Susirenka tokie kažkada psichologijos mokslų ragavę veikėjai ir kalbasi prie arbatos.
– Vargšės moterys, – nei iš šio, nei iš to atsidūsta vienas.
– Kiekvieną kartą sporto klube susiduriu su bent keliais egzemplioriais atletų, kurie yra aiškiai pasididinę arba šiaip chirurgiškai pasikoregavę savo vyriškąjį pasididžiavimą. Ir jie visi su tokiu neadekvačiu išdidumu, taip atvirai demonstruoja tuos savo instrumentus ir savo raumenis, kad supranti – visa ši chirurginė kosmetika yra skirta ne moterims, o kitiems vyrams duše: pasididžiuoti, priblokšti savo galimus oponentus, įvaryti jiems nevisavertiškumo kompleksą.
Kitiems sporto klubo dalyviams belieka kicenti susikūprinus ir rankšluostėliais apsivyniojus. „Dėjau ant tavęs" – mėgstama tų stipriųjų atletų frazė, kurią jie kažkodėl dažniausiai adresuoja visai ne moterims, o vyrams.
– Vargšai vyrai, – su tokia pačia sarkazmo gaidele atsiliepia kitas pašnekovas.
– Visos kosmetinės moterų korekcijos, visi patobulinimai, pagražinimai ir pagerinimai irgi gali būti traktuojami, kaip analogiški moterų ginklai visai ne prieš vyrus, o prieš moteris. Kai stipriosios moterys bara silpnąsias, kam jos tenkina vyrų įgeidžius ir todėl dažosi, avi aukštakulnius ir visaip kitaip vyrams pataikauja, tai atrodo, kad jos nemato, kokia didelė šitų gražinimosi pastangų dalis yra skirta visai ne stipriajai, o silpnajai lyčiai sunaikinti, sutrypti ar bent jau jų nuotaikai sugadinti.
Jei atėjote su vienodomis suknelėmis į balių, tai ir kovokite su tais vyrais ir dėl tų vyrų. Kiekvienai pakaks. Juoba kad ne visos baliaus moterys atėjo su armaniais, tik jūs dvi.
O kovotojos į tuos vyrus visai nežiūri, tiktai savo konkurentę bando žvilgsniu nužudyti. Labai panašu, kad moteriškuose kolektyvuose dirbančios moterys yra labiau linkusios puoštis nei tos, kurios vienišos tarpsta kolegų vyrų apsuptyje. Net ir ten, pasirodo, tos kelios moterys ir vėl visai ne vyrus vilioja savo makiažais ir dekoltė, o bando sugniuždyti savo priešininkes jei ne papuošalais, tai bent jau šukuosenomis.
– Betgi tiek vyrai savo vyriškose kompanijose puikiai supranta tas vyriškas vyrams skirtas gudrybes, tiek ir moterų akys ištreniruotos konkurenčių klastoms demaskuoti. Tai kas gi čia ir dėl ko kovoja galų gale, – replikuoja trečiasis pokalbio dalyvis.
Ir tada tu sakai:
– Ar tik jūsų papasakotieji atvejai nėra dar bendresnės nuostatos pavyzdžiai, ar nėra taip, kad šie pavyzdžiai tiesiog iliust­ruoja tą klasikinę „kovą visų su visais", kurioje nebeįmanoma atsekti nei pradinių motyvų, nei tikslų, nei intencijų. Visi kaunasi su visais, ir atrodo, jog visi jaučia savotišką kovos azartą ir malonumą. Ir atrodo, kad net ne dėl pergalės visi kaunasi, o tiesiog dėl kovos – iš principo.
– Ir iš tiesų, – prabyla dar vienas pašnekovas. – Ne vien vyrai ir moterys susiskaldę į kažkokias biologiškai opozicines partijas ir frakcijas. Pagriebkite bet kurį profesinį amatininkų cechą ir pamatysite, kad ir ten vyksta kasdieninė nenumaldoma specialistų ir profesionalų kova. Disputai, koliokviumai, konferencijos, recenzijos, doktorantūrų komitetai – štai kaip įvairiai yra vadinami tie kovos metodai, kurių pagalba bandoma sunaikinti oponentus. Ir oponentai yra žudomi visai ne todėl, kad jie klaidingai aiškina tikrovę arba siekia neteisingų žinių.
Pagal pačią semantiką – tiesiog etimologiškai – oponentai yra prieštaraujantys, esantys kitoje pozicijoje – natūraliai sudarantys opoziciją. Jie yra naikintini vien todėl, kad jie yra. Ir todėl, vos pamatęs ką nors greta, kiekvienas turi stengtis sunaikinti panašų į save: poetas turi pulti poetą, kritikas – kritiką, kompozitorius turi nekęsti visų muzikos kūrėjų, na, blogiausiu atveju, jei jau nėra tapytojo po ranka, kitas tapytojas gali demonstruoti savo pranašumą prieš konceptualaus meno atstovus. Žodžiu, vos tik sukruta kas nors panašus į tave, turi dėl viso pikto pabandyti jį sunaikinti: tuojau pat reikia traukti argumentus ir pulti į mūšį.
Vienas pašnekovų nusijuokia ir sako:
– Esu girdėjęs, kad ne veltui moterų žargone krūtys yra vadinamos argumentais. Taip ir sako – trauk argumentus ir dėk juos ant stalo. Ir visai nebūtinai ant vyriško stalo.
– Keiskime temą, – sako antrasis arbatos gėrėjas, – o tai jau ir taip būsime apkaltinti seksizmu ir – tuo pačiu – automatiškai – antifeminizmu.
Ir tuomet tu pasiūlai pakalbėti apie konkrečių karų ir kovų apraiškas meninių cechų lenktyniavimo frontuose. Ar nėra taip, kad kokie nors menotyrininkai iš tiesų visai ne dailės procesams yra pasišventę ir kad jų pastangos yra visai ne dailės kūriniams skirtos? Gal jie kaip tie minėtieji sportininkai dušuose savo gink­lus demonstruoja  ir tobulina visiškai ne tam, kam jie galėtų būtų skirti, ne menininkų kūriniams analizuoti, o tiesiog savo priešininkams – menotyrininkams priblokšti ir išgąsdinti. Kai menotyrininkai apsiginklavę kategorijų aparatais ir teorijų konceptais puola nagrinėti meno kūrinių, ar nėra taip, kad jiems tie kūriniai visiškai nerūpi. Jiems rūpi tik savo oponentus – kritikus ir menotyrininkus – pagąsdinti ir jiems nevisavertiškumo kompleksus išugdyti. Na, o tie, išgąsdintieji, savo ruožtu, yra priversti dar sudėtingesnėmis ginkluotėmis apsirūpinti, dar sudėtingiau sąvokomis žongliruoti, idant įrodytų, kad ir jie visai neblogi tyrėjai ir kariai meno analizės frontuose, kad ir jie sugeba, pasitelkę moderniausią kategorinę aparatūrą dar daugiau, dar giliau išanalizuoti kokį kūrinį. Ir kad jų analizės instrumentai padeda kūriniuose įžvelgti tokių dalykų, kurių kiti tyrėjai ir analitikai nepajėgė tame kūrinyje aptikti. Nepajėgė, nes nebuvo tam pasirengę ir nebuvo taip gerai teoriškai pasikaustę ir apsiginklavę. Kaip suprantate, čia jau tikrovė (taip pat ir meninė) atsiduria tokioje situacijoje, kad visi pasiryžę pamatyti tokių dalykų, kuriuos tik jų instrumentai padeda pamatyti. Juk neturintiems  mikroskopo ir teleskopo neegzistuoja ištisos biologinės ir astronominės realybės. Kaip ir teoriškai neapsiginklavusiems meno tyrinėtojams neprieinamos slaptosios meninės realybės. Apsiginklavus naujausiomis meno analizės koncepcijomis, galima pamatyti tokių dalykų, kurie kitiems meno proceso dalyviams nė nesisapnavo. Kitiems tyrėjams ir net patiems autoriams visuomet galima pasakyti, kad tie autoriai ne visada susigaudo, ką jie ten yra prikūrę, o kiti tyrėjai irgi ne viską pamato, nes neturi tokių priemonių ir aparatų, kurie patobulintų aprasojusius jų teorinių akinių stiklus.
– Vargšai menininkai, – atsidūsta arbatos gėrėjai ir pakelia sklidinas arbatos taures į jūsų ir mūsų sveikatą...