Monika Baltrušaitytė. Šernai žudikai

Monika Baltrušaitytė. Šernai žudikai
Monika Baltrušaitytė. Tomo Sakalausko nuotrauka

 

Romano „Inkilinės“ ištrauka

 

 

– Na ką, brangioji, – vieną vakarą linksmai prabilo Ryšininkė. – Gal išsiburkime kaip seniau? Turbūt Fosforas bus būg­nų bernelis?

Kandžiai atšoviau, kad tada Arvis bus kryžių. Žinojau, kad Godai į akį krito Arvis, atitikęs jos marozo idealą – buvo kūdas ir aukštas, turėjo visą kolekciją tamsiai ir šviesiai pilkų, juodų ir mėlynų treningų, vairavo BMW, mokėjo remontuoti mašinas, netgi dirbo Nidoje, mašinų stovėjimo aikštelėje. Nuolat lindėdavo savo Garaže, kiauras dienas krapštydavosi su muzika, tepaluotom detalėm ir siemkėm. Priešingai, nei koks Fosforas ar Sliekas, Arvis nebuvo plepys – per vakarą dažniausiai ištardavo tik kelias reikšmingas frazes, bet šios visada būdavo taiklios, nuskambančios pačiu tinkamiausiu metu. Arvis paslaptingai šypsodavosi lyg žinodamas, kas ką pasakys po minutės, ta mįslinga šypsenėlė skelbė, kad jis daug išmintingesnis nei visi tauškaliai, nuolat krizenantys ir laidantys paikus juokelius. Paskutinis akcentas – jo rankos, išvagotos išsišovusiomis, kraujo pritvinkusiomis venomis, dėl kurių šitaip svaigo fetišistė Goda.

Kaip neatskiriama Arvio dalis, lyg būtų jo kojos nykštys arba ausies spenelis, visur ir visada lydėjo Vytka – dar vienas aukštas ir kūdas, lyg iš pieno plaukęs tylenis, kurį galėtum palaikyti Arvio priešingybe: jei Arvis yra ugnis, tai Vytka – vanduo, jeigu Arvis – katė, Vytka – šuo, jei Arvis – serijinis žudikas Mansonas, Vytka – gražioji ir tyroji Marilyn, jeigu jis – BMW, tai Vytka, žinoma, – „Audi“. Tai ne vien įvaizdžių kontrastai lyginant, kokie jie neatsiejami ir skirtingi, vienas kitą papildantys, bet ir gryniausia teisybė – Vytka vairavo „Audi“ ir šventai tikėjo, kad šią mašiną rinktųsi net Jėzus.

Arvis ir Vytka kiauras paras tupėdavo Garaže retai kada iškišdami nosis pasižmonėti, bet vieną vakarą Rožių krūme šventėme Fosforo sesės Urtės gimtadienį, į kurį sugūžėjo visi preiliškiai. Žinoma, pakviestos buvome ir mes. Šiam vakarui Urtė ruošėsi visą savaitę, o rezultato būta įspūdingo – liepsnojančių žibintų apšviesta, kvapių erškėtrožių apsupta pamario aikštelė prieš mūsų akis atsivėrė kaip dievų puotos lūkuriuojanti Valhala: driekėsi ilgiausi, mišrainėmis ir rūkytomis žuvimis nukrauti stalai, o tankiuose krūmynuose žaidė ištįsę vakaro šešėliai. Susėdę prie stalų puotavome ir nerūpestingai pliurpėme, trenksminga muzika pasirūpino Arvis, kuriam tą vakarą kaip tyčia pasisekė atsisėsti šalia Godos.

– Vadinsiu jus inkilinėm, – pareiškė įnikęs į rūkytą skumb­rę. – Gyvenat viename iš tų trijų inkilų prie stotelės, visada kartu trinatės. Taip bus paprasčiau.

Inkilu Arvis pakrikštijo mūsų vasarnamį, išdygusį prie pat įvažiavimo į miestelį, buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Seniau ji buvo nyki ir tuščia, kitados ten stovėjo tik visų užmirštas, surūdijęs karutis, kuriame turbūt gerą dešimt­metį stūksojo niekam nereikalingo žvyro krūva. Toje asfalto dykynėje kiečiausi Preilos bičai pirmąkart sėdo prie vairo, kam smulkintis – čia jie piešė pirmąsias savo saulutes, o vakarais aikštelėn privažiuodavo mašinų su chebrom, ant kapotų nerūpestingai liedavosi alus, būdavo serviruojami čipsai ir siemkės, ant jų iškrisdavo nenugalimi durniaus koziriai, aprasoję mersų ir audinių langai epileptiškai purtydavosi klubinės muzikos rit­mu nuo sutemų iki pačio ryto, nuo sutemų iki ryto, o vėliau, kitą penktadienį, viskas prasidėdavo iš naujo.

Miestelio gyventojams, kurių teoriškai buvo apie tris šimtus, o realybėje galėjai sutikti vos dvidešimt, galiausiai įgriso šis įkyrus jaunimo šėlsmas, savaitgalių, kartais ir įprastų dienų vakarais trukdęs ilsėtis žvejams, poilsiautojams, dviračių nuomotojams. Festivaliai aikštelėje tapo nepakeliami ir nepritiko ramaus kurorto įvaizdžiui, tad ilgainiui buvo išvežtas suvažiavimų liudininku prieš savo valią tapęs karutis, išpiltas jo paslaptis saugojęs žvyras, o aikštelės vietoje išdygo trys rudi vasarnamiai, iš kurių vieną vėliau įsigijo mano šeima.

Kai aikštelės nebeliko, tiksliau, liko tik mažytė jos dalis, kurioje daug saulučių nepripaišysi, neringiškiai vis tiek nesijautė laimingi. Šįsyk jiems, o gal labiau saugomų teritorijų tarnybai ir nacionalinio parko direkcijai, kliuvo naujieji namukai, praminti inkilais. Nors pastatyti gavus leidimus, vėliau buvo paskelbti nelegaliais, nes nepakankamai gražūs ir išsiskyrė iš kuršių architektūros, kuriai kažkodėl netrukdė apmusiję, pilki garažai Nidos centre. Inkilai mediniai ir rudi kaip kalnapušių šakos, spalviškai derantys prie Neringos gamtos, bet institucijų budeliams jie tik įžūlūs svetimkūniai, badantys akis modernumu, bjaurūs parazitai, kuriuos reikia pašalinti.

Inkilai neprimena vietinių žvejų trobų su mėlynomis langinėmis, lėkiais ant čerpėmis dengtų stogų, turinčių keturiasdešimt penkių laipsnių nuolydį, archajiškomis gonkomis ir išstypusiais vėtrungių bokštais. Plačios, vitrininės inkilų akys žvelgia į mišką, kiekvienas turi po terasą pirmame ir antrame aukšte, juos iškart pamatai dar neįvažiavęs į miestelį ir leisdamasis nuo kalno, kai jie atsiveria priešaky kaip trys nuteistieji, išvaryti iš pagrindinės ir vienintelės miestelio gatvės.

Šitaip tą vakarą tapome inkilinėmis.

Arvio idėjai, aišku, pritarė ir jo šviesusis porininkas Vytka:

– Kai kurie vietiniai juos baobabais vadina, bet baobabai – ne prie ko. Jie į inkilus panašūs.

Goda buvo kompaktiškai įsitaisiusi tarp Vytkos ir Arvio ir net kvailys negalėjo nepastebėti, kad abu neabejingi mūsų Ryšininkei, kuriai, žinoma, labiau patiko Arvis. O mano akis spigino ta geltonoji šviesa ir nieko daugiau nereikėjo.

– Išmokysiu tave vairuoti, – švelniai sukuždėjo Fosforas, o jo žodžiai tirpo ausyse kaip sviestas, prisiekiu, mintyse jau regėjau, kaip lėtai sukame ratus aikštelėje prie inkilų su baltuoju jo mersu, kurio pasaga ant bamperio tviska lyg auksinis dantis fizikos mokytojos šypsenoje. Jis uždeda ranką man ant kelio, o aš tuo metu lėtai atleidžiu sankabą ir įminu greičio pedalą. Kartkartėmis Fosforas atrodo visai kaip princas ant baltojo merso, bet, kaip jau sakiau, jis tėra pertrinta sriuba – niekada nesuprasi, ko ten iš tikrųjų pritrinta.

Kaip tyčia, aplink skambėjo preiliškių mėgstamas gabalas „Velniškas greitis“. Visai ne mūsų skonio, o kai Preiloje praleidi tiek laiko, ne tik prie siemkių, bet ir prie tokios muzikos imi priprasti. Kol vyresnė chebra be skrupulų tvarkė tauriuosius gėrimus, aš jau tris valandas kankinausi su viena sidro stikline, nes tą vakarą visai ne sidras rūpėjo – troškau, kad Fosforas išmokytų mane vairuoti.

– Jau ne vieną mergą toje aikštelėje vairuot išmokiau, – leptelėjo nutraukdamas mano romantiškas svajas.

 

/ / /

Kai visai sutemo, veiksmas persikėlė į inkilą, čia susirinko beveik visi gimtadienio svečiai. Kol su Urte kepėme kiaušinienę, vis dirsčiojau per petį, ar elgiamasi tvarkingai, kartkartėmis ką nors vis pabardavau, kad šnekėtų tyliau, nes gretimuose inkiluose kaimynai jau sumigę, nesinori problemų.

– Atsakomybė juk kris ant mano pečių, – pro sukąstus dantis iškošiau terasoje rūkiusiai Gintarei. – Nerūkyk čia! Ir kitiems pasakyk, kad rūkytų už namo – taigi tamsoje šviečia pridegta cigaretė.

Dvidešimt snukių viename namelyje – ne penki ar šeši, nori to ar ne, šurmulio neišvengsi. Net neabejojau, jog kaimynai nenoromis buvo priversti dalyvauti mūsų pobūvyje. Naktimis Preiloje būna tylu kaip kapinėse, gali išgirsti, kaip kitame miestelio gale kas nors nusičiaudi, o ką jau kalbėti apie namukus, stovinčius visai greta vienas kito. Apėmė lengva paranoja ir tą akimirką užsimaniau visus išgrūsti lauk. Prisiminiau filmuką apie kalbančią papūgą, pareiškusią, kad balius baigtas, kurvos, namo. Ji turėjo daugiau drąsos – kaipgi atrodys, kai pati pasiūliusi čia užsukti, dabar visus išprašysiu?

Reikia atsipalaiduoti, bandžiau įtikinti save nervingai rūkydama už kampo, bet atsipūsti niekaip nepavyko – jaučiausi atsakinga už kiekvieną šurmuliuojantį inkilo kvadratinį metrą, buvo baisiai nesmagu dėl tų prakeiktų kaimynų, kurie prieš savo valią turi klausytis ATB gabalo „You’re Not Alone“. Kol nerimastingai trypčiojau, prie manęs prisėlinęs Fosforas pasiūlė genialią išeitį – dingti iš čia. Jei jau neturiu drąsos visų išvaryti, pagalvojau, tai bent pati nusiplausiu. Sutikau su pasiūlymu ir jau po akimirkos nešini pledukais ir arbata pėdinome tamsiu miško takeliu. Buvo šiltas vakaras, mus iš viršaus stebėjo Gyvatnešio žvaigždynas, bet nei viena jo žvaigždė, nei Ras Alhagas, nei Kelbalrajus, nei Barnardas, nenurungė ryškių, akinančiai geltonų Fosforo maikės, nušvietusių mums kelią miško tankmėje.

– Tu man patinki, – sušnabždėjo į ausį, aišku, puikiai žinodamas mano atsakymą, kurio garsiai ištarti nereikėjo. – Žinai, mane babniku vadina.

Kirviu nukapojo ir vėl sužaliavusius mano tyrų fantazijų daigus. Kodėl, pasakęs ką nors gražaus, jis iškart viską nubraukia vimtelėjęs kokią šlykštynę? Susimesti su Preilos babniku. To man ir tetrūko – būti dar viena Fosforo vištele, kurią jis moko vairuoti aikštelėje prie inkiliukų. Ir išvis – ką čia veikiu su juo naktį miške? Tokiu metu jau turėčiau drybsoti su Guste lovoje ir per ausinuką klausytis Moby lopšinių prieš miegą. Pirmyn, gaidy, pasakyk, apsisuk ir nueik, mink greičiau namo rūpintis inkilu, neaišku, kas ten vyksta, gal kas vyno ant sofos prilaistė, gal indai neplauti, gal jie šūkauja kaip gyvuliai, gal cigarečių primėtė ant vejos, gal išvis namus sugriovė – juk palikau visus vakarėlio vidury.

Tada Fosforas mane pabučiavo.

Visai kaip tąkart prie Neries, akyse ėmė lietis, vaizdas po truputį bluko, šviesos tirpo priešaky, viskas sukosi, paskui ėmė suktis dar greičiau, kone šranco ritmu, spalvos sparčiai keitėsi, regėjau kaleidoskopišką spalvų margumyną, jaučiausi kaip maža laimės rato rodyklė, niekaip nesugebanti iš jo ištrūkti, lyg būčiau įkritusi į begalinį tarpdimensinį torpalą, lyg būčiau šviečiantis, pūkuotas voras, ropojantis kažkieno išgalvotame voratinklyje.

Nors bučiuojantis su bernu reikia užsimerkti, Goda pasakojo, kad visada atsimerkia, nes tada neva galima jį apžiūrėti iš arčiau, patikrinti, ar oda lygi ir švari. Aklinoje tamsoje to niekaip nesugebėčiau įvertinti, bet vien iš smalsumo atsargiai pramerkiau akį – Fosforo vokai buvo užmerkti, iš arti jo veidas atrodė svetimas, deformuotas, kitoks, lyg spoksočiau į išdidintą uodą, prilipusį prie mano nosies. Išsigandau ir tuoj pat vėl užsimerkiau – reikės pasakyti Godai, kad jos patarimas niekam tikęs.  

Džinsų kišenėje vibravo telefonas – mergos bus manęs pasigedusios, bet nieko baisaus, jos nė neįtaria, kad įkritau į tarpdimensinį torpalą ir namo jau negrįšiu, jei tik Fosforas panorės, šiame miške liksiu amžinai, virsiu laume, paliksiu inkilą, mesiu Vilnių ir mokyklą, kiek ten jos beliko, nieko naujo vis tiek jau neišmoksiu, susiręsime trobelę kur nors ant Vacekrūgo kopos, kalnapušių apsupty, gyvensime ilgai ir laimingai iki pat gyvenimo pabaigos. Dešinėje telkšos marios, kairėje drieksis jūra, kurios tolimame, neregimame krante kadaise kavą gurkšnojo Astrida, vakarais sėdėsime jaukiai apsikloję pledukais, gėrėsimės įstabia panorama, mosime tolimai žvaigždei, saulėtekiams, saulėlydžiams ir nieko daugiau nereikės. Apsikabinę užsnūdome taip ir neišgėrę savo arbatos.  

 

/ / /

Tąnakt žuvau didingame mūšyje ir patekau į Valhalą, kuri priminė ne rožių krūmą, bet šią samanotą, kalnapušių apsuptą miško aikštelę, kurioje užmigome. Šalia tysojo snaudžiantis Fosforas, daug gražesnis nei visada – jo veidas buvo skaistus, ryškiąją maikę pakeitė laisvai krentantys, prasagstyti drobiniai marškiniai. Gulėjo jis ne ant pleduko, kur, kiek pamenu, užmigome, bet ant minkšto lokio kailio, švelnaus kaip jo miegas.

Ir aš buvau kitokia: vilkėjau lengvą suknelę, ant pečių krito daug ilgesni ir mažiau pasišiaušę plaukai, šonuose supinti į daugybę smulkių kaselių. Basa pakilau nuo kailio, bridau į tirštą miglą per minkštas, melsvas, rytinės rasos prisigėrusias samanas. Kažkur tolumoje dar aidėjo vakarykštės puotos juokas, skimbčiojo taurės ir indai, bet čia buvo tyku, ramu, gera. Šalia mūsų guolio smilko laužavietė – vakar čia kažkas liepsnojo, bet dabar tik keli pavargę dūmai tingiai rėpliojo į auštančio ryto dangų, jų kvapo, kaip ir to rūko, buvo prisigėrę mano plaukai.

Brisdama per minkštąją miglą išgirdau keistą garsą. Gal Fosforas knarkia, pagalvojau, bet garsas, tiksliau, kriuksėjimas, netilo, privertė atmerkti akis, to geriau būčiau nepadariusi.

Čia pat, ant pledo, gulėjo stipriai įmigęs Fosforas. Rytinėje prieblandoje jo maikė atrodė dar ryškesnė, skruostai buvo skaisčiai rožiniai, paršelio spalvos, bet kriuksėjo ne jis – mus stebėjo dešimt krūmuose žybsinčių akių. Miegai kaipmat išsilakstė – keturi šerniukai ir jų motina per kelias akimirkas priminė visus vietinių pasakojimus apie agresyvius išpuolius, kuriuos padailinau fantazija ir šiurpiąja scena iš „Hanibalo“, kai šernai-žudikai doroja bejėgį Vergerį, beviltiškai spurdantį ir savo priešmirtiniu, gynybiniu spardymusi tik kurstantį kraugerišką gyvulių apetitą.

Tupėjau ant drėgno, rasoje išmirkusio pledo susivėlusi ir suakmenėjusi, bijodama net krustelėti – jeigu pulsiu bėgti, šernė vysis, tuomet tikrai ištiks Vergerio likimas, nes aukštų medžių, į kuriuos galėčiau įsiropšti ir pasislėpti, aplink nebuvo. Net jeigu ir pavyktų patepti slides, agresyvi šernė atakuotų įmigusį Fosforą, o mane iki gyvenimo galo graužtų kaltė, kad palikau jį čia numirti.

Reikėjo kažką daryti, todėl stipriai bakstelėjau kaip kelmas nuvirtusiam Fosforui į pašonę ir, kai šis pramerkė užmiegotas akis, įstengiau tik cyptelėti kažką neartikuliuoto.

– Kas yra? – užsimiegojęs sumurmėjo mano išrinktasis ir tingiai apsivertė ant kito šono.

– Šernai, – suinkščiau. – Šernai-žudikai!

Fosforas neatrodė įbaugintas – ramiausiai sau parpė toliau ir tik tada, kai darkart smogiau jam į šoną, šįsyk – jau iš visų jėgų, jis lėtai atsisėdo, prasikrapštė akis ir, išvydęs tai, ką reikėjo išvysti, paėmė mane už rankos įsakydamas:

– Dabar lėtai viską susirenkam ir dingstam iš čia.

Kampuotais, nerangiais, teletabiškais judesiais, visai kaip Mėnulyje išsilaipinę kosmonautai susilankstėme pledukus ir lėtai nukrypavome namų link. Šernė piktai kriuktelėjo pavymui, bet nesivijo. Šitaip tą rytą išvengėme pražūties.

 

Draugai