Kai matau du labai panašius veidus, žinau, kad trečias taip pat atsiras. Tą trečią tikrai pamatysiu, paskui ketvirtą, gal penktą. Jei dar nėra, vadinasi, tuoj įlips, įeis pro duris, atsisuks.

Nežinau kodėl, bet prieš mano akis tie veidai visą laiką susirikiuoja. Nematau to renginiuose, kur būna pažįstamų, nematau gatvėje, bet užtenka ilgiau pastovėti prie kasos, atsisėsti troleibuse ir prasideda...Štai sėdi greta dvi apkūnios moterys. Ta, kuri prie lango, – jauna, šalia jos – pagyvenusi, bet iš esmės prieš mane vienas žmogus. Abiejų plaukai sukelti į viršų, tik tos, kuri prie lango, gerokai praskydę, užtat akių, smakro, nosies formos identiškos.

Jei šiek tiek pasisuktų, viena pamatytų, kaip laikui bėgant išryškės jos pagurklis, užkris vokai, nudribs žandai, o kita išvystų gyvą savo jaunystės paveikslą. Noriu apie tai joms pranešti, bet pamanytų, kad išprotėjau. Tiek to, gyvenkit, o jos ir gyvena, nieko neįtaria, žiūri į priešingas puses – ta pati apatiška nuotaika, ta pati veido išraiška.

Kartais troleibuse jie net keturiese. Du prieš du – to paties veido vyrai. Ir ką? Ir nieko, nors turėtų nustebę spoksoti vienas į kitą, bet jie spokso į mobiliuosius telefonus. Aišku, skiriasi amžius, apranga, be to, vienas – apkūnus, kitas – liesas, bet vis tiek galėtų žiūrėti kaip į veidrodį: taip atrodyčiau susibaigęs, taip, jei kas vakarą prisisprogčiau alaus, tačiau nieko panašaus neįvyksta, jie nieko nepastebi. „Kita stotelė – „Sietyno“, – sako garsiakalbis ir visi išsiskirsto.

Autobuso perėjime stovi gotė. Lūpoje auskaras, ilgas sijonas, kerziniai batai. Matau, kaip gašliai į ją įsispokso įmetėjęs vyriškis. Iš veido galėtų būti jos tėvas, bet žiūri ne tėviškai, tiesiog nesitveria savam kailyje. Jo įkarštį mergina pajunta net nugara, nesąmoningai pašnairuoja akies krašteliu, tačiau po akimirkos autobusas sustoja, „dukrytė“ išlipa, „tėvelis“ atsilošia ir beįkaistanti atmosfera atvėsta.

Vaistinėje prie kasos stovi jauna pardavėja. Įeina uniformuotas vyrukas ir įlenda už prekystalio. Jis kažką tikrina, mergina žiūri į jį. Abiejų akys rudos, lūpos siauros, šiek tiek kumptelėjusios nosys – identiški dvyniai. Na, bent įsimylėtų iš pirmo žvilgsnio, juk žmonės įsimyli į save panašius, bet ne, po kelių minučių jis mandagiai atsisveikina, o ji lyg niekur nieko įsistebeilija į bobutės receptą.

„Maximos“ prekybos centre ta pati moteris vienu metu yra ir kasininkė, ir pirkėja, tad kurį laiką stebiu, kaip ji pati save aptarnauja. Pavargusi kasininkė burbteli „labą dieną“ priešais stovinčiai sau ir vilkinčiai geros kokybės striuke. Sidabro auskarai, prabangi piniginė... Tačiau jų žvilgsniai praslysta, prasilenkia, jos taip ir neatpažįsta savęs, net nepabando pasimatuoti kitokio likimo.