Romualdas Lankauskas. Kas nutiko ponui X

Vieną vėlyvą popietę traukiniui sustojus geležinkelio stotelėje iš jo išlipo vidutinio amžiaus vyriškis ir nešinas nelabai sunkiu lagaminu patraukė į greta esantį miestelį, kuriame buvo tik sena akmenine tvora apjuosta bažnyčia, paštas, mokykla (tiesa, likusi beveik be mokinių), medicinos ir grybų supirkimo punktai, krautuvė, biblioteka ir vyrų dažnai lankoma užeiga su baru ir keliais senais, ne sykį alum ar degtine aplaistytais staliukais, prie kurių niekada netrūkdavo garsiai rėkaujančių girtuoklių.

Arnoldo Baryso nuotrauka

Atvykėlis kažkodėl pasuko tiesiai į ją. Galbūt, kad buvo ištroškęs, todėl, sėdęs prie alkūnėmis nuzulinto medinio baro, tuoj pat užsisakė alaus bokalą ir pusę jo išgėrė vienu atsikvėpimu.

Jį labai smalsiai stebėjo stora raudonskruostė baro šeimininkė su aukštu susuktų plaukų kuodu ir įspūdinga krūtine (būtų buvus graži, jeigu ne tas didelis apkūnumas) ir du jau gerokai kauštelėję vyrai prie staliuko kertėje, kur baigė tuštinti savo bokalus. Tai buvo miestelyje gerai žinomi girtuokliai – vienas turėjęs Šlubio, o kitas Čigono pravardę. Abu niekur nedirbo, bet gaudavo bedarbio pašalpą. Kai ją pragerdavo, Šlubis reikalaudavo, kad senutė motina iš savo pensijos jį išmaitintų ir duotų dar vieną kitą litą atsipagirioti. Čigonas (buvo panašus į tokį dėl tamsių negerų akių ir vešlių plaukų) šiaip taip išgyvendavo iš savo pensijos, kartais perparduodamas kokį nors seną automobilį rajoninio miesto automobilių turguje, nes ten iš užsienio buvo privežta visokio šlamšto, kurio jau ir kiekvienas kaimo pusbernis galėjo nelabai sunkiai įsigyti.

Jie valandėlę tylomis spoksojo į nepažįstamąjį užmiršę ginčą, nors ką tik triukšmingai įrodinėjo kiekvienas savo tiesą, retai apsieidami be muštynių, bet paskui ir vėl susitaikydavo prie alaus bokalo ar degtinės butelio, mat vienam gerti būdavo neįdomu, tad reikėjo pašnekovo.

Nepažįstamasis buvo nematytas, apsirengęs gerais nepigiais rūbais (ne taip kaip daugelis miestelio gyventojų, perkančių juos iš labdaros krautuvėlės už kelis litus), iš visko sprendžiant, orus ir pasiturintis ponas X. Bent jau toks susidarė pirmasis įspūdis į jį pažvelgus.

Jie spėliojo, kas jis per vienas ir ką čia galėtų veikti. Šlubis net išdrįso kviesti į kompaniją, bet nepažįstamasis mandagiai atsisakė taręs, kad gal kitą kartą prie jų prisidėsiąs.

Išgėręs alų jis paklausė storosios moteriškės:

– Gal žinote, kur galėčiau išsinuomoti kambarį jūsų miestelyje?

– Ar ilgam?

– Na, ko gero, ilgesniam laikui, kol susitvarkysiu visus reikalus, dėl kurių ir atvykau.

Storulė, kiek pagalvojusi ir prielankiai šyptelėjusi, tarė:

– Manau, kad galėtumėt apsistoti pas gerą mano pažįstamą – ponią Leokadiją, mūsų paštininko našlę. Ji turi nuosavą namą, laisvų kambarių ten yra, tik reikia jai patikti, bet tokį vyrą kaip jūs tikriausiai priims. Gyvena Malūno gatvėje, netoli nuo parduotuvės, septintas numeris. Toks žaliai dažytas medinis namas. Pasakykit jai, kad aš rekomendavau kreiptis į ją, ir susitarsit. Beveik tuo neabejoju. Jūs –­ išvaizdus aukštas vyriškis, todėl turėtumėt jai patikti.

Ir ji kažkaip reikšmingai šyptelėjo.

Svečias padėkojo už vertingą informaciją, sumokėjo už alų ir išėjo ieškoti namo nurodytu adresu, o tie du įkaušę vyrai toliau gyvai aptarinėjo, kas ir iš kur šitas nepažįstamas ponas galėtų būti, bet nieko aiškaus taip ir nesugebėjo nuspręsti. Viena, jų manymu, įtikinamiausių versijų – tai valdžios inspektorius, atvykęs su slapta misija kažko ištirti.

Deja, jie klydo.

Langinės Rokiškyje pagal V. Kernagio dainos motyvą. Aut. J. Mitaliene, A. Uogintas. 2011

Atvykėlis nesunkiai surado žalią medinį namą ir jo savininkę ponią Leokadiją, dar neseną ganėtinai dailią moteriškę, skutančią bulves blynams kepti. Ji maloniai sutiko netikėtą svečią, ypač paaiškėjus, kad norėtų išsinuomoti kambarį.

Kodėl ne, pasakė ponia Leokadija. Ji kaip tik turinti laisvą kambarį, o pinigai už nuomą jai dabar, tokiais sunkiais laikais, be abejo, tikrai labai pravers. Dar buvo sutarta ir dėl pietų gaminimo, nes miestelis stokojo net menkos užkandinės, kurioje būtų įmanoma gauti karšto maisto ir neblogai pavalgyti. Tada, po sočių pietų, buvo galima neskubant išrūkyti pypkę (tai truputį stebino čionykščius), aplinkui sklindant maloniam kvapnaus dūmo aromatui. Dėl to kai kas sakė, kad jis gal esąs gerai lietuviškai mokantis vokietis (nors tai, žinoma, buvo netiesa). Vietos gyventojai čia jau nei šį, nei tą prasimanė.

Taip prasidėjo pono X gyvenimas ir jo veikla miestelyje, kuomet jo gyventojai jau žinojo (o paprastai visi ir viską greit sužinodavo), kad jis atvyko su konkrečiu tikslu: atstatyti apleisto griūvančio dvaro, kadangi šis vyriškis esąs buvusio savininko turto paveldėtojas, vadinasi, jam rūpėjo išsaugoti ir iš griuvėsių prikelti dvarą, kadaise pakankamai gražų ir įspūdingą su senų medžių alėjomis ir tokiu pat jaukiu, nors, tiesa, ganėtinai sunykusiu parku.

Ponas X neslėpė savo planų, tad netrukus juos aptarinėjo miestelio gyventojai, vieni jiems pritarė, kiti tik skeptiškai kraipė galvas abejodami jų sėkme.

O planai, tenka pripažinti, pakankamai ambicingi, bet puikūs: atstačius dvarą bus sutvarkytas ir parkas, dvare veiks paveikslų galerija, taip pat čia persikraustys biblioteka iš suklypusio prasto namo, taigi tai būsianti patraukli, turistų gausiai lankoma vieta, negana to, joje atsiras galimybė ruošti įvairius pokylius ar šiaip įdomesnes šventes. Vienu žodžiu, dvaras gražiai atgims ir pradės naują prasmingą gyvenimą.

Ką ir sakyti, minėtas sumanymas iš tiesų atrodė patrauklus ir vertas didelio dėmesio, juo turbūt derėjo nemenkai džiaugtis, kadangi miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojams atsirado visokio darbo, kai beveik visas jaunimas jau buvo išdūmęs į užsienį ir ten plušėjo lenkdamas nugaras braškių laukuose ar skindamas apelsinus, susiviliojęs neblogu atlyginimu.

Vienas kitas, jei sugrįžo, skubėjo nusipirkti naudotą automobilį ir, jį paremontavęs, šį bei tą patvarkęs, su išgėrusiais draugeliais trankydavosi po apylinkes, aplenkdami ištuštėjusias nušiurusias sodybas, o tie girtų pasivažinėjimai ne sykį baigdavosi šiurpiomis avarijomis atsitrenkus į medį arba atsidūrus griovyje.

Tačiau tai, žinoma, nieko nebeste­bino, nes visoje šalyje tokių nutikimų buvo gausybė, ir tie tragiški įvykiai pagaliau virto įprasta kasdienybe. Atrodė, kad be jų ir nebeįmanoma įsivaizduoti gyvenimo. Tuo tarpu miestelyje sklido įvairiausių kalbų ir gandų apie pono X asmenybę. Vieni teigė, kad jis esąs kažkoks neteisėtai pralobęs milijonierius, labai įtartinas tipas, bet buvo ir kitaip manančių, kurie jį laikė visiškai padoriu, tik gana keistoku žmogumi. Apskritai kiekvienas tarėsi daug žinantis, nes joks pono X žingsnis nelikdavo nepastebėtas ir neįvertintas. Klebonas taip pat susidomėjo atvykėliu ir, sutikęs jį prie atstatomo dvaro, pasiskundė, kad jo parapijiečių moralė esanti gana smarkiai sušlubavusi: bažnyčioje jie lyg ir įdėmiai klausosi pamokslų, bet anapus jos vėl netikusiai elgiasi. Štai taip yra su tais brangiais jo katalikais.

Ponas X taip pat netrukus įsigijo seną automobilį, nes jo reikėjo tvarkant įvairius reikalus, susijusius su dvaro atstatymu. Kai pirko, pardavėjas garantavo, kad su tuo automobiliu (jis vadino jį mašinike) smagiai važiuos ir važiuos, bet automobilis nuolat gedo, ir įprastinė apgavystė, ėmus jam byrėti, greit paaiškėjo.

Bet kas dabar neapgaudinėjo? Kiek tų dorų ir sąžiningų žmonelių tebuvo likę? Ponas X dėl to jokių iliuzijų neturėjo, tad labai ir nesistebėjo, kad buvo apkvailintas. Atrodė, kur tik pirštu dursi, ten neretai pataikysi į sukčių ir apgaviką, jeigu net plėšikai, vagys ir sukčiai, tupintys kalėjimuose, sugebėdavo, pasinaudoję telefonais ir savo sėbrais, iš beviltiškai patiklių ir ganėtinai kvailų žmonelių kuo daugiau pinigų išvilioti. Ir tai jiems gerai sekėsi, nes sukčių pasakos buvo priimamos už gryną pinigą...

Tuo tarpu ponas X su didele aistra ir užsidegimu kibo į dvaro atstatymo darbus, ir jie, nors kartais įstrigdami dėl įvairiausių priežasčių, vis dėlto pamažu sėkmingai judėjo į priekį. Praėjus keliems mėnesiams jau nemažai buvo padaryta: sutvarkytos apgriuvusios kolonos, įdėti langai ir naujos grindys, nes senosios buvo beveik sutrūnijusios, nepamirštas ir kiauras stogas.

Ilonos Keršulytės-Šilienės ir Žilvino Vaičiūno tapytos langinės Ąžuolų g. 2, Rokiškyje

Dvaro pastatas pastebimai gražėjo įgaudamas kitokią išvaizdą: pasidarė aišku, kad pabaigus darbus tai bus nors nedidelis, bet gražus rūmas. O šito ponas X, be abejo, atkakliai ir siekė niekada negailėdamas jėgų, tad ponia Leokadija, rodžiusi jam nemenką prielankumą (jis tai nuolat juto), perspėjo patausoti sveikatą ir nepervargti, bet jis tik atsainiai numojo ranka.

Matyt, pasitikėjo savo jėgomis nelyginant koks panašaus pakankamai jauno amžiaus dar sveikas ir stiprus vyras, nors ir smarkiai nualintas begalinių rūpesčių. Na, o ponia Leokadija dar puoselėjo nemenkas iliuzijas nuomininko atžvilgiu, bet jos, atrodo, buvo bergždžios, ir tai ją liūdino. Nejaugi jis būtų iš tų vyrų, kurie domisi vyrais, o ne moterimis? Ne, iš visko atrodė, kad ponas X toks nėra, – jis paprasčiausiai per daug užsiėmęs dvaro atstatymu, todėl visa kita šiuo metu jam mažiausiai terūpėjo. Suprantama, kad kitaip kažin ar galėjo būti, kai žmogus apimtas nenumaldomo troškimo kuo greičiau ir sėkmingiau įvykdyti savo sumanymą, jam tokį be galo svarbų, neduodantį ramybės nei dieną, nei naktį, kol geidžiamas tiks­las nebus pasiektas.

Bet ką jo sunkios pastangos reiškė lyginant su tuo, kas negailint jėgų per vasarą jau buvo padaryta? Ar galėjo tai nedžiuginti ir neįkvėpti būsimiems darbams?

Žinoma, kad ne.

Deja, tąsyk ėmė ir atsitiko gana nemalonus, poną X smarkiai sunervinęs ir prislėgęs įvykis: iš dvaro pastato naktį dingo brangūs ir gražūs senoviniai kokliai, skirti apgriuvusioms krosnims atstatyti.

Kreiptasi į policiją, bet ji, pradėjus tyrimą, nepajėgė surasti vagies net praėjus kelioms savaitėms. Tačiau nekilo abejonių, kad vagis yra tarp miestelio gyventojų ar artimiausių kaimiečių. Šios nuomonės tyrėjas ir laikėsi, pažadėjęs ponui X padaryti viską, kad nusikaltėlis būtų surastas.

Bet būk toks gudrus ir lengvai išsiaiškink, kieno šis juodas darbas. Gal net policijai tai pernelyg kebli užduotis.

Kitaip tariant, būta kieto, nelengvai įkandamo riešuto, greit nesitikint patenkinamų rezultatų. Ar neatrodė į tai panašu?

Dienos slinko, o vagies taip ir nesisekė sučiupti, ir tada vieną popietę Šlubis, kuris irgi darbavosi dvare, pasikvietęs poną X į nuošalesnį kampą pašnibždom tarė:

– Aš žinau, kas pavogė koklius.

Ponas X nustebęs išplėtė akis.

– Ar tikrai?

– Taip, – patvirtino Šlubis. – Galiu jums pasakyti, bet už tai man turėtumėt duoti pinigėlių ir laikyti liežuvį už dantų. Žinot, šiais laikais visos paslaugos mokamos... O aš skolingas bare už alų, ta boba tenai sako, kad daugiau nė bokalo man nebeduos. Skolingas esu ir parduotuvėje už du bambalius „Tornado". Matot, reikia kaip nors suktis.

Šlubis pageidavo nelabai didelės sumos, tad ponas X ilgai nesvarstęs įteikė jam keletą banknotų, kad įsitikintų, ar pagiringas vyras nemelavo. Juk gal tik pūtė miglą į akis, kaip ne vienas dabar buvo įpratęs.

Šlubis apsidairė, pasitempė aukštyn smunkančias kelnes ir tarstelėjo:

– Tai Čigono darbas. Ponuli, visais šventaisiais galiu prisiekti. Kaip gyvą mane matot. Norit tikėkit, norit ne, bet aš teisybę sakau. Esu praktikuojantis katalikas, ne šiaip koks pašlemėkas. Tai Čigono darbas.

– Kokio Čigono, – iš pradžių nesuprato ponas X. – Apie ką čia paistot?

– Nagi šito, kuris stogą jums dengė. Kitą rytą po vagystės mačiau prie dvaro arklio mėšlo. Jis vienintelis turi arklį ir vežimą, o kitas iš toli neatvažiuos. Taigi taip, ponuli. Jis lyg ir mano draugas, bet vakar smarkiai susipykom. Man seniai skolingas už „Skaidriosios" butelį, bet skolos vis negrąžina. Aš tam rupūžei atkeršysiu. Nusibodo kaulyti, kad skolą atiduotų. Gana!

Taip, pagalvojo ponas X, čia juk beveik visi vienas kitam prasiskolinę, kaip praskolinta ir mūsų nelaiminga valstybė. Atsitiko tai, ko neturėjo atsitikti, o kaltų nėra. Jų niekada nebuvo. Yra tik galimai kalti, bet ir tie bematant atsikrato tokios dėmės. Ir paskui jau švarūs švarutėliai, lyg vonioje su brangiais šampūnais išsimaudę, padorius žmones vaizduoja.

Jo veidas buvo apsiniaukęs ir piktas, kai žvelgė įkandin sprunkančio su banknotais Šlubio, palikusio ore slogų pigaus alaus kvapą. Nejaugi tas nusmurgęs tipas neklydo ir jo informacija teisinga? Nelengva tuo patikėti, bet gal čia paprasta tiesa?

Pono X nuotaiką netrukus praskaidrino maloni žinia, kad policija, jai pranešus apie pokalbį su Šlubiu, dabar greit išaiškino vagį: padariusi kratą miestelio pakraščio sodyboje, daržinėje surado šienu apkreiktus koklius, taigi įkalčių užteko bylai užvesti. Jam buvo pasakyta, kad kaltinamasis policijai gerai žinomas ir buvęs teistas ne kartą, netgi tris sykius už kriminalinio pobūdžio veikas. Dabar jis esąs pakankamai smarkiai įkliuvęs ir jokių papildomų kaltės įrodymų tikrai nebereikia. Taip patikino poną X.

Ką gi, bjauri istorija artėjo į pabaigą, o ponas X, stengdamasis kuo mažiau apie ją galvoti, vėl su nauju įkarščiu kibo į dvaro remonto darbus.

Vagystės tyrimas užtruko, tarsi įstrigo ilgam (policija teisinosi, kad turi pašėlusiai daug darbo, nepakanka pareigūnų), o tuo metu įvyko didelė nelaimė: naktį dvaro pastate įsiplieskė gaisras. Pūtė stiprokas rudeninis vėjas, todėl, kol iš rajono centro atlėkė gaisrininkai, supleškėjo stogas ir smarkiai išdegė rūmo vidus. Nors gaisras gesintas sumaniai, jis šiurpiai nusiaubė visą pastatą. Tai ilgai netruko. Rūmai stovėjo pajuodę, smarkiai subjauroti, o vėjas nešiojo plėnis iš nykios gaisravietės.

Ponas X buvo sukrėstas iki sielos gelmių. Beveik vienmarškinis, apimtas baisios nevilties, dar prieš liepsnoms išplintant blaškėsi prie gesinamo pastato, bet ar galėjo jį išgelbėti ir išvengti didesnių nuostolių? Kai pavyko nuslopinti ugnį, gaisras jau buvo negailestingai nuniokojęs tai, ką spėta atstatyti ir deramai sutvarkyti. Jo pasekmės be galo akivaizdžios, bylojančios, kad nelaimės mastas iš tiesų kraupus.

Gaisrininkai, spėliodami, kodėl kilo gaisras, įtarė, kad čia būta padegimo.

Mat kitas priežastis, jų manymu, buvo sunku įsivaizduoti, o ponas X atrodė nelaimės visiškai sugniuždytas: jis nebejuokavo kaip paprastai, nebesi­šnekučiavo su tą nelemtą įvykį stebėjusiais smalsuoliais, bet daug rūkė ir niūrus slankiojo aplink degėsiais trenkiantį pastatą, kur tebesmilko buvusio gražaus interjero liekanos.

Kas ir kodėl galėjo padegti atstatomo dvaro rūmą? Juk su niekuo nebuvo susipykęs, nieko nebuvo nuskriaudęs, tad kam pakilo ranka pastatui padegti? Kokios priežastys paskatino šią baisią niekšybę? Pavydas? Priešiškumas, kurio anksčiau nepastebėjo? Arba tiesiog kažkieno nebesuvaldomas keršto troškimas, kai jis žmogui aptemdo protą ir priverčia padaryti nusikaltimą?

Staiga jis kažkodėl prisiminė koklius, surastus pas Šlubį. Ką visa tai turėjo bendra su padegimu, jeigu tikrai jo būta? Į šį klausimą ponas X neturėjo aiškaus atsakymo, bet jis ilgai nedavė ramybės ir skatino priimti, ko gero, neišvengiamą sprendimą. Koklių vagis, įtikinėjęs tyrėją, kad juos pirko turguje iš nepažįstamo žmogaus, tebebuvo laisvas.

Apie tai vertėjo gerai pagalvoti.

Po kelių dienų, kai gaisro žarijos ir pelenai jau buvo galutinai atvėsę, ponas X susikrovė į lagaminą negausius savo daiktus, atsisveikino su ponia Leokadija ir, pusvelčiui pardavęs vis gendantį automobilį, patraukė į geležinkelio stotelę, iš kur išvyko pirmuoju atbildėjusiu traukiniu.

Daugiau jis čia niekada nebesu­grįžo. Bent porą metų tikrai nesirodė, tad nebuvo aišku, ar dar kas iš miestelio gyventojų išvys prie buvusio dvaro jo aukštą ir tokią įsimenamą figūrą.

Greičiausiai, kad ne.

2013

Draugai