėjų ir pasmerktiems tokiai tuštybių tuštybei, apie kurią neturėjo supratimo net pats Ekleziastas. Vis labiau įsitikinu, kad esama unikalaus, tik lietuviui būdingo žvilgsnio į pasaulį, mus – ypač mūsų tėvus ir protėvius – ryškiai skiriančio ir nuo ang­­­­lo­saksų, ir nuo germanų, ir nuo keltų, jau nekalbant apie azijatus, nesvarbu, apie kokius – arabus, bolševikus, kinus, indus ar kalmukus. Man pačiam net liūdesį kelia vis stiprėjantis pojūtis, kad esama lemtingo mūsų skirtumo netgi nuo graikų arba romėnų, kadangi buvau, esu ir būsiu jų mokinys ir garbintojas. Maža to, būtent kad esama lietuviško žvilgsnio į daiktus, visa globalizmo paranoja ir totalitarinis hominidų sulyginimas Ekrane man kelia tik juoką, bet, svarbiausia, teikia viltį, kad neįmanomas netgi technototalitarizmo įgyvendinimas. Pirmiausia kalbu būtent apie žvilgsnį, apie paprasčiausią žvilgsnį į tai, kas anapus manęs ir kas patenka į mano bekalbio „Aš matau" akiratį. Keliasdešimt metų keliaudamas po virtualias vadinamosios pasaulinės istorijos erdves jaučiausi persekiojamas monotoniško, kažkiek skausmingo ir keisto jausmo, kad visų pasaulio genčių žvilgsnis pirmiausia nukreiptas į tai, kas tiesiogiai ne tik nematoma, bet ir apskritai negali būti pamatyta kasdieniškomis akimis ir paprastu, naiviu, irgi kasdienybėje įsikurdinančiu žvilgs­niu, savo ruožtu ir patį hominidą įkurdinančiu jusliškai ir daiktiškai išskaidytoje artumoje, arba, kaip pirmą kartą pasakiau „Būtyje ir pasaulyje", vietovėje šiapus juslinio horizonto. Visi nelietuviški mitai, visos pasakos, visos religijos, visos bažnyčios, visos laboratorijos, visi mokslai, visi fabrikai, visos knygos, visos metafizikos, visos kultūros ir net visi menai verste versdavo mano žvilgsnį įsikurti neregimybėje, nusigręžti nuo juslinės artumos ir juslinio paviršiaus ne tik kaip nuo banaliausios banalybės, ne tik kaip nuo iliuzijos ir apgaulės, ne tik kaip nuo Šėtono kerų ir pagundų teritorijos, bet ir kaip nuo tokios duoties, kurią nežinia kodėl reikia būtinai pakeisti, perdirbti, perkurti, vadinasi, reikia ją sunaikinti ir traktuoti tik kaip nešvarų molį, iš kurio būtina nulipdyti angelišką „anapusybę", kažkokią stebuklingą „ateitį", tariant Dostojevskio žodžiu, Krištolinius Rūmus, visada visur ir imperatyviškai estinčius anapus juslinio horizonto ir, tiesą sakant, niekada ir niekaip neturinčius persikelti šiapus ir šitaip banalizuotis, virsti purvinu kasdienybės intapu. Antrasis beveik visose svetimose kultūrose mane gluminęs dalykas gali būti pavadintas „visuotinybės stabmeldyste" ir panieka akivaizdžiam daikto ar mirtingojo individualumui: individas, girdi, visą savo orumą, gėrį, tiesą, grožį ar net pačią paprasčiausią egzistenciją turįs gauti iš būtinai neregimos „visuotinybės", kad ir kaip ji vadintųsi: „dievu", „pasauliu", „dėsniu", „menu", „moks­­­lu", „kūryba", „išganymu", „pažinimu", „gamyba", „substancija", „dvasia", „materija", „istorija", „ateitimi", „praeitimi", „tradicija", „švietimu", „malda", „kapitalizmu", „laisvąja rinka", „morale" ir taip ad infinitum – devyni milijardai visuotinybės vardų. Matyt, todėl aš niekada nesuprasdavau ir dabar nesuprantu, ką reiškia žodžiai „tikėti" ir „mąstyti": man jie buvo ir lieka tokie pat beprasmiai, kaip kūdikio veblenimas arba šamanų paistalai apie kvarkus ar genus. Lygiai tokie pat beprasmiai man buvo ir lieka skaitmenys, nors miglotai nujausdavau ryšį tarp neregimybės, visuotinybės, tikėjimo ir skaitmens fantomų – bet būtent fan­tomų– garbinimo. Man keldavo ir dabar kelia nuostabą teroristinis imperatyvas: „žmo­gus turi pažinti pasaulį", nes man atrodo, kad visai nebūtina pažinti to, kas matoma akivaizdžiai ir su kuo galima paprasčiausiai susipažinti: ar matymas nėra pats geriausias, gražiausias ir tikriausias „pažinimas"; kodėl „pažinimas" būtinai turi būti perkeltas į kalbą ir pirmiausia į pačią beprasmiškiausią, pačią abstrakčiausią – matematinę – kalbą; aš ir dabar nesuprantu, kodėl pavyzdiniu „pažinimo" modeliu turi būti šamano užkeikimai, „šventosios knygos" ar diferencialinės lygtys. Nuo pat vaikystės mane taip stulbindavo, o dabar, senatvėje, dar labiau stulbina, tiesiogiai matomo, pirmiausia nežmogiškojo pasaulio (vadinamo „gamta") grožis, kad bet koks pažinimas ar tikėjimas, tą grožį paniekinantis ir žvilgsnį kreipiantis į vadinamąją anapusybę ar antjuslumą, man atrodydavo ir dabar atrodo kaip didžiausia šventvagystė, paneigianti ir net sunaikinanti tai, ką maniau ir manau esant didžiausia dovana – kieno, aš nežinau. Šitaip atsirado hominido kaip Niekio Sūnaus hipotezė, visą antjuslumą, idealybę, dvasingumą ir visuotinybę ir visų tų haliucinacijų telkinius („dievus", „tiesas", „idėjas", „dėsnius") suspaudusi į niekingąją Niekio niekybę. Žmogus pirmiausia yra kliedinti būtybė – pasakiau sau; o tų kliedesių šaltinis irgi akivaizdus – tai kalba, mane auklėjusių Rašto religijų ir technomokslo paversta absoliutu ir aukščiausiąja tikrove. Bet man atrodė, kad nepalyginamai daugiau tikrovės ir intensyvumo turi kaip tik kalbos priešybė –­ bekalbiai daiktai, atkeliaujantys į mano akis iš nežmogiškumo archipelagų. Todėl mano Absoliuto provaizdžiu tapo tokių tiesiogiai matomų bekalbių daiktų ansambliai – vietovės, gamtovaizdžiai, debesys, žvaigždėtas dangus, mėnulis, saulė, medžiai, kalvos ir žolynai. Jų nereikia pažinti, juos reikia paprasčiausiai matyti ir jais grožėtis – toks kategorinis imperatyvas pradėjo valdyti mano laikyseną šiame pasaulyje. O matyti aš galiu tik individualius juslinius daiktus ir jų „bendruomenes", todėl pamatiniu orientyru man tapo ne jokiais būdais neregima visuotinybė, o paprasčiausias akivaizdus štai šito juslinio daikto individualumas. Aristotelio tode ti, Platono eidas kaip štai šito daikto veidas, įvietinantis nedalomą individualumą tapo mano kelrode žvaigžde. Šitaip atsirado nepasitikėjimas ne tik religijomis, technomokslais, bet ir filosofija, pastaruoju metu – netgi graikų filosofija, o šitokį nepasitikėjimą pozityviai išreiškiau naujadaru filotopija – mirtingojo įsišaknijimu akivaizdžiai, šiapus horizonto, matomų daiktų vietove – radikaliausiu bet kokio antjuslumo, bet kokios idealybės, bet kokios visuotinybės ir netgi kalbos antipodu. Net kalba man atskleidė savo filotopinę pusę: tamsųjį juslinį – regimą ir girdimą – pagrindą, be kurio ji negalėtų net pradėti „kalbėti", tiksliau pasakius, jos išvis net ir nebūtų. Kas gi atvėrė man štai tokį mano pasaulio vaizdą, tokį jo regėjimo būdą, tokią ištikimybę regimajai Žemei ir akivaizdžiam, irgi tiesiogiai matomam, Dangui, bet pirmiausia ne „arabiškajai" žydrajai dykumai, o gyvųjų debesų misterijai, nuolat vykstančiai Šiaurės šalies, kurioje gimiau ir gyvenu, aukštybėse, virš mano galvos, bet vėlgi – šiapus juslinio horizonto? Tikrai ne knygos, tikrai ne erudicija, tikrai ne kalba, tikrai net ne žmonės; taip, net mano gyvieji – jau nekalbant apie negyvuosius –­ mokytojai irgi diegė manyje ištikimybę antjuslumui, pamaldumą „dvasinių esmių" akimis nematomoje akivaizdoje, vergišką paklusnumą „idea­lams", „idėjoms" ar ideologijoms, taip pat ir religinėms. Tačiau kadaise aš pasakiau sau: betgi visos tos „idealiosios" esmės tėra haliucinacijos, o jų kalbinė išraiška – mitas, nesvarbu koks – laukinis, religinis, mokslinis, technologinis ar ideologinis. Taip aš buvau priverstas nugriauti patį atkakliausią stabą, diegtą man nuo kūdikystės, nuo tos akimirkos, kai ištariau pirmąjį žo­dį –­­ to stabo vardas „Mokslas", visų veislių davatkų priešinamas būtent mitui. Tačiau man tapo aišku, kad „mokslas" irgi yra tik mitas, kalbos fantomų procesija, teroristiškai man primesta anglosaksiškosios ideologijos ir, žinoma, tos pačios kilmės patrankų, raketų, branduolinių bombų ir pirmiausiai Jo Didenybės Ekrano. Vadinasi, mitas lyg ir savaime susisiejo su vadinamąja technika arba Mašina; vadinasi, pasakiau sau, mašina tėra tik mito ekskrementas, todėl pati teroristiškai primeta mitinį žvilgsnį į daiktus ir naikina tai, kas man akivaizdžiausia ir brangiausia. Šitaip atsidūriau gyvybės pusėje ir supratau, kad gyvybė gali egzistuoti tik inkarnuota individe, kurį pavadinau substanciniu individu. Ir kaip tik tada mane aplankė paprastas nušvitimas: gyvybės neįmanoma išmokti iš knygos, nes knyga yra pirmapradė, hominidui įgimta, mašina, o sykiu, negyvybės telkinys; gyvybės galima išmokti tik iš gyvybės, taigi, tik tą akimirką, kai į „Aš matau" akiratį patenka gyvas individas: pirmiausia man tai buvo Medis. Tada aš supratau, kad nuo pat vaikystės esu dendrolatras, o tuo pačiu paaiškėjo, iš kur kyla mano žvilgsnis į pasaulį ir daiktus: iš gimtinės kraštovaizdžio, iš pačių bekalbių daiktų, vėlgi dovanotų man tik todėl, kad visi jie atsiveria man šiapus tiesiogiai regimojo horizonto. Vadinasi, bekalbis gyvas individas irgi įšaknytas šiapus juslinio horizonto, o kadangi aš pasmerktas jį matyti ir patirti ypač intensyviai, mano matymas tiesiogiai nulemtas mano kilmės, mano iškilimo iš lietuviškojo gamtovaizdžio, iš lietuviškųjų vietovių, miškų, upelių, debesų, sodybų ir apskritai iš prigimtinės lietuviškosios mano laikysenos, kurios –­ kartoju dar sykį – neradau ir dabar nerandu jokioje kitoje, man svetimoje, kultūroje ar civilizacijoje. Tad kodėl turėčiau manyti, kad nesama visiškai savito, tiesiog unikalaus, prigimtinio lietuviško žvilgsnio į daiktus, apie kurį net neįtaria jokios kitos tautos, bendruomenės, kultūros ar civilizacijos. Priešingai, tas žvilgsnis toks akivaizdus, toks savitas ir toks unikalus, kad vadinamojoje pasaulinėje istorijoje, išskyrus keletą graikų, aš niekur nematau nieko panašaus, t. y. lietuvio laikysenos ir žvilgsnio į daiktus štrichų. Tačiau netgi graikai pernelyg įstrigę tame, ką galėčiau pavadinti panhoministiniu mitu, beje, įkalbintu žymiojoje legendoje apie Narcizą. Tik lietuvis yra (ar bent jau buvo) vienintelis Antinarcizas; tik jis metafizinę pirmenybę, pats to nesuvokdamas, atiduoda nežmogiškumui ir jo juslinei inkarnacijai, gyvūnui, kai visos kitos, man žinomos, tautos ar gentys, pirmenybę atiduoda mašinai, mirtinam gyvūno ir gyvybės priešui. Ir būtent todėl Biblijos „dievas" visas tas mašinines tautas išvaro iš Rojaus, grynosios gyvybės sodo ir teritorijos. Rojuje nėra mašinų – štai kas svarbiausia dendrolatrui ir gyvybės garbintojui lietuviui. Tad gal dabar aš turiu teisę ir galimybę pasakyti: esama unikalaus lietuviško žvilgsnio į daiktus ir pasaulį; esama unikalios lietuviškos laikysenos, lietuvio sielą lemtingai skiriančios nuo kitų tautų hominidų. Žinoma, nelaiminga lietuvių tautos istorija, šimtmečius trunkantis vergavimas svetimiesiems ir nuolatinis teroras privertė – ir verčia dabar – užmiršti savo unikalų žvilgsnį į pasaulį, tačiau jis nėra visiškai išnykęs: geriausias šio žvilgsnio paliudijimas – galbūt –­ yra būtent šitie, mano lietuviškos kilmės, padiktuoti žodžiai, būtent tai, ką aš ir dabar vadinu filotopija.