Yra toks lietuviškas priežodis, kad tie, kas švenčia Kūčias pas kitus žmones, yra pasmerkti amžinai bastytis po svetimus namus. Jau seniai nebešvenčiu Kūčių namuose.

Ir vis dėlto nesijaučiu besiblaškąs ar esąs be vietos. Galbūt man tiesiog pasisekė?

 Jelenai

 

Statistika abejinga sielai. Siela abejinga statistikai. Abipusė neapykanta, abipusis neigimas. O žmogus – visada pralaimėtojas. Nereikėjo jam anuomet jų prasimanyti. Dabar pats ir kenčia. Bet tai ne diletantiškas pasvarstymas, kaip mūsų kalboje (ir patirtyje) funkcionuoja šie du radikaliai skirtingi terminai, tai pasakojimas apie vieną moterį, kuri būdama šešiolikos metų, t. y. apytiksliai 1951 metais, neišgirdusi motinos palaiminimo, neišsigandusi senelės perspėjimų, iš tolimojo Orienburgo, esančio šalia pietinių Uralo priekalnių, išvažiavo pas tėvą, kuris, užuot grįžęs užbaigti prieš dešimt metų pradėto statyti namo, liko po karo tarnauti mieste, įsikūrusiame dviejų didžiųjų Lietuvos upių santakoje. Deja, ji pati nepapasakos apie tai, kaip tvirtai laikydama rankose savo nedidelį medinį lagaminą paliko gimtinę ir keliavo du su puse tūkstančio kilometrų į jai visiškai svetimą kraštą, kurio nei kalbos, nei širdies nesuprato, tačiau kuris likusiam jos gyvenimui tapo namais. Tai už ją padarysiu aš. 2011 metų žiemą, kelis mėnesius plovęs viename naktiniame klube indus, nusprendžiau imtis, mano galva, prasmingesnės veiklos. Taip atsidūriau Etninių tyrimų institute, kuris tada kaip tik ieškojo laisvai samdomų apklausų atlikėjų vykdomam projektui „Europinių, nacionalinių ir regioninių tapatybių sąveika: tautos tarp valstybių ties naujomis Europos Sąjungos rytų sienomis“. Nuo pat grįžimo į Lietuvą, t. y. iškart įsisiūbavus ekonominei krizei, buvau apsistojęs vieno gero pažįstamo, išvykusio, matyt, visam laikui ieškoti materialinės ir dvasinės gerovės į Kanadą, pelėsiais nuėjusiame bute Naujamiestyje, todėl darbdavio paprašiau, kad leistų man apklausti respondentus būtent šiame rajone – nors statistinių duomenų po ranka neturėjau, nujaučiau, kad čia turėtų gyventi nemažai rusų, lenkų ir baltarusių, kitaip tariant, tautinių mažumų. Šis mano prašymą išgirdo, paskyrė Naujamiesčio gatves, išdėstė namų atrankos kriterijus, ir aš, dar tą pačią dieną nusprendęs pradėti nuo Algirdo gatvės, jau kilau apledėjusiais laiptais, kadaise gėdingai pastatytais iš kitos, veik pranykusios, tautinės mažumos antkapių, į Tauro kalną, galvodamas apie žmones, kurie man atvers savo namus. Spaudžiu apvalų juodą skambutį. Čaižus garsas užpildo laiptinę. Kažkas sukrebžda, šviesa dingsta durų akutėje – ją sugeria akis, po akimirkos vėl šviesu. Ir tylu. Spaudžiu dar kartą. Кто там? – Это я – Поч..., laiku susigriebiu, atsikrenkščiu ir rusiškai išberiu tiradą apie vykdomą apklausą. Durys – tokias išspirtum vienu stipriu spyriu, pagalvoju – atsidaro, что?, dar kartą prisistatau, lėtai išdėstau savo reikalą, čia viskas dėl mokslo, žinot, ji nepatikliai žiūri į mane, tačiau jau matau, žuvelė užkibo. Ji atsitraukia per žingsnį nuo prieangio ir kviečia mane vidun. Atsisėdu ant pufo, arbatos neatsisakau. Jai septyniasdešimt šešeri. Gyvena ne viena. Siamo katė ar katinas. Piktai spingčioja akimis į mane nuo etažerės, bet tuoj glaustysis prie kojų. Kiekviename kampe – gėlių vazonai, lipnia juostele prie sienų priklijuotos ikonų reprodukcijos iš praėjusio amžiaus kalendorių, virš veidrodžio – retušuoti trijų moterų portretai. Šitas saldumas, spėju, odekolono „Красная Москва“ ar panašaus į jį kvapo. Ji grįžta su padėklu: arbatinis, stiklinė, sausainiai pintame krepšelyje, cukrainė, plastikinė peleninė. Įpila man arbatos, įdeda du arbatinius šaukštus cukraus, хватит?, paduoda stiklinę, ji karšta, pastatau ją atgal ant stalo, выслушайте меня. Tą vakarą Algirdo gatvėje apklausiau vos du respondentus. Nei daug, nei mažai. Žinoma, galėtų būti ir daugiau. Kai mąstai apie tą daugiau, dingsta ūpas, ima keistai spausti skrandį, prisimeni liaudišką posakį apie amatą ir badą... Baltarusis studentas, man besiaunant batus, ėmė pasakoti apie tai, kad kartą, įpusėjus dešimtus gyvenimo metus, jo kūno temperatūra buvo pakilusi iki keturiasdešimt trijų laipsnių, ir jis akyse ėmė regėti liepsnas, pačias tikriausias liepsnas, gydytojai sakė, kad jo viduriuose – kaspinuotis, tačiau niekuo negalėjo padėti, ir tik močiutė, parsinešusi iš cerkvės kibirą, sklidiną šventinto vandens, stebuklingai išgydė anūką, liepusi visą vandenį išgerti. Prieš išleisdamas mane pro duris, jis pareikalavo pusės sumos, kurią uždirbsiu už jo anketą. Atidaviau viską, ką turėjau, t. y. paskutinius dešimt litų. Namo grįžau susikrimtęs ir pavargęs. Tenorėjau vienintelio dalyko –­ prikimšęs skrandį šilto maisto ištiesti kojas ir apie nieką daugiau negalvoti. Planavau išsivirti grikių, tačiau per išsiblaškymą vienu metu įjungiau ir kaitlentę, ir virdulį – po penkių sekundžių nusprogo anų laikų saugiklis. Nepataisomai. Buvo per vėlu važiuoti į kurią nors buitinių prekių parduotuvę, todėl vos ne vos suradau šlamšto krūvoj gerokai apsilydžiusį žvakigalį, uždegiau jį ir, nežinodamas ko imtis, laukiau, kol žvakė užges ir aš visu kūnu ir siela persikelsiu į XIX amžių. Burnoje kaupėsi rūgščios seilės. Norėjau rūkyti. Toks neįmantrus ir aiškus noras. Neturėjau nei cigarečių, nei tabako, todėl ėmiau krapštyti iš nuorūkų tabako likučius. Gelsvai rudas filtriukas. Lapelių niekada netrūksta. Bus šlykštu. Ir gera, tam kartui. Visai kaip tas eilėraštukas: „Tėvyne mano! Visą tave širdyje nešiojuos: nuo Baltijos žydrosios lig tolimų Rytų.“ Pamenu, deklamavau jį Trafalgaro aikštėje, šitas žaidimas taisyklių neturi, kaip neturi jų ir tavo mintys, sprendimai, polinkiai. Ji lėtai iškvėpia paskutinį dūmą, grubiai sutrina cigaretę į peleninę ir netarusi nė žodžio nueina prie spintos. Medinis, apiblukęs lagaminas. Tačiau į rankas neduoda. Parodo it rečiausią brangenybę ir vėl paslepia spintoje. Viskas paprasta. Mano anketa – jos pasakojimas. Visi kelia savo sąlygas, dėl kurių aš kapituliuoju. Sudėtinga mainų sistema. Jos pasakojimas – mano tekstas. Laiko ne tiek ir daug – kol neišsilydys vaškas. Paėmiau jos anketą, kitoje pusėje užrašiau: „Pasakojimas apie atsitiktinę sielą“, pabraukiau pavadinimą ir ėmiau rašyti visa, ką valiojau prisiminti. Todėl tam, kad vėliau nekiltų nesusipratimų, noriu iškart jus įspėti – šis pasakojimas, sakykime, tėra mirktelėjimo mirktelėjimas. Šalia atminties, kuria pasitikėti irgi reiktų su didelėmis išlygomis, čia svarbią vietą užima ir vaizduotė. Meluočiau, jei teigčiau, kad sugebėjau išvengti pagundos pridėti porą detalių, pakoreguoti kai kuriuos faktus ir įvykius, išgalvoti pavardes ir pan. Tikiu, kad jūs man atleisite šią mažą nuodėmę, kai stovėdami šalia mūsų angelai padavinės mums Molotovo kokteilius... Buvo ką tik prasidėjęs rugsėjo mėnuo. Adresuotame jai laiške tėvas kvietė atvykti. Esą Lietuvoje geresnės sąlygos mokytis. Be to, prisijungtų prie jaunesnio brolio, jau kurį laiką gyvenusio kartu su juo. Ilgai nesvarsčiusi, –­ mokytis ji norėjo labiau už viską, – nusprendė pasinaudoti kvietimu. Mamai, tuo metu plušėjusiai kolūkiui priklausančiuose laukuose, savo sprendimą ji pranešė netrukus. Motina išklausė, bet nieko neatsakė. Savo vyro ji nebuvo mačiusi septynerius metus. Jis nė nežinojo, kad ją karo metu už vogtus žirnius įmetė į šulinį, o vaikai stovėjo ir verkė, prašydami dėdžių ir tetų ištraukti iš ten mamą, kad jų nebaigtą statyti namą baigs statyti kiti, kad, o, dieve, kiekgi tų kad!.. Kurį laiką ji žiūrėjo motinai į akis, tačiau ir šios buvo nebylios – lyg tamsus upės vanduo, kuriame kartą skendo. Traukinių stoty ją išlydėjo raudanti jaunesnė sesuo Rima ir babaša – taip ji vadino savo senelę – Tania. Babaša padovanojo jai nedidelį medinį lagaminą, į kurį sutilpo negausi jos manta. Nors maistas, pasiimtas į kelionę, greitai baigėsi, o pinigų ji neturėjo, guvią ir mielą merginą greitai pamilo keliaujantieji drauge – jai nepristigo nei maisto, nei šilumos. Ypač krito ji į akis Motorinų šeimai. Laimingai sutapus aplinkybėms, jie taip pat keliavo į Kauną. „Jei bus blogai, ateik pas mus, dirbsi aukle“, – laikydamas rankose savo naujagimį, sakė Motorinas. Bet ji pas juos nenuėjo. Ne dėl to, kad buvo gerai,­ dėl to, kad buvo greitai įdarbinta tekstilės fabrike. Tėvas gyveno Šančiuose, Lentvario gatvėje, kurią, padedama vietinių, nesunkiai rado. Jau iš tolo pamatė, kaip šalia trisdešimt penkto namo kilo į dangų ir leidosi žemėn pažįstamos rankos, kaip skriejo iš po jų medžio skeveldros, kaip netrukus sustingo ore kirvis, kaip sviedė jį brolis į šalį ir bėgo prie jos. Aitrus paaugliškas prakaitas kuteno jos šnerves, ji spaudėsi prie sutvirtėjusio per tuos kelerius metus kūno, kuris dar neseniai priklausė vaikui, o dabar – jaunuoliui. „Važiuojam namo, Vova, padėsi Rimai su matematika, jai taip nesiseka, niekaip nesuskaičiuoja, ir man nesiseka, negaliu pamokyt jos, o tu, o tu... viską gali, Vova, važiuojam namo...“ Į lauką išėjo Stanislava, tėvo sugyventinė. Tėvo nėra, išvažiavęs, – buvo pirmi jos žodžiai. Brolis su sese atšlijo – stovėjo lyg du nepažįstami, tarytum nieko prieš minutę nebūtų įvykę. Tėvas grįžo tik po kelių dienų. Vilkėjo karinę uniformą, kuria, ji vėliau patyrė, labai didžiavosi. Prieš karą tėvas prižiūrėjo arklius, dabar – gaudė „žaliukus“. Nebuvo jis blogas žmogus, nė karto neiššovė iš pistoleto, tiesiog pamojuodavo, pasikeikdavo. Tik silpnadvasis. Niekaip neapsisprendė, kur ir pas kurią pasiduoti. Jos kalbinamas sugrįžti į gimtinę, žadėjo: kitais metais tikrai važiuosime namo, ir Stanislavą pakeliui į jos gimtinę, Baltarusiją, užvešime, ir, ir... Bet žodžiai – žodžiams, veiksmai – veiksmams. Taip ir sėdėjo jis, lyg būtų kokio vieškelio kryžkelėje drožėjo patupdytas žmonėms priminti jų žmogiškumą, ir niekur negebėjo iš vietos pajudėti. Į mokyklą jos nepriėmė. „Peraugėlė tu, – sakė direktorė. – Bet tu nesijaudink, į vakarinę įtaisysime, kartu su dirbančiu jaunimu.“ Jei jaunimas ten dirbantis, tai ir jai nebuvo galima atsilikti. „Tegu eina dirbti, aš tik kelias klases pabaigiau, tu išvis mokyklos nelankei“, – girdėjo, kaip moko tėvą Stanislava. Ji ir pati norėjo, ką čia dienomis beveikti. Ėmėsi fabrike kojines siūti. Darbas greitai įgriso, nebuvo pratusi sėdėti vienoje vietoje, laukai, miškai nuolatos vaidenosi. Be to, fabrike taip nuvargdavo, kad visas pamokas prasnausdavo. „Na, ir kas čia pas mus per соня atvažiavo – girdėjau, darbe miegi, mokykloje miegi“, – pasikvietęs į savo kabinetą, piktai grūmojo vakarinės mokyklos direktorius. Ji šiuos žodžius širdy užrakino ir nuo tos dienos kaip įmanydama ėmė brolį įkalbinėti važiuoti namo. Ir šis po kurio laiko vis dėlto pasidavė. Tėvas, žinoma, išleido, bet pats atsisakė prisijungti, dar metelius padirbės ir jau tada – pats iš paskos. Nupirko vaikams bilietus, ranka užrašė, kad toks ir toks, tokia ir tokia važiuoja ten ir ten, bet lydėti į stotį atsisakė, kažkaip graudu širdy pasidarė. O namuose jų niekas per daug ir nelaukė. Ar savų bėdų maža? Už tai brigadininkas apsidžiaugė –­ iškart prie žirnių rinkimo pristatė. Jų mama – vienintelė iš savo brolių ir seserų į kolūkį užsirašė. Nei Vasia, nei Vania, nei Nadia, nei Polia, nei Mitia, nei Šura, nei Mara į kolūkį, vykdydami tėvo valią, nėjo. Gaila buvo žiūrėti motinai į vaikus, paragavusius miestietiškos duonos, lenkiančius nugaras prie žemės, tai sumanė išsiųsti vyresniąją dukrą ir sūnų į Orienburgą, pas savo brolį. Mieste buvo visai neblogai, tik buto neturėjo, o dar buvę zekai, tarp pirštų skutimosi peiliukus įsikišę, puošė veidus tų, kurie kreivai į juos pažiūrėdavo. Vova greitai susirado darbą konditerijos fabrike, o ji, pasiblaškiusi šen ir ten, nusprendė pas tetą Dunią, bevaikę senmergę, tėvo sesę, į Taškentą važiuoti, kaip liaudis sako, laimės ieškoti. Dunia gražiai priėmė, bet po kelių dienų gražiai ir išprašė. Tai laimės teko ieškoti savarankiškai, be niekieno pagalbos. Uzbekistane be proto galvą skaudėjo dėl nepakeliamo karščio, kraujas iš nosies varvėjo. Gerai, kad čuvašas Kolia kelyje pasitaikė. Pasikvietė į svečius, su savo motina, antros grupės invalide, ir keturiais jaunesniais broliais supažindino. Ji ir liko. Darbo buvo apstu, taigi netrukus įsitaisė viename fabrike. „Manęs tai į armiją neims, kas motiną prižiūrės“, – piršdamasis žadėjo jai Kolia. Gal ir nemylėjo ji Kolios, bet tuoktis, ilgai nedvejojusi, sutiko. O ką – bendrabutyje gyventi nenorėjo, o čia butas, naujas gyvenimo etapas. Praėjus kukliai vestuvinei nakčiai, ji sužinojo, kad už keturiolikos dienų Kolia yra šaukiamas į armiją ir siunčiamas į Baltarusiją. Be to, tos pačios dienos popietę į kambarį, kuriame be jaunavedžių glaudėsi visa Kolios šeimyna, atėjo totorė Zoja, vaikų namų auklėtinė, nešina ką tik gimusiu kūdikiu. Pasirodo, Kolia tą naktį tapo ne tik vyru, kareiviu, bet dar ir tėvu. Vienu šūviu – trys medaliai. Sūnų pavadino Gena. Geras buvo vaikutis, neverkė. Kai Kolia išvyko, šiojo motina nusprendė grįžti atgal į Čuvašiją, motyvuodama tuo, kad anūkui, kurį, aišku, pasiėmė su savimi, ten bus geriau. Kiti liko gyventi vieno kambario butuke. Kambarys linksmai ūžė, niekas nesipyko, gyveno draugiškai: ir keturi broliai, ir naujoji Kolios žmona ir Kolios vaiko motina. Tik štai visi daug rūkė, ir ji, dar tuo metu nemėgusi cigarečių dūmų kvapo, kuriuo buvo aplipęs kiekvienas tariamas kambaryje žodis, vieną dieną apsisprendė – laikas išvažiuoti. Tačiau fabrike geros darbininkės niekas nenorėjo išleisti. Marija Guseva, meistrė, nusiuntė pas cecho viršininką, pastarasis –­ pas fabriko direktorių. „Sakyk tiesą: pas vyrą važiuosi, ar į Orienburgą?“ – prieš pasirašydamas, paklausė viršininkas, jos žemietis. „Į Orienburgą, aišku, kad į Orienburgą.“ Sugrįžusi, pirmu reikalu pradėjo darbo ieškotis – buvo darbšti mergina, neprikiši. Pakeliui į mėsos kombinatą, kuriame dirbo jos pusseserė, ji sutiko vaikystės draugę, kuri, kaip ir ji, atsikraustė iš kaimo į miestą. Ši ruošėsi tapti traukinių palydove ir ją pasikvietė kartu eiti į atranką. Ji ir nuėjo, paakinta romantiškos dundančių bėgiais į tolius traukinių vizijos. Ir neapsiriko. Darbas buvo mielas širdžiai, viršininkas Igoris, kaišiojęs, ko nereikia, visur, kur nereikia, kaskart, praeidamas pro jos vagoną, negailėdamas gražių žodžių girdavo savo pavaldinę: „Tai šauni darbininkė – kada beužeisi, grindis šveičia, langus valo, suolus plauna.“ Kitos merginos jai netgi pavydėjo. Sako: „Mes tokios jaunos, tokios dailios, o mūsų niekada niekas neves. Palydovės ir paleistuvės žmonių galvoje –­ viena ir tas pats.“ – „Tai kaip neves, štai aš jau susituokusi“, – kartą neiškentė ir prasitarė. Nors, kur jos vyras, kur jos vyro vaikas, nė neįsivaizdavo. O kad neįsivaizdavo, tai santuoka pečius slėgti ėmė, tad ji, protingų draugių, kurios buvo patyrusios panašaus pobūdžio nelaimes, susijusias su vyriška gimine, patarta, sudegino krosnyje pasą, kuriame buvo antspaudas, liudijantis apie neseniai įvykusią santuoką, ir tapo laisva. Laisve reikėjo kažkaip pasinaudoti. Ir tas kažkaip, susiklosčius lemtingoms aplinkybėms, buvo nukreiptas ir vėl į Lietuvą. Paskutiniu metu tėvas bombardavo juos laiškais, tik šįsyk kviesdamas atvykti visus. Motina, netyčia perskaičiusi vis dar teisėto vyro laišką – nuo jos jie buvo slepiami –­ stipriai susijaudino ir atgulė kelioms dienoms su karštine. O pasveikusi tepasakė: „Važiuojam, vaikai.“ – „Ne, aš jau gyvenau, aš žinau, ką tai reiškia. Apgaus mus. Nėra ten gyvenimo, tik pusrūsis drėgnas. Galų gale tai svetimas kraštas. Niekam ten mes nereikalingi, niekas ten mūsų nelaukia.“ Ji iš visų jėgų stengėsi perkalbėti savo motiną, bet ši užsispyrė, ir du su puse tūkstančio kilometrų jie važiavo tylėdami. Tėvo, kaip ir anąsyk, nebuvo. Juos pasitiko apsiašarojusi Stanislava, belaužanti rankas virš savo septintą mėnesį didėjančio pilvo. O vakare pažindintis atėjo kaimynas. „Na, ką, dabar būsim bičiuliais“, – tiesdamas puslitriuką medaus pasisveikino jis. Ji nesuprato, ką lietuvis sako. Tačiau, prieš paimdama medaus stiklainį, mandagiai nusišypsojo.