Daina Tabūna. Blužnis, mano mylimiausias organas

Nuotrauka iš „Satori“ archyvo

Daina Tabūna gimė 1985 m. Rygoje. Nuo 2000 m. apsakymus publikavo leidiniuose „Luna“, „Karogs“, „Kultūras Forums“, „Kultūras Diena“, „Latvju Teksti“, portale „Satori“. Latvijos kultūros akademijoje įgijo teatro, kino ir televizijos dramaturgijos specialybę. Dirbo televizijoje, reklamos agentūroje, vaikų ir jaunimo centre, operoje, teatre.

 

Grįždami mes nesikalbėjome visą kelią. Norėjosi jam ką nors pasakyti, kažką visiškai nesvarbaus, kad parodyčiau, jog aš noriu su juo kalbėti, bet muzika mašinoje buvo per garsi. Ir gėda prašyti, kad patildytų, jei neturima ką pasakyti.

Buvo vasara, karšta ir turėjau daug laiko. Kiekvieną rytą mama klausdavo: „Kokie šiandien tavo planai?“ ir kiekvieną vakarą: „Ką gero šiandien nuveikei?“ Kadangi buvo nepatogu kiekvieną kartą atsakyti: „jokie“ ir „nieko“, vis tekdavo ką nors sugalvoti. Papras­tai atsibudusi žiūrėdavau televizorių –­ muzikinius klipus, o paskui gamindavau ir valgydavau, ir gerdavau daug silpnos tirpiosios kavos – taip buvo galima kovoti su atmosferos slėgio sukeltu silpnumu, jei tik pavykdavo nepadauginti ir pakenčiamai jaustis. Po pusiaudienio prisiversdavau išsivilkti iš namų. Apsirengdavau nuvalkiotais ir palaidais drabužiais, apsiaudavau pageltusiais sportbačiais, tikriausiai senesniais už mane, ir keliaudavau lauk, į beorę erdvę. Man patiko valkiotis po gatves, pusė veido –­ už juodų saulės akinių, taip, kad iš priekio ateinantys vyrai negalėtų matyti, jog aš matau, kaip jie mane tyrinėja ir dažnai nors truputį geidžia, nepaisant netvarkingos mano išvaizdos. Tie, kurie ganėtinai išgėrę arba ištvirkę, tai mėgdavo demonstruoti.

Pavyzdžiui, skustas, juodbruvas vaikinas su treningais, kuris stovėjo parko pakraštyje greta sėdinčių draugų su alumi ir išsižiojęs skvarbiai žiūrėjo į mane visą laiką, kol ėjau į jo pusę, pribėgo ir, kai jau buvau pusę žingsnio praėjusi, sušuko: „Daj semečki.“¹

Arba žilas ponas brangiu kostiumu, kuris, nė akimirkai nesulėtindamas žingsnio, pasakė: „Čiau, gražumėli!“

O tas vyriškis, staiga sustabdęs mašiną kelkraštyje ir pradėjęs klausinėti gatvių ir, kai nemokėjau atsakyti, paklausęs: „A gde port?“ – „Kakoj port?“² –­ nesupratau aš. „Liuboj“,³ – atsakė jis. Kilo nedidelis sąmyšis, paskui jis paklausė, ar einu namo, ir pasisiūlė mane nuvežti. Aš visą laiką šypsojausi, visada jiems šypsodavausi, jei tik kalbinantysis pajėgdavo pastovėti, šypsodavausi ir paskui žingsniuodavau toliau, eidavau greitai ir tarsi turėdama tikslą.

Kai nusibosdavo klaidžioti, įlįsdavau į kokio nors kino teatro tamsų pilvą, nueidavau į kokią nors parodą arba pasivalkiodavau po parduotuves. Sugrįžusi namo gamindavau, valgydavau, žiūrėdavau televizorių, paskaitydavau. Vakaro pabaigoje pavaikščiodavau nuo vieno kambario galo iki kito ir pasikalbėdavau su savimi. Taip, aš tai vadinu kalbėjimu su savimi, nors iš tiesų ginčydavausi su kitais žmonėmis – dažniausiai tęsdavau kokius nors senus pokalbius, iš kurių nežinia kodėl negalėjau išsivaduoti.

Paskui eidavau miegoti.

Laura Guokė. „Anoniminis“ (iš ciklo „Lietuvos kaime“), drobė, tamsoje švytintys dažai, 200 x 150, 2016

Tokią dienotvarkę aš susidariau ne iš karto. Pradžioje, kai buvo pasibaigę mokslai ir darbe atostogos, atrodė – dabar yra tikrasis momentas, ilgai lauktas ir galų gale čia: reikia skambinti, siųsti pranešimus, rašyti elektroninius laiškus, susitikti su visais, kuriuos prisimenu –­ didžiosios dalies jų nebuvau sutikusi nuo praėjusios vasaros. Visą laiką reikia būti kartu su kuo nors, kalbėti, gerti, šaipytis iki išsekimo ir taip, kol vieną rytą suvoksi, kad jau kitą dieną darbas, pirmadieninis susirinkimas nušvis kitaip – kiekviena diena staiga vėl turės savo vardą.

Šį savo planą pavyko vykdyti neilgai. Keletą kartų susiradau kokią nors draugę arba butelio brolį, savo staigiu pasirodymu, atrodo, truputį išmušdama juos iš pusiausvyros, ir susitardavau susitikti. Užeidavome pasėdėti bare, arbatinėje ar klube – pagal tai, kam pirmenybę teikė vakaro bendras.

Tačiau nieko gero iš to neišėjo.

Per kiekvieną susitikimą susidurdavau su kažkuo visiškai nelauktu, kiekvieną kartą lydėdavo tas pats nemalonus netikėtumas.

Problema ne ta, kad jie buvo pasikeitę, tapę svetimesni. Keli dabar atrodė esą pilkesni nei anksčiau, jei nepasakyčiau – nuvytę, o kituose pastebėjau iki tol nematytą spindesį, man regis, truputį dirbtinį. Dar buvo pora, kuri vertė daryti išvadą, kad net neįmanoma pasakyti, kas jiems nutikę –­ jie tik sėdėjo Češyro katinų šypsenomis, ir nebuvau tikra, ar man esant jie nedarė ko kita. Ne, ne tai –­ viską aš suprantu. Mane išgąsdino visiškai kas kita.

Mano balsas. Arba, teisingiau sakant, to balso, kuris sklido iš mano burnos,­ aš neatpažinau.

Atrodo, ir draugai sutikdami mane tikėjosi išgirsti ką nors kita.

Tai nebebuvo ir balsas, kuris darbe sakydavo sekretorei: „Spausdintuve vėl nėra popieriaus.“ Arba tas, kuris mokymo įstaigos kieme per rūkymo pertrauką kartu su kurso draugėmis tyčiojosi iš dėstytojų. Arba balsas, prie kurio buvau taip gerai pripratusi, kad lyg ir nebegirdėjau, – tas, kuris skambėdavo vakarais, kai vaikščiodavau iš vieno kambario galo į kitą.

Ne, tai buvo visiškai svetimas balsas.

Jis buvo lyg beprasmiškai meilikaujantis, lyg suspaustas, toks, kuris negali liautis šaipytis pats iš savęs, šaipytis iš to, kad jis išvis skamba. O tada retkarčiais jį papildydavo dirbtiniai kikenimo priepuoliai arba, dar blogiau, keista tyla –­ lyg nuo paskutinio susitikimo su manimi nebūtų nutikę nieko, apie ką būtų galima papasakoti.

Tai negalėjo būti mano balsas.

Iš tikrųjų nežinojau, ką apie tai galvoti. Supratau tik viena – kažkas yra pasibaigę. Tų, kurie buvo draugai ir geidžiami objektai nuo mano -iolikos metų, tų, su kuriais esu užaugusi kartu, nebėra.

Mes nepažįstame vieni kitų.

Nėra prasmės stengtis ką nors sugrąžinti.

Galiausiai vieną dieną, kai supratau, kad nesinori nieko susirasti ir taip pat nesinori mamytei vėl sakyti „jokie“ ir „nieko“, pradėjau valkiotis po gatves ir apžiūrinėti žmones. Ir tikrai – kiekvieną dieną pasitaikydavo ką nors įdomaus pastebėti, o kartkartėmis įvykdavo net šis tas nepaprasta. Sakysime, tetulė mano mikrorajone, nelauktai pradėjusi pokalbį, o paskui prispaudusi mane prie gretimo namo mūrinės sienos ir tvirtinusi, kad štai tokia tiesia nugara aš turinti vaikščioti. Paskui aš iš tikro vis prisimindavau jos geležinį, beveik įnirtingą grybšnį ir bent akimirkai mano nugarkaulis įsitempdavo.

Vieną dieną patekau į nepaprastą audrą. Kai tai prasidėjo, buvau atklydusi iki miesto centro. Tuo metu jau kokią savaitę tvyrojo tvankus karštis, mano kavos normos viršijo bet kokias sveiko proto ribas, per pasivaikščiojimus venos beveik lįsdavo lauk iš odos, o saulės akinių stiklai aprasodavo. Ir tą dieną, kai pajutau kylant vėją, apėmė jausmas, lyg po neapsakomai ilgos paskaitos pridvokusioje patalpoje aš galų gale būčiau ištrūkusi lauk. Greitai pradėjo kristi dideli, iš pradžių dar reti lašai, palikdami pėdsakus ant mano drabužių, bakstelėdami į pečius ir rankas, ir kiekvieną kartą įkvepiant jaučiau, kad laukiama kažko didelio ir galingo. Staiga man pasirodė, kad tai geriausia šios vasaros akimirka, kad aš kažko tokio laukiau, kai skaičiavau, kiek savaičių dar likę iki atostogų.

Dar po minutėlės pradėjo pilti jau kaip reikiant. Pasislėpiau po kažkokia pastoge kartu su kitais žmonėmis, kurie tą dieną nebuvo sugalvoję pasičiupti skėčių. Didžioji dalis nervingai trypčiojo, tvarkėsi plaukus ir vis žiūrinėjo į laikrodžius ir į tuos, kurie lakstė gatve, įtraukę galvas į pečius. Tuo metu vienas su dredais, kiaurutėliai perlytas paauglys išdidžiai nužingsniavo pro mūsų sausos žemės salelę kažką riktelėdamas apie cukrinius žmones. Norėjau jam surikti, kad ne, ir man patiktų eiti per lietų, leisti jam džiaugsmingai įmušti mane į asfaltą, bet aš turiu audeklo krepšį, kuriame bibliotekos knyga bei telefonas, o jų nereikėtų maudyti. Tačiau jis, nė nepažvelgęs į mane, nuvingiavo pro šalį, dar prieš man įsidrąsinant išsišokti.

Nurimus lietui, vėl nėriau į gatves. Buvo žymiai vėsiau. Pagalvojau, kad galėčiau eiti į tramvajaus stotelę ir važiuoti namo, nes drabužiai ir plaukai vis dėlto buvo gerokai sulyti, tačiau leidausi visiškai priešinga kryptimi. Stengiausi sau įteigti, jog noriu apvaikščioti šlapią miestą. Bet iš tikrųjų mano pirmykštį entuziazmą pakeitė tylus, bet vis augantis nerimas; baimė, kad mano vasaros geriausia akimirka baigėsi. Tebeklaidžiojau po permirkusį miestą, kuris dabar atrodė toks atsigavęs, ir pati vis aiškiau jaučiau, kad stinga pasitenkinimo.

Laura Guokė. „Kęstas“ (iš ciklo „Lietuvos kaime“), drobė, tamsoje švytintys dažai, 200 x 150, 2015

Kai pradėjo pilti antrą kartą, nustojau apsimetinėti. Lietus buvo šaltas ir visai nedraugiškas, o jokios tinkamos slėptuvės greta nepastebėjau. Šalia gan iššaukiamai tviskėjo kažkokia kavinė, bet ji atrodė pernelyg subtiliai ir stilingai, kad ten įžengčiau atrodydama it šlapias sargas. Tada prisiminiau, kad čia pat netoliese yra vieno pažįstamo darbovietė, tikriausiai kompiuterių firma. Nebuvo jokios priežasties ten neužeiti. Norėjau išsivaduoti nuo įkyrios drėgmės.

Dėl šio kaprizo pasigailėjau tą pačią akimirką, kai ten įgriuvau. Kontora buvo tuščia – jei neskaitysime vieno tipo su šukuosena lyg iš dešimtojo dešimtmečio vaikinų grupės. Jis žiūrėjo į mane tarsi į visiškai nepaaiškinamą haliucinaciją ir net nepaklausė, kuo galėtų padėti. Fone tyliai skambėjo radijas.

– Aš ieškau Janio Kalninio, – prabilau galų gale.

– A, Janis – Janis atostogauja, – atsakė jis.

Šis šykštus atsakymas tikriausiai reiškė, kad galėčiau ramiai eiti lauk palikdama ant smėlio spalvos pakloto žliugsinčių sportbačių pėdsakus. Pastebėjau, kad kelnes iki pat kelių kiaurai persunkė vanduo.

– Galbūt reikėtų jam palikti raštelį? –­ paklausė manęs kontoros baldas.

– Oi, ne, – pasakiau. – Tiesiog pasitaikė būti netoliese, sugalvojau pasisveikinti. Nėra svarbu.

– A, – padarė išvadą jis ir po trumpos akimirkos pridūrė: – Lauke baisus lietus.

Tai neskambėjo, kaip pasiūlymas apdžiūti čia, kol praeitų liūtis.

– Taip, – nutęsiau aš. – Na gerai, tada...

Jau buvau pasirengusi išeiti pro duris.

– O gal jūs norėtumėt išgerti kokios kavos?

Nežinau, kuris buvo labiau nustebintas mano pasiūlymo – jis ar aš pati.

– Aš? – perklausė jis.

– Na – taip. Čia netoliese yra viena kavinė, – skėliau toliau, man staiga pasirodė – jei jau pradėjau, tai kam sustoti. – Maniau ten pabūti, kol pasibaigs lietus. Man lyg ir nepakenktų kompanija.

– G-gerai, taip, – išstenėjo jis. – Palaukit, aš čia tuoj, tik...

Jis pradėjo kažką baksnoti kompiuteryje.

– Ai, gerai, nesvarbu, – staiga apsigalvojo jis. – Vėliau, – lyg teisindamasis pridūrė. – Tai eime, taip?

Kai įėjome į elegantišką ir stilingą kavinę, dabar kartu su ofiso baldu man buvo visai tas pats, kad nuo manęs bėga kaip pro rėtį ir kad ant sofos šimtu procentų liks mano užpakalio atspaudas, –­ tiktai tikėjausi, kad šiame užkampyje nepasitaikys kokio nors mano pažįstamo.

Po kelių dienų užėjau pas jį dar kartą. Pirmąjį kartą, kai užsukome į prašmatnią įstaigą ir jis vis nepatikliai dėbsojo į mane laukdamas, ką aš darysiu toliau, pradėjau uždavinėti įvairius klausimus: „ką tu toje firmoje veiki ir kaip tu ten patekai“, „kiek išvis tau metų“, „kaip sekasi Janiui“, „kur tu buvai šią vasarą“, „kuo užsiima tavo tėvai“ ir taip toliau. Tokių klausimų, jei gerai pasistengi, galima sugalvoti šimtus. Jis į viską atsakinėjo taip stropiai, sąžiningai ir taip rimtai apgalvodamas, lyg prieš jį būtų kažkokia egzaminų komisija. Paskui jis sugrįžo į darbą, aš nuvažiavau namo, pažiūrėjau televizorių, nuėjau miegoti. Kai be jokio įspėjimo atvykau kitą kartą, jis vis dar atrodė nustebintas tokios įvykių eigos, bet tuo pat metu jau pasiruošęs: beveik iš karto paklausė mano telefono numerio ir žiūrėjo laukdamas, ar pasiūlysiu kur nors nueiti.

Šį kartą nusivedžiau jį į kitą vietą, į barą, kurį dažniausiai lanko maždaug trisdešimtmečiai. Padariau išvadą, ko ir buvo tikėtasi: mes neturėjome apie ką kalbėti.

Atrodo, iš susierzinimo pradėjau taukšti niekus. Iš piktumo, kad jis ten sėdi prieš mane toks vangus, bejėgiškas ir įtemptai galvoja, ką tokio galėtų pasakyti, kad neatrodytų visiškai kvailas, ir akivaizdžiai tikisi mano supratimo ir nuoširdumo.

Pradėjau pliurpti apie viską, kas papuolė ant liežuvio. Čia buvo visa krūva pokštų, kelios apdulkėjusios gyvenimo tiesos ir velniai žino kur sugraibyti faktai („Ar tu žinojai, kad daugiausia savižudybių būna naktį nuo trijų iki keturių?“), visokie psichiški nuotykiai –­ o aš galėjau pasakoti tai, ką pati norėjau apie juos žinoti, neturėjau nieko minėti apie paslaptingas savo balso moduliacijas, susitikus su kitais šių įvykių didvyriais. Dainavau kartu su radiju ir skyriau tylias, bjaurias pastabas kitiems lankytojams ir linksmas – televizoriaus ekranui virš baro, girdėjau, kaip skardžiai ir žaviai skamba mano juokai, ir mačiau, ką visa tai reiškia jo akyse – tai buvo susižavėjimas ir gyvybingumas, apie kurį galėjo tik svajoti; o mano viduje buvo tik panieka ir truputėlis gailesčio.

Kai mama klausdavo, kur buvau ir ką veikiau, trumpai paaiškindavau. Buvo matyti, jog vargšelei gimė viltis, kad galų gale kažkas atsirado. Ji klausinėjo, kas jis toks, kaip atrodo, ar galėtų būti, kad jis kada nors pasirodytų pas mus namuose. Atsakydavau labai išsisukinėdama.

Jis atgrasus nebuvo, tai mama su džiaugsmu surastų. Lyg ir nebuvo negražus, bet turėjo storas lūpas, plačius antakius bei storus ausų spenelius, ir viskas atrodė taip rausva ir dirbtinai sveika, kad jis nenoromis priminė dešrelę. Užtat buvo vienas dalykas, kuriuo jis man patiko – klausytis pačiai savęs jam dalyvaujant. Man patiko klausimai, kuriuos jam užduodavau. Pavyzdžiui, per mūsų trečiąjį susitikimą. Jis man paskambino, bet, kai susitikome, pasirodė, jog neturi jokių tolesnės veiklos idėjų, ir tada aš pasiūliau nusipirkti baltos duonos, pasėdėti parke ir palesinti paukščius. Bet kai balta duona paukščiams pasibaigė, vėl stojo nejauki tyla, tai, žinoma, siutino ir tuo pat metu čia slypėjo lyg koks iššūkis, mano galimybė įrodyti, kad nejaučiu jokio sutrikimo ir išgyvenu kiekvieną akimirką, kurią praleidžiu savo kailyje, ir aš jo paklausiau:

– Koks yra tavo mylimiausias organas?

– Organas? – perklausė jis.

– Taip. Vidaus organas. Kuris vidaus organas tau labiausiai patinka?

Dar kartą įsitikinau, kad jis yra kenksmingas mano sveikatai. Aš lyg ir stengiausi po truputį mesti rūkyti, bet kaip tai padaryti šalia tokio žmogaus, kuriam reikalinga visa amžinybė kiekvienam klausimui ir kuriam, matyt, nesvarbu, kad jo pašnekovas per tą laiką nežino kur dėtis.

– Mano nuomone... širdis, – galų gale atsakė jis.

Širdis. Banalesnį atsakymą sunku įsivaizduoti.

– O man labiausiai patinka blužnis. Žinai, kas yra blužnis?

To klausti nereikėjo. Kol jis prisimins, kad nieko neprisimena, mano ranka jau pati bus besiekianti cigaretės.

– N-ne visai, – pasakė jis.

– Na štai, – paaiškinau, – nesu įsitikinusi, kad viską teisingai supratau, bet mus mokykloje mokė, kad žmogus turi žymiai daugiau kraujo, negu kasdien sunaudoja. O blužnis yra tas organas, kuriame susikaupia tas nereikalingas. O tada, kai tau prireikia daugiau kraujo, pavyzdžiui, kai pradedi bėgti arba greičiau eiti, tai čia šonuose mėgsta nudiegti, ar žinai?

Jis neužtikrintai palingavo galva, aš neturėjau kantrybės laukti, kol patvirtins žodžiais.

– Tai šita, matai, yra blužnis, ir ji nudiegia ten todėl, kad pradeda veikti, na, atiduoti likusį kraują organizmui. Ir man labai patinka tas, kad... Man atrodo, kad apie bet kurį kitą vidaus organą nesako nieko gero, jei tu jauti, kaip jis veikia – tai paprastai liudija, kad ten kažkas negerai. Bet dėl blužnies nėra visai taip. Man tai atrodo gražu, beveik simboliška – tai, kad suskausta, nėra nieko vienareikšmiškai blogo.

Jis nieko neatsakė, aš neištvėriau ir užsirūkiau.

– Taip, – galų gale pritarė jis. – Įdomu.

Jis niekada lyg ir nekalbėdavo. Neužduodavo klausimų. Jis tik atsakydavo.

Tą patį vakarą stengiausi užpildyti pauzes reikšdama pastabas apie kiekvieną praeivį. Papasakojau jam, kad mokyklos laikais mes su draugėmis šitaip mėgdavome sėdėti ištisas valandas lakdamos pavandenijusį gaminį, kurio etiketė skelbė „Senelės namų vynas“, ir aptarinėti matytų moterų batus, rūšiuodamos juos į „nepatogius“, „negražius“, „nepatogius ir negražius“ ir labai retais atvejais „brangius“.

Jis įsitraukė – kiekvieną kartą, kai horizonte pasirodydavo kokia nors damutė, klausdavo manęs, kokiai kategorijai priskirtina jos avalynė, ir jau po tam tikro laiko jautėsi gana išsilavinęs, kad išreikštų spėliojimus anksčiau negu aš.

Kai ilgesnį tarpą nė vienų svetimų kojų arčiau nepasitaikė ir jau pradėjo temti, jo truputį drėgna ranka pradėjo graibytis apie manąją, o jo apvalainas veidas priartėjo prie mano. Truputį prisimerkiau ir po akimirkos pritariau jo bandymams įkišti liežuvį man į burną. Jaučiau nedidelį smalsumą ir kažką visai neapibrėžto tarp bjaurumo ir malonaus kutulio.

Ir kai vėliau laukėme mano paskutinio tramvajaus, jis užsiminė, kad savaitgalį važiuos į kaimą pasisvečiuoti pas draugą, ir klausė, ar nenorėčiau prie jo prisijungti. Man neatėjo į galvą jokia priežastis atsisakyti.

Ypač gerai to vakaro neprisimenu. Mano baldas buvo pasiskolinęs kažkieno mašiną ir aš didesniąją kelio dalį praleidau šaipydamasi iš radijo didžėjaus kvailysčių. Kai atvykome į vietą, staiga prisiminiau, kad man juk kaimas su vadinamąja harmonine ramybe bjaurus. Bet, kai mus sutiko jo apkūnokų draugų pora – jie atrodė mėgstantys reikšti pilnas pasitenkinimo savimi pastabėles apie subtilias, baltarankes materijas, kokios įspūdį tikriausiai palikau aš, – vis dėlto šypsojausi visa burna ir apsimečiau labai sužavėta vyksmo.

Tą vakarą daug gėriau. Jie visi trys pliurpė apie savo pažįstamus ir bendrai prisiminė atsitikimus iš seniausių laikų, tiek apkalbėtus, kad vienas kitą suprato iš pusės žodžio, ir kaip reikiant atsidusdavo, išspausdami tokias išvadas: „Taip, tą jau visi tvirtino, kad mūsų klasė buvo pati pasiučiausia, kokia tik yra buvusi mokykloje“, – tokiomis frazytėmis paprastai mėtosi tie, kurie niekada gyvenime nėra numetę nė vieno puodo.

Aš visur spraudžiausi į tarpą kamantinėdama, kas gi ten iš tikro buvo. Mačiau, jie nutyli, ką galvoja, – kad aš čia netinku, bet „o dievulėliau, argi mums gaila, jei Mariui ji patinka“. Ir aš pyliau, gėriau vieną taurę po kitos ir rūkiau kaip nenormali, nieko daug neprisiminiau.

O kita akimirka, kuri blykstelėjo, kaip Maris išjungia šviesą. Aš bejėgiškai stoviu kažkokio kambario vidury­je, kuriame paklota lova, sprendžiant iš visko, mums abiem, ir visa tai stebiu lyg iš šalies: jis prieina prie manęs ir pradeda čiupinėti mane apie krūtis; pojūtis, kad nėra kuo kvėpuoti, kad čia visiškai nėra oro, o tyla galvoje gaudžia taip, kad beveik skauda.

Neturiu kuo kvėpuoti. Aš dūstu. Jis toliau minko mano megztinį.

– Ko tu iš manęs nori? – išspaudžiu.

Vis dar nėra oro, o tyla slegia, bet staiga pajuntu tai labai aiškiai ir aštriai, nebe taip kaip rūke.

– Nuuu... Jei tu dar nesi pasiruošusi, mums to daryti nereikia... – nenoriai nutęsia jis, lyg būtų labai kilniaširdiškas tai siūlydamas.

– Ko tu iš manęs nori? – pakartoju aš jau pikčiau.

Galų gale jis patraukia rankas.

– Nu... Tu man labai patinki.

Jo žvilgsnis toks išgąsdintas, lyg mane šią akimirką būtų apsėdę demonai iš kitos realybės.

– Ko tu iš manęs nori? – pradedu rėkti. – Ko prie manęs prisiknisai? Neliesk manęs rankomis, man bjauru! Paprasčiausiai eik šalin. Nešdinkis, sakau! –­ rėkiu iš tikrųjų garsiai, jis išeina, teisingiau sakant, išbėga, aš nustrapalioju iki lovos, su visais rūbais palendu po antklodėmis ir tą pačią sekundę užmiegu.

Kai pabudau skaudančia galva, išdžiūvusia gerkle ir įkyriu noru prisiglausti prie unitazo, iš gretimo kambario buvo girdėti nedidelis sujudimas. Ten, atrodo, nesivaržydamas šnekučiavosi Mario draugas su žmona. Norėjau likti miegoti amžinai, vis dėlto po kokio pusvalandžio atsikėliau ir įėjau į gretimą kambarį.

Iš jų žvilgsnių galima numanyti, kad mano naktinė isterija buvo girdėti labai gerai, tačiau moteriškė užjaučiančiu, abejingu tonu pasiūlė man kavos arba arbatos, kurią aš ir pradėjau godžiai srėbti. Kai į kambarį įėjo Maris, į mane net nepažiūrėjo.

– Tai jūs esate įsitikinę, kad nenorite čia dar truputį pasilikti? – paklausė apkūni jo draugo žmona.

Aš pajutau milžinišką dėkingumą už tai, jog jis, matyt, jau sutvarkė, kad ilgiau man čia būti nebereikės.

Grįždami nesikalbėjome visą kelią. Norėjau jam kažką pasakyti, ką nors visiškai nesvarbaus, paprasčiausiai, kad parodyčiau, jog noriu su juo kalbėti, bet muzika mašinoje buvo per garsi. Lyg gėda buvo prašyti, kad patildytų, jei neturima ką pasakyti.

Kai jau įvažiavome į miestą, jis patildė radiją ir vis nežiūrėdamas į mane paklausė:

– Kur geriau tave išleisti?

Reikia pastebėti, tai nebuvo pasiūlymas mane parvežti namo.

– Nežinau. Vis tiek. Kur nors cent­­re, –­ atsakiau, ir jis vėl padidino garsą.

Didžėjus pliurpė kažką neįsivaizduojamai kvailo, nė vienas iš mūsų nieko nepasakė.

– Čia bus gerai? – paklausė jis prieš kažkokią sankryžą.

Suprantama, kad nebus, pagalvojau aš. Lyg jis nežinotų, kad mano tramvajaus sustojimo vieta buvo už dvidešimties minučių kelio.

– Taip, – pasakiau aš.

Jis sustabdė mašiną. Lipdama lauk stengiausi pagauti jo žvilgsnį ir sekundei tai pavyko, bet neturėjau ką pasakyti. Jis nuvažiavo, aš pradėjau žingsniuoti į priekį.

Užėjo verksmas. Ne todėl, kad man buvo blogai, norėjau vemti, ir man buvo gaila jo, ir gaila savęs. Ne, – jau važiuojant mašina, man pradėjo lįsti ši mintis, visiškai neįmanoma, visiškai absurdiška, tačiau ji nepaliko manęs ramybėje.

Ten tamsoje, tame svetimame kambaryje, kur aš rėkiau ant jo, atsitiko kažkas netikėta. Tas balsas. Jis buvo mano. Jis buvo neįsivaizduojamai blogas ir piktas, beviltiškas ir sutrikęs, bet tai buvo mano balsas, uždarytas kažkur giliai viduje už septynių užraktų, pritildytas, kad tik man pačiai nereikėtų jo girdėti.

Ir man atrodė, kad tą akimirką. Ten tamsoje. Tame kambaryje, kai aš rėkiau ant jo. Jei jis būtų ką nors pasakęs. Jei jis būtų manęs paklausęs, su kuo aš ten kalbuosi. Koks tai buvo pokalbis, kuriame aš nepasakiau viso to – bent jau nepakankamai garsiai, nepakankamai daug kartų, kad jį išgirstų. Koks tai buvo kambarys, iš kurio jau metus aš negaliu ištrūkti. Kas tas žmogus, ant kurio aš taip pykstu. Kurio taip smarkiai bijau.

Nes važiuodama ta mašina, kurioje tokia garsi muzika, aš žinojau užvis aiškiausiai, kad jis tai galėtų suprasti, kad jis tai žino taip pat gerai kaip aš; kad jis taip pat yra uždarytas kažkokiame savo praeities kambaryje, iš kurio negali ištrūkti.

Ir jei jis būtų pradėjęs kalbėti. Bent kažko paklausęs, bet ko. Tai galbūt. Galbūt. Visa tai nebūtų taip baigęsi.

Buvo vasara, buvo karšta, aš ėjau gatve greitai ir, atrodytų, tikslingai, man šone maudė blužnis.

 

1 Duok saulėgrąžų. (Rus.)
2 O kur uostas? – Koks uostas? (Rus.)
3 Bet koks. (Rus.)

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius

Draugai