„Nakui ta laudacija...“
Iš pokalbių redakcijoje
Karvės pakelių pievose atodairiškai rupšnojo žolę. Po to ilgai ir nepriekaištingai atrajojo. Nuo Kriukių gludinčiuose kilimuose – juodmargės juodmargėlės. Įsižydėjusių rapsų netaisyklingo trikampio geltonis (į)strigo Jono Kalinausko akysna. Gal dar giliau?
Meilė Kudarauskaitė ir Olita Dautartaitė pareiškė savo pilietinę nuomonę ir įvykdė savo pilietinę pareigą. Šakių rajono savivaldybės rinkimų komisija Nr. 42 jodviem ištiesė išankstinio balsavimo biuletenius.
O likusiems Poezijos pavasario komandos nariams Povilui Girdeniui, Sonatai Paliulytei, Donatai Mitaitei ir Jonui Kalinauskui teko valia virsti akylais stebėtojais, prisėsti į tam reikalui skirtą minkštasuolį.
Savivaldybės mero pavaduotojai Rimai Rauktienei dėvimas baltas švarkaitis tikte tiko. Ji mokėjo tikinti, kad rajonas puoselėja aukštą žemdirbystės kultūrą. Kad po kojomis žemė, kuri augina duoną ne tik šakiečiams. Donata Mitaitė švelniai griežtu balsu kreipėsi į gražiaveidę valdininkę, klausdama, ar negalima ko rezultatyvaus imtis, kad Griškabūdyje kapinės neskęstų vandenyje? Atsakymas pasiekė visų ausis: „Melioravimas kapinėse nevykdomas." Priešais mane sėdėjusi rajono laikraščio „Valsčius" žurnalistė Lina Bacevičiūtė gausiau ėmė domėn, negu žymėjosi užrašinėn. Jos kolega fotografas Saulius Sinkevičius naudojosi visais žinomais rakursais.
Šakių viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė absoliučiai nepragmatiškai man privačiai reklamavo čionykštės kepyklėlės „Gulbelė" duoneliukėles irgi pyragus. Neilgtrukus aš tatai perreklamavau Olitai Dautartaitei.
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo parapijos klebono Vytauto Mazirsko giedamą grigališkąjį choralą savo čirškiais balsais pildė bažnyčios palubėje viena kitą gainiojančios kregždžiukės. Iš klebono lūpų pirmą kartą sužinojau apie sakrariumą. Man buvo leista kilstelėti jo dangtį.
Jeigu jums taip smagiau, manykit, kad pasivaideno. Skulptoriaus Romo Kvinto pastatydinto Jono Jablonskio dešinė, spaudžianti lazdukę, krustelėjo. Aišku, išgirdo mane, netaisyklingai kirčiuojantį lietuviškai.
Po Sonatos Paliulytės perskaityto eilėraščio pabaigos paskutinio žodžio „giljotinuoja" skambtelėjo kažin kieno mobilusai. Niekas neatsiliepė. 2011-ųjų Poezijos pavasarininkas, 2013-ųjų Poetinio Druskininkų rudens jotvingis ir dukart Salomėjos Nėries premijininkas Jonas Kalinauskas užsisakė ledų. Povilas Girdenis dainavo pagal Albino Bernoto žodžius „Per Vilnių šiąnakt girgžda žąsys". Donata Mitaitė besikeičiančiai auditorijai vis paliudydavo, kad būtent dainuojančiojo dėka čia ir dabar poetų yra daugiau negu yra.
Mokytoja Danutė Šarakauskaitė Skaisgirienė iš visų jėgų dėkojo savo buvusiai dėstytojai Meilei Kudarauskaitei už kalbos kultūros pamokas, per kurias buvo išmokyta nepriekaištingai deklamuoti Janinos Degutytės eilėraštį „Lietuvai". Žinoma, tadienis karštis lėmė pasekmių. Poetams vis dingojosi, kad prapuola jų tašės su visais skaitytinais tekstais. Aš it erkė priskretau prie klebono Vytauto, teiraudamas ir teiraudamas apie šventuosius aliejus, smilkalus, ostiją ir kt.
Prie Jono Jablonskio gimtinės stubos Rygiškėse oho kokios vešlios rūtos, kokie aukštaūgiai sinavadai! Žiū, kiemo pievelėje begulinti Meilė Kudarauskaitė. Aukštielninka, todėl vienintelė ir testebėjusi padangtėje sukinius sklendžiančių gandrų porą. Gonkose fotografui gražiai ir netgi talentingai pozavo Lina Eringienė. Jablonskynės gaspadoriaus Juozo Glioso pageidavimu irgi beveik savo noru brūkštelėta lankytojų atsiliepimų toman. Albinas Bernotas ir rupiai, ir pikliavotai buvo visiems ant liežuvių. Tad ir aš prisiminiau poetą regėjęs 2010-aisiais, kada jam Vilniuje įteikta „Varpų" literatūrinė premija už esė „Nepakartojami atkartojimai". Podraug su savo seneliu Albinu tąsyk dalyvavo ir anūkė Laura Bernotaitė. Jos trumputį eilėraštį tebeatsimenu: „Naktį / aš / gražesnė / gražesnė / už / naktį".
Šakių viešojoje bibliotekoje vicemerė Rima Rauktienė žvakę uždegė tik antru degtuku. Olita Dautartaitė salėje surado energetiškai optimalią vietą skaityti eilėraščiams. Aš tą reikalą kaipmat suaktualinau. Kad reikia tąją vietą apibrėžti apskritimu. Kad nuo šiol Šakiuosna atvyksiantys poetai turėtų savo vietą. O kai jau bus garantuota vieta, neišvengiamai atsiras ir vietininkų.
Jonas Kalinauskas susirinkusiajai publikai patikino, kad poezijos galima ir neskaityti. Kad galima skaityti vidaus degimo variklio veikimo instrukciją. O mano šveicariškas mėlynkriaunis lenktinis peiliukas riekė literatų klubo „Lygumų šaltinis" narės Zitos Nikolaitienės Poezijos pavasario proga iškeptą skanutėliausią pyragą. Kilstelėjęs galvą sutikau Šakių viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Dalijos Jasaitienės padrąsinantį žvilgsnį.
Prie Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčios uodegas vizgino du palaidu šunėku. Kalno gatvės kapines prižiūri Jonas Endzelis, todėl jos skrupulingai tvarkingos. Sudargo šviesuolė lituanistė Alberta Dragūnaitienė detaliai ir nuosekliai pasakojo apie knygnešių tėvo kunigo Martyno Sederevičiaus (1829–1907) gyvenimo peripetijas. Lauko pamiškėje neužsičiaupdama litanijas kartojo ir kartojo zanavykė gegutė. Tuotarp mobiliųjų telefonų ryšį nenuilstamai aktyviai verbavo Kaliningrado telekomunikacijos.
Palei šakiečių tvarkingaežius ir dailiarėžius daržyčius savo vagoje ryto dangų atspindėjo Siesartis. Po skelbimų afišoje prisegtu kandidatės į prezidentus prezidentės Dalios Grybauskaitės portretu inkštavo čionykštė katė. Septintą valandą dvylika minučių iš autobusų stoties krustelėjo „Vilnius–Pilviškiai". Daktaras Vincas Kudirka – skulptoriaus Stasio Žirgulio valia – kiauras dienas ir kiauras naktis privalo dėbsoti į SoDros buveinę. Stabtelėjau prie reklamskydžio. Prie Poezijos pavasario Šakių ekipažo poetų prisišliejęs kandidatas Zigmantas Balčytis. Kitoje gatvėje prie minėtųjų viešai familiariai prilipusi „Tvarka ir teisingumas" politikė Aušra Ručienė. Din dan, din don – šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpas.
Sėdėdamas Vilkaviškio savivaldybės posėdžių salėje spaudaliojau telefono klavišėlius ir siunčiau teležinelę Kriaunų bibliotekininkei Audronei Telšinskienei. Vilkaviškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Blauzdžiūnas ir poetas Jonas Kalinauskas spūsčiojo vienas kitam plaštakas, pilnaburniškai šypčiojo. Kas atsitiko? Ogi aiškindami, kasiodami, vartaliodami praeitį, prisikapstė prie bendros giminystės šaknies. Olialia! Juokais, o tai reiškia labai rimtai Jonas Kalinauskas mero Algirdo Neiberkos užsiprašė, kad Pajevonyje būtų pastatydintas jajam biustas. Girdi, išsyk pasipilsią lankytojų srautai, suaktyvėsiąs kultūrinis ritmas.
Žiedynais apsisagstęs dabita kaštonas, atokesnėje dešinėje – persileidusi apsileidusi putliausia alyva. Veik nepastebėta Šeimenon vandenijo Vilkauja. Alvito kapinaitėse gėliapuokštė glustelėjo prie Sauliaus Bučo kapo.
Kiršuose gausu automobilių, dar gausiau klausyti poezijos pasiryžusios ar parištos auditorijos. Žiū, galusuolyje nekorektiškai išsidrėbusi kačiokė, laižanti savo tarpukojį. Namo plikų pamatų „sekcijoje" gražią dieną leido kalakutė su savo jauniklėliais. Jono Kalinausko sėdimos kėdės kojos smigo į Gervazo velniažemes. Salomėjos Nėries tėviškės natūralaus medaus stiklainėlis iš žilagalvės Laimos Bučienės svetingų rankų dovanai perėjo Sonatai Paliulytei. O man sirpų sirputėlį pinavijos žiedą ištiesė Alvito bendruomenės pirmininkė, bibliotekininkė Angelė Blažaitienė. Tik ji viena ir tegalėjo prisiminti mane, 1988-aisiais mokiusį Vilniaus kultūros mokykloje.
Visus vardus ir pavardes mano rašysimam reportažui diktavo Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė Vilija Gilienė. Muziejininkas Antanas Žilinskas atlapojo Paežerių dvaro belvederio duris – kopkite, sveteliai. Visose Kultūros centro pakampėse repetuota. Brązgu brązgu gitaros gitarėlės. Rajono literatų laureatas Albinas Grakavinas skaitė eilėraštį apie Žalgirio mūšį. Alstremerijas dalijo mano akį masinančios suknelės su baltais žirniukais juodame fone savininkė, bibliotekos direktorės pavaduotoja Irena Staneikienė. Ėhė, Olitos Dautartaitės asmeniškas – bet mano ausų visgi sučiuptas – komplimentas Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Almai Finagėjevienei. Be abejo, josios suknelė buvo verta ir vyriško dėmesio. Savo nekonvertuojamą ir nedevalvuojančią valiutą – Urbo kalno smėlį ir Riešės upelio dugno smėlį – negrąžintinai perleidau Vilijos Gilienės iždan.
Sutemos rūpestingai rupšnojo pamiškes, paežeres, pakeles. Ir nenuilstamai atrajojo. Sonata, jau Salomėjos Nėries premijos laureatė (keturiasdešimt trečioji), vis gręžiojosi automobilio bagažinėn, tikrindama, ar saugus čia gautasai tautodailininko Zenono Skinkio meno rankdarbis. Povilas Girdenis kelyje namopi nenuilstamai skaičiavo degalines. Donata niekaip nesusitaikė su pastatytu balsu deklamuojama prasta poezija.
P. S. Kadangi Poezijos pavasario almanacho neturėta, Jonas Kalinauskas Šakių ir Vilkaviškio atstovams už gryną pinigą atsipirko Edmundo Ganusausko didknyge „Išėjęs į žygį".
P. P. S. Sapne aplink mane, iki krūtinės įbridusį Šakių ežeran, ratais vis skraidžiojo ir skraidžiojo žurnalistės Linos Bacevičiūtės žalias žalutėlis krepšys.