Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Lupdavo, jei pargrįždavau namo nors kiek vėliau – sakydavo, kad visur pilna pedofilų.

Ir tikrai ne kartą mačiau krūmuose nuleistomis kelnėmis besismaukančius, į vaikus spoksančius vyrus. Gal juos, kaip ir tuos tūkstančius benamių šunų bei kačių, susėmė tais pačiais metais, o gatvėse paliko vien mažiau pavojingus bomžus (narkomanų dienomis neregėdavau – reikėdavo tik švirkštus iš smėlio dėžių išsirankioti).

– Ne mergaitė, o žvėris, – persikreipusi iš įtūžio švokštė močia, atitraukdama ranką su baltuojančiu dantų įspaudu.

Norėjau, kad nors vienas žmogus man pasakytų: „Ji ne žvėris, o mergaitė.“ Bet visi tylėjo.

Pasidaviau, kai gatvėje įkando mišrūnas – močia sakė, kad pati kalta, nes ėjau ta pačia gatve su pasiutusiu šunimi. Skiepai nuo pasiutligės tikriausiai buvo mano iniciacijos į tapimą žvėrimi dalis.

Vis dar kartais apsimesdavau, kad esu žmogus: sutvarkydavau virtuvės stalčius, nušluostydavau skiaute grindjuostes ir parnešdavau iš mokyklos geresnį pažymį. Reikėjo būti nematomai, neegzistuoti, neužduoti klausimų.

Namuose tėvai šaipėsi iš savo vaikų, o mokytojai – iš mokinių ir vieni iš kitų. Kartą klasėje atidariusi langą sukėliau skersvėjį ir buvau palikta po pamokų. Draudimais apkrautoms smegenims sunkiai sekėsi ką nors įsiminti, todėl pervedė į glušų klasę.

„Aš, aš, aš...“

Išgirdau koridoriuje kito žvėries urzgimą – kudlotas, metras devyniasdešimt, auskaras ausyje. Prašė jį vadinti Samueliu. Kelerius metus mūsų žvilgsniai susitikdavo koridoriuose, persimesdavome kandžiomis replikomis, rungtyniaudavome, kas iškrės didesnę šunybę nepagautas (gruodį laimėjau į lempų gaubtus prikrovusi sniego).

Skaitykloje kaldavome sentencijas lotynų pamokai vaidindami satanistus. Mums abiem niežėjo dantis – kasydavomės juos triaukšdami griliažinius saldainius ir džiūvėsius, o vėliau iki žiovavimo bučiuodamiesi prie upės.

Mokykloje kažkas paleido kalbas, kad duodu jam pro antrą galą. Manasis atkirsdavo, kad pistų mane, net jei būčiau vyras.

Pylėme į savo tuščias galvas Ginsbergą, Kerouacą, Bukowskį, Čechovą... Ėmėme patys rašyti, leisti laikraštį, kuris po pirmo numerio buvo uždraustas ir plito nelegaliai. Samuelis kūrė pasiutusiai gerus eilėraščius, aplink mus ėmė suktis prijaučiantys menui pankai.

Bet kartą jam išsprūdo, kad norėtų iššaudyti visus mokykloje.

Seniai laukę, kaip mumis atsikratyti, mokytojai netikėjo, kad grasinimas – tai citata iš jo eilėraščio. Atsibeldė policija. Samueliui buvo uždrausta rodytis pas­kutiniame skambutyje ir kada nors gyvenime įžengti į mokyklos pastatą.

Pirmą kartą išgirdau iš mokytojų, kad „dar turiu vilties“ ir „jis mane blogai veikė“.

Per paskutinį skambutį vienuoliktokai pastatė vaidinimą pagal Samuelio pjesę. Po pasirodymo buvo garsiai perskaitytas jo vardas ir pavardė. Apmaudo apimti mokytojai skystai paplojo.

Jį surado po kelerių metų.

Girdėjau, kad kažkas gavo išmoką už gaišenos pristatymą pasiutligės tyrimui.

Augustė Jasiulytė – skandinavų kalbų specialistė, rašo suaugusiesiems ir vaikams, vertėja, mama.