Borisas PASTERNAKAS

Jurijaus Anenkovo piešinys

Žiemos naktis

Visuos galuos pūga žiaudri
Po žemę plakės.
Vis degė žvakė kambary,
Vis degė žvakė.

Kaip naktį spiečiai mašalų
Į liepsną lekia,
Taip dribsniai skriejo link stiklų
Pūkuotom kekėm.

Ir žvaigždutes pūga puri
Ant lango segė.
Vis degė žvakė kambary,
Vis degė žvakė.

Ant apšviestų lubų kryžmai
Šešėliai driekės,
Kryžiavos mintys ir jausmai,
Likimai, siekiai.

Ir du bateliai palengva
Palovėn ritos.
Ir vaško ašara gelsva
Ant suknios krito.

Ir siautė snaigės sūkury
Baltom plaštakėm.
Vis degė žvakė kambary,
Vis degė žvakė.

Į žvakę dvelkė neramus
Pagundos vėjas,
Lyg angelas abu sparnus
Kryžmai sudėjęs.

Vasarį pustė atšiauri
Pūga kasvakar.
Vis degė žvakė kambary,
Vis degė žvakė.

 

Vienintelės dienos

Atsimenu per daugelį žiemų
Saulėgrįžų mįslingą ratą
Su jų nepakartojamu ritmu,
Kuris kartodavos po metų.

Ir pamažu visa jų kaskada
Man suplaukė į vieną srovę –
Anų vienintelių dienų, kada
Mums rodosi, jog laikas stovi.

Man atsiminti jas nėra sunku:
Žiemos atodrėkis nušniokščia,
Keliai patižę, laša nuo stogų
Ir saulė šildos ant ledokšnio.

Ir mylintieji, apimti aistros,
Lyg svaiguly apsikabina,
Ir parko medžiuose nuo šilumos
Rasoja inkilai mediniai.

Per ciferblatą, snaudulio pilna,
Rodyklė šliaužia tarsi sraigė;
Ilgiau nei amžius tęsiasi diena,
Ir meilės glėbis nesibaigia.

 

Iš rusų kalbos vertė Lanis Breilis

Rimvydo Strielkūno nuotrauka