Ištarus „Katalonija“, pirmosios galvoje kylančios asociacijos – nepriklausomybės siekis, Puigdemontas, referendumas, policijos smurtas. Katalonijos vardas pasaulyje minimas nebe šnekučiojantis apie paplūdimius, paelją ar turizmą, o dėl pastarojo meto politinių įvykių. Nemaža dalis Lietuvoje viešėjusių ar gyvenančių ispanų, katalonų ir kitaip su šiais regionais susijusių pabrėžia, kad dabartinė Katalonijos situacija primena kovos už Lietuvos nepriklausomybę, kad esama šių šalių artumo. Tačiau kultūrinio ir literatūrinio dialogo tarp mūsų mažų tautų labai nedaug. Spalio pabaigoje viena lietuvė vertėja papasakojo apie katalonų kalba parašytą tekstą, kuriame ji pati yra vienos iš personažių prototipė... Vis dėlto pasiūlytas ir atrastas tekstas, matyt, neatsitiktinai atkuria jausenas po Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje. Bel Olid, dar jauna autorė (g. 1977), maištininkė, užima svarią vietą katalonų literatūros pasaulyje, o nuo 2017 m. gruodžio ėmėsi aktyvios politinės veiklos gindama demokratines Katalonijos teises šiuo istoriškai nestabiliu laiku.

„Dainuojanti revoliucija“ publikuota apsakymų rinkinyje „Labai laukiniai vėjai“ („Vents més salvatges“. – Barcelona: „Empúries“, 2016). Tai lietuviškai kataloniškas arba kataloniškai lietuviškas tekstas, kuriame skaitytojai tikriausiai nesunkiai atpažins kalbančiųjų prototipus.

Vertėjos

 

Vincė

Jo rankos buvo stambios – kaip mano, kaip mano tėvo. Parėjęs namo ir radęs mane virtuvėje, tomis stambiomis rankomis uždengdavo man akis ir prašydavo atspėti, kas čia. „Kas čia?“ – atrodė vaikiškas klausimas. Visai kaip tada, kai dar buvo mažas, aš įsitraukdavau į šį žaidimą ir atsakinėdavau jam, kad čia tėvas, kaimynas, kepėja; o jis juokdavosi ir atsakydavo, kad ne. Visai kaip tada, kai dar buvo mažas, jis juokdavosi, tik dabar jau suvyriškėjusiu balsu, nors kartais dar išgirsdavau lūžtantį berniuko balsą, kuris visada jį patį nustebindavo. „Čia Darius!“ – sušukęs jis apkabindavo ir bučiuodavo mane, o keli prasikalę barzdos plaukai nedurdavo, bet visada mane nustebindavo.

Jis gimė mažutis – sunkus gimdymas, o mes su Antanu taip ir neatsikratėme kūniškos baimės jo netekti. Daugiau vaikų nebesusilaukėme, tad auginome bijodami, kad nesudužtų, nes mums jis buvo trapus kaip stiklas. Net kai jau praaugo mane, atrodė, kad jis – kūdikis, sėdintis kampe ir nuolat klausantis tų pačių kasečių, kartais skaitantis. Iš tikrųjų jis ir buvo kūdikis, dažnai grįždavęs iš mokyklos su medžio drožiniu. Jis turėjo būti stalius ir sukurti gražių darbų tomis stambiomis rankomis, kurios kasdien darėsi vis šiurkštesnės.

Kai buvo mažas, lydėdavau į aikštę, kurioje jis vaikydavosi sulysusią katę, o aš prikąsdavau lūpą, nes nenorėdavau ant jo šaukti. Jis turėjo suaugti ir tapti tvirtas, bėgioti paskui kates, kaip paprastai daro vaikai, o pargriuvęs – mokytis atsikelti. Neįmanoma nuolat laikytis įsikibus mamos sijono.

Tą naktį, kai pasakė, kad važiuoja su draugais apsupti parlamento, taip pat prikandau lūpą. Man suskaudo pilvą, lygiai taip, kaip jam augant, ir norėdama, kad pasijustų didesnis ir laisvesnis, neliepiau šilčiau apsirengti, neliepiau būti atsargiam, dėl nieko jam neprieštaravau. Aš pasilikau virtuvėje viena plauti indų ir pagalvojau, kad seniai nebėra cukraus, kad miltų beveik nebeliko, kad rytoj pasiųsiu Darių į kitą miesto pakraštį, bet kažin ką ten ras. Galvojau apie tai kažkaip netikroviškai, lyg rytojus būtų eilinė diena, lyg niekas nevyktų, o svetainėje iš televizoriaus sklido balsai, pranešantys, kad Vilniuje žmonių minios bando apsaugoti televizijos bokštą ir parlamentą. Neginkluoti žmonės prieš tankus. Užsispyrę, tik savo buvimu, prieš tankus. Kaip tai įmanoma?

Atsisėdau prie vyro priešais televizorių. Kartais įjungdavo reportažus iš gatvių, kurios buvo pilnos žmonių, o aš veltui ieškojau Dariaus. Ilgai prasėdėjome prilipę prie televizoriaus, nė žodžio neištarėme, iki kol vedėja, su kažkuo kalbėjusi telefonu, pasakė: „Atakuoja, girdisi šaudymai iš visų pusių, jie įlindo į radijo tašką.“ Graži diktorės šukuosena, – pagalvojau, kad kada nors ir aš taip susišukuosiu. Po kelių akimirkų kažkas uždengė kamerą ir nieko daugiau nebematėme. Nutrūkus signalui, mudu su Antanu toliau žiūrėjome į tuščią vaizdą, o man dar labiau suskaudo pilvą, tarsi kažkas būtų suveržęs mazgą kaip akmenį. Ir norėjau sau pačiai pasakyti, kad viskas kaip visada: kankinuosi dėl vaikelio, kuris vos nenumirė gimęs, kankinuosi, nes jam gimus tarsi apgavome giltinę, bet anksčiau ar vėliau vis tiek turėsime jai vaikelį grąžinti.

Atsiverčiau užrašų knygelę ir pradėjau rinkti draugų numerius. Per visą ilgą naktį skambinau tais numeriais, kuriuos turėjau, ir auštant keli iš jų atsiliepė. Per visą ilgą naktį išgirdau tik tai, kad niekas jo nematė, kad išgirdę pirmuosius šūvius visi išsiskirstė ir vieni nuo kitų pasimetė.

Jaučiau jų balse baimę, įtampą ir niekaip nenorėjau patikėti, kad meluoja. Bėgo valandos, o Darius negrįžo. Tada pasklido žinia, kad yra daug sužeistų. Kai atvykome prie televizijos bokšto, jau žinojome, kad jį ten rasime, vienas kitam to nesakėme, bet žinojome. Ir radome.

Penki šūviai. Į kojas, į rankas, į nugarą. Penkios kulkos tame kūne, kuris buvo toks mažutis kai gimė, kurį taip sunkiai gimdžiau, o dabar penki šūviai jį nužudė. Peršautos rankos, kurios turėjo padaryti daug gražių darbų, kruvinos stambios rankos, kuriomis uždengdavo man akis ir klausinėdavo kaip mažas vaikas, kas čia? Vieno šūvio būtų užtekę, – jis niekada nebuvo tvirtas, mano Dariukas. Bet į jį šovė penkis kartus, penkios kulkos, kiekvieną dieną mane žudančios, nes norėjau, kad jis pasijustų didesnis ir laisvesnis. Ir patylėjau, kai reikėjo jį pašaukti namo pas mamą.

Eurika

Paėmiau poeto žodžius ir jie išskleidė sparnus. Tą rytą nežinojau, kad žmonės susiburs, nežinojau, kad tie žodžiai išskleis sparnus kaip vėjas, kad poeto žodžiai taps mūsų žodžiais, kad jie mus aprengs dainuojančia revolucija.

Vis tiek nebūčiau žinojusi kitų būdų, kaip sukelti revoliuciją, jei ne su daina. Todėl tą rytą ir paėmiau poeto žodžius, giliai giliai juos nurijau ir laisvai leidau po truputį išeiti kaip gaiviam vasariško vėjo gūsiui, kad užpildytų visą kambarį. Taip ir gimė ta daina, nieko iš jos nesitikint. Tik dėl to, kad kartais vien žodžių negana, taip ir gimė ta daina.

Labai dažnai manęs klausia, kaip jaučiuosi, kai esu scenoje ir matau tūkstantį plojančių ir šaukiančių žmonių, mokančių mano dainą. Aš nežinau, ką atsakyti, tai ypatingas jausmas. Bėgant laikui atsiranda atsiminimus nugludinantis ir pakeičiantis šydas. Turbūt dėl to dabar galiu pasakyti, kad scenoje niekada nesijaučiau taip, kaip jaučiausi tą dieną gatvėje tarp žmonių.

Po ilgų valandų, praleistų užsidarius savyje, išėjau į gaivų orą. Ėjau, kur akys veda, sukau tuo pačiu keliu be jokio tikslo, vien tik tam, kad bent šiek tiek pabėgčiau nuo savęs, kad daugiau apie save nebegalvočiau. Pasivaikščiojusi valandą, gal kiek ilgiau, išgirdau juos. Dainavo tūkstančiai įvairiaspalvių, įvairaus amžiaus, įvairaus grožio balsų.

Ėjau link tų sklindančių balsų, kol priėjau kitą gatvę ir prieš mano akis atsivėrė už rankų susikibusių žmonių minia, dainuojanti seną dainą, kurią man dainuodavo močiutė. Prisiartinus besišypsantis senelis man ištiesė ranką kaip duoną išalkusiam.

Aš dainavau su jais. Dainavome kartu. Nebuvo nei įrašų, nei instrumentų, nei programos. Kai daina baigdavosi, kažkas pradėdavo kitą, aplinkiniai prisijungdavo, o daina pasklisdavo ir nuvilnydavo kaip banga. Tada ir pradėjo skambėti „Laisvė“. Mano muzika, poeto žodžiai, vėjas, sparnai.

Dabar negaliu tiksliai pasakyti, ar tai praėjęs laikas mano akis pripildo ašarų, srūvančių skruostais. Negaliu tiksliai pasakyti, ar tas praėjęs laikas priverčia mano širdį taip smarkiai plakti, kad, rodos, išsiverš iš krūtinės. Tik žinau, kad niekada nebuvau taip dainavusi kaip tą dieną, kai mano balsas džiugiai susiliejo su tūkstančiais broliškų balsų.

Dainai pasibaigus, o kitai dar neprasidėjus, tas senelis, kuris man ištiesė ranką, senelis, su kuriuo buvau tvirtai susikibusi, lyg jis norėtų mane išgelbėti, kad nenukrisčiau nuo pavojingo skardžio, pažvelgė į mane. „Gražiai dainuojat“, – pasakė. Nusišyposojau jam ir atsakiau: „Dėkui.“

Eglė

Nors buvome eteryje, bet suskambus telefonui man pasirodė, kad reikia atsiliepti. Kareiviai jau senokai buvo išvedę mūsų redakcijos kolegas – mačiau tai ekrane studijos kampe, nes jis buvo sujungtas su koridoriaus kamera. Operatorius linktelėjo, turbūt labiau dėl to, kad padrąsintų mane, o ne tam, kad duotų leidimą, kurio man ir taip nereikėjo. Pakėliau telefono ragelį. Visa šalis žiūrėjo į mane. Visi tie, kurių nebuvo gatvėse, buvo prilipę prie televizorių, o aš šnekėjau: „Atakuoja. Girdisi šaudymai iš visų pusių. Jie įlindo į radijo tašką.“ Televizijos direktorius Algirdas liepė man likti eteryje. Tą ir dariau.

Kol redakcijoje dar buvo kolegų, esantieji lauke skambino mums ir taip žinojome, ką sakyti. Tankai iš šiaurės pusės artėja prie miesto. Jie ginkluoti. Sovietų kareiviai ginklais atakuoja žmones. Yra sužeistų. Užėmė telegrafą, radiją, eina į mūsų pastatą.

Tada kampiniame ekrane pamatau, kaip kareiviai išlaužia duris ir išvaro visus kolegas, vien tik operatorius ir aš liekame eteryje ir nežinome, ką sakyti. Mes – čia. Apie viską jums tuoj pat pranešime. Mes – čia.
Kareiviai ramiai įėjo į mūsų studiją. Jie liepė nešaudyti, nesijuokti ir pasiduoti. Neturėjome ginklų, bet jie galvojo, kad turime. Kažkas uždengė kamerą. Negaliu pasakyti, kad bijojau, bet, nors šautuvo vamzdis taikė man į nugarą, jaučiau, kad neketina manęs nužudyti. O gal tik buvau ištikta šoko ir dėl to nebijojau.

Išėjus į gatvę, situacija atrodė prasčiau. Naktis, tankai, kareiviai, šauksmai. Nugriautos tvoros, ant grindinio sužeisti žmonės. Kareiviai muša tuos, kurie nenori pasitraukti, kareiviai šaudo į neginkluotą minią. Žmonės susiėmę už rankų meldžiasi. Tai buvo karas, žiaurus, gėdingas ir tikras karas mano mieste, karas. O aš jaučiau vien tik akis, ausis ir pyktį, įrašinėjau viską atmintyje, laukdama, kol galėsiu tai pranešti.

Kitą dieną sužinojau, kad sovietams užėmus mūsų studiją Vilniuje, Kauno kolegos perėmė estafetę. Jie paprašė visų, kurie moka užsienio kalbų, atvykti į televiziją; dešimtys universiteto dėstytojų atvažiavo ir pradėjo transliuoti keliomis kalbomis tikėdamiesi, kad koks nors užsienio radijo taškas juos pagaus.

Švedai buvo pirmieji, kurie suprato, kas atsitiko, ir pradėjo apie tai pasakoti visam pasauliui. Mes – čia. Pasistengsim jums padėti. Mes – čia.

Gabrielė

Žiema ėjo į pabaigą, bet mokykloje truputį šilčiau pasidarydavo tik po kelių pamokų, ir tada jau galėdavome nusirišti šalikus ir nusiimti kepures. Mokytoja kalbėdavo itin energingai, ir nors tuo metu man tai atrodė įprasta, dabar suprantu, kad buvo ypatinga. Mes klausydavome, atlikdavome užduotis, darydavome, ką liepdavo. Greitai pripratome prie naujos gyvenimo tvarkos ir atrodė, kad visada rašėme su pirštinėmis be pirštų galų.

Šalia manęs sėdėjo Simas, jis paraštėse piešė gražius balandžiukus. Nusimoviau vieną pirštinę ir pasiūliau jam savo delną, ir mano delne jis nupiešė skrendantį balandį su alyvmedžio šakele snape.

O po pamokų kitoje gatvės pusėje manęs nekantriai laukė mama, matyt, jau norėjo eiti pirkti ryžių ar konservų. Gretimame rajone visko būdavo truputį daugiau, o kol eidavome, žaisdavome bandydamos nuspėti, ką tą dieną rasime parduotuvėje: gal bus cuk­raus, o gal nebebus kavos... Bet iš tiesų nesitikėjome tokio siurprizo – pirmą kartą po kelių mėnesių buvo šokolado. Prisimenu ne tiek skonį, kiek džiaugsmą, kai grįždama namo su šokoladuku vienoje rankoje kita laikiausi įsikibusi mamos. Tyčia išsitepiau juo visą veidą ir man buvo labai malonu jausti tą tirštą masę. Šokoladą laikiau rankoje, ant kurios gerai matėsi balandis su alyvmedžio šakele snape.

Ėjome didele gatve, kur beveik nebevažinėjo mašinos, nes buvo sunku gauti degalų. Kažkodėl man buvo ypač graži ta tuščia, begarsė plati erdvė. Nuo tos sausio dienos viena ausimi blogai girdėjau, bet man buvo maloni tokia tyla, nereikalavusi klausytis. Per televiziją tebekalbėjo apie tankus, kurie puolė televizijos bokštą. O mes namuose tik langų stiklus pakeitėme ir gyvenome taip, lyg tankų čia niekada ir nebūtų buvę, lyg nebūtume bijoję tų naktį draskančių šūvių, lyg nebūčiau apkurtusi viena ausimi, lyg nebūčiau daugybę dienų girdėjusi zvimbimo ausyse, kuris vis dar atkakliai sugrįžta.

Aišku, triukšmą mama išgirdo anksčiau už mane ir nustebusi pažvelgė tolyn. Po kurio laiko ir aš išgirdau linksmą muziką. Ji artėjo prie mūsų, vis garsesnė ir garsesnė, kol pasirodė pirmieji muzikantai, po jų – šokėjai ir ugnį spjaudantis fakyras, tada dar juokdarys su beždžione ir burtininkas su cilindru.

Žmonės stovėjo ant šaligatvio duodami kelią artistams, kurie kvietė į cirko pasirodymus. Didelė tuščia gatvė prisipildė daugybe nustebusių švytinčių suaugusiųjų akių ir vaikų, džiausmingai rodančių pirštais į muzikantus ir klounus.

Tą žiemos pabaigos savaitę cirke nebuvome, bet visuomet prisiminsiu dieną, sumišusią su tirštu šokolado skoniu, kai mieste tarp cirko artistų pamačiau milžinišką baltą dramblį.

 

Iš katalonų kalbos vertė Carmina Daban Sunyer ir Aistė Kučinskienė