Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

Kai pasikalbėjusi su mamos gydytoju pakilau eiti, jis paklausė, ką toliau veiksiu. Atgniaužiau saują su palatoje mamos įduotu raktu, pririštu prie apdrožto šakaliuko: „Važiuosiu į vienkiemį.“ Praeis kelios dienos ir gydytojui įkyrės vis mamos kartojamas klausimas: „Kada namo?“ Neteks kantrybės: „Ir kas jūsų ten taip labai laukia?“ – „Kumelytė ir du šuniukai!“ Toks dabar mano ūkis. Keliuosi anksti, nes važinėju lankyti ligonės, einu perkelti ir pagirdyti kumelytės, išleidžiu iš gryčios Kaliuką. Tas bjaurus: išleidžiu, įleidžiu, pašeriu, paglostau, bet praeina pro mane kaip pro stuobrį – kalinėja po pievą arba sėdi ant takelio, laukia mamos. Turiu būdoje gyvenantį draugą, su juo ir pasišneku, ir pasivaikštau. Einančius mudu aploja atole prie sodybos besiganantis stirninas. Beveik kasdien panamės pievose matau ir lapę, turbūt greičiau lapiną: vasara, o gražus, aišku, kad be didelių rūpesčių gyvena. Tokia gerokai įpusėjusios vasaros idilė su raudonais atolo dobilais ir žvėreliais. Iš rytų pusės – jau pjautinų kviečių siena. Vieną vakarą sėdžiu ant slenksčio, laukiu, kol Kaliukas teiksis pareiti į gryčią, žiūriu į kviečius, plepu telefonu. Netikėtai susiformuluoja: „Žinai, jei kur man yra rojus, tai čia.“

Bet ir rojuje gyvenimas kada nors pasibaigia. Mamai jau laikas grįžti namo, o man važiuoti į Vilnių. Išvakarėse einam su šuniuku pamiške. Buvau ir anksčiau mačiusi tą medinį medžiotojų bokštelį, seniai jis ten stovi, bet staiga pagalvojau: va, iš čia jie nušaus mano stirniną ir lapę. Nesakau, kad buvo lengva, bet įveikiau: bokštelis griuvo, lūžo, tik kai kuriuos skersinius dar reikėjo pribaigti.

Jau Vilniuje papasakoju Ramūnui Katiliui, jis draugiškai ironiškai nutęsia: „Don-a-a-a-ta, ar jūs suprantat, kad galit gauti baudą už svetimo turto sunaikinimą?“ Suprantu, bet liudininkų nebuvo. Pusbrolis, pamiške praėjęs jau man išvažiavus, mūsų su šuniuku atliktą darbą įvertino: „Mačiau. Dar ir apsisiojot.“ Aš – ne. Dėl šuniuko, tai niekad negali būti tikra.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

/ / /

Dideliame vienkiemyje kaimynystėje gal du dešimtmečius gyveno šeima. Jie buvo ne vietiniai, nežinau, iš kur atsikėlę. Tėvų darbovietė – veršidė, veršelių vasaros aptvarai. Ten pat nuėjusi padėti tėvams sutikdavau ir kaimynus, nors, be „labas“, turbūt nelabai ką jiems esu pasakiusi. Kartą vasarą tėvams kilo įtarimas, kad veršeliai naktį per švariai išlaižo lovius, į kuriuos vakare jiems įpilama miltų, tėvas pasaugojo ir sugavo miltus semiantį kaimyną. Pasakojo: „Aš ant jo rėkiu, jis stovi priešais ir vis sukasi ratu.“ Tėvas buvo aukštas, stambus (ir visada taikus, nelabai įsivaizduoju jo ilgai rėkiančio), o kaimynas mažytis, čiuplutis. Neprisimenu, iš tėvų kalbų ar iš kokių nutikimų žinojau, kad abu kaimynai kiek keistesni nei kiti kaimo žmonės.

Vieną ankstų rudens rytą kaimynė neapsižiūrėjusi bandė įsukti dviračiu į plentą. Pakliuvo po mašina, po kelių dienų ligoninėje mirė. Kaimynas atėjo pas fermoje besišeriantį tėvą, paprašė padaryti alaus šermenims. Sakė, ir baldus iš seklyčios jau iškraustė, pasiruošė šarvoti mirusiąją. Pasišnekėjo abu, tokia nelaimė, aišku, padarys alaus. Nežinau, kam iš kolūkio valdžios šovė į galvą, kad šarvoti reikia buvusių kultūros namų kino salėje. Ko gero, tik ta salė, du kolūkius sujungus, dideliame pastate šiek tiek gyva ir tebuvo. Kaimynas norėjo, kad paskutines dienas ant šios žemės žmona dar pagulėtų namie, bet kam to mažiuko, kiek trenkto nuomonė svarbi – karstą iš ligoninės parvežė į salę. Vakare vyras ir vaikai, kaip dera, sėdėjo prie karsto. Tėvas išėjo anksčiau, bet grįžę namo vaikai jo nerado. Tik rytui išaušus pamatė kriaušėje pasikorusį. Kino salėje pastatė antrą karstą.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

/ / /

Kartą mama man parašė: Saliutė skundėsi, kad Miliutė žadėjo ją mušti puodu. Saliutė ir Miliutė – dvi mūsų kaimynės iš gretimo vienkiemio, abi už mano tėvus gerokai vyresnės, jas dažniausiai vadindavom pavardėm, bet čia tebūna taip. Jos turėjo po atskirą nedidelį butą, tačiau įeiti viena pas kitą galėjo, jei norėjo, ne tik per kiemą, bet ir per duris tarp kambarių. O jos norėjo, nes mėgo žaisti kortom. Bežaidžiant, kaip žinom, pralaiminčiai pusei dažnai ima atrodyti, kad sukčiaujama, tada jau galima užsimoti ir tuščiu puodu, jei nėra ko parankesnio. Turbūt Miliutė pagrasino, numetė kortas ir išėjo namo.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

Kai kūrendavom pirtį, mama sakydavo: „Nubėk, pakviesk kaimynes!“ Ateidavo abi kartu. Miliutė – kaip kartis plona, aukšta, burnoj du dantys: vienas viršuj, kitas apačioj. Turėjo juodą katiną, kai abu kartu (katinas vos prieky) eidavo per kiemą, būdavo panašūs į raganą ir jos palydovą. Nežinau, kaip katinas, bet jo šeimininkė patirdavo visokių nuotykių. Esu girdėjusi vasaros vakarais mamą pykstant: „Vėl kur užtruko, nemelžta karvė baubia ir baubia, sugadins tokį gerą gyvulį.“ Bet jei jau kas davė išryti (Miliutės žodis, o buvo jos žodyne ir obsceniškų), nieko nepadarysi. Būdama jaunesnė šėrė kolūkio arklius. Tėvas vis prisimindavo, kaip vieną pavakarę ji prisvyravo prie arklidės durų, pradarė ir arkliams pasakė: „Dovanokit... Rytoj – dviguba norma.“ Pasakojimas, gal jau ir folklorui priskirtinas, man atrodo įtikimas, nes pažinojau jo heroję. Nebuvo jai lengva gyventi, kelerius metus viena slaugė ant patalo gulintį vyrą, o vis dėlto ir kambariai būdavo aptvarkyti, ir daržas nuravėtas, ir karvės tešmuo neperdegė, tiesiog visokius nutikimus žmonės įsimena geriau nei kasdienybę. Vieną vasaros popietę tėvas pamatė ją miegančią ant pievos prie pat kelio, šalia stovėjo kanelis pieno (anksti rytais iš norinčių parduoti kaime surinkdavo saldų pieną, o po pietų iš pieninės atveždavo lieso, kiek prisimenu, dažniausiai sušeriamo gyvuliams). Palikti kaimynės nelaimėje tėvas negalėjo, nuėjo kelti. Gerai išrijusiai kojos pinasi, kaliošai kliūva. Tai pieną išpylė, į kanelį sukišo kaliošus, šiaip taip atsisėdo į vežimą. Tėvui didžiausią įspūdį padarė tai, kaip buvo sutvarkyti neklusnūs kaliošai. Kada ir kaip Miliutė dingo iš vienkiemio, neprisimenu, gal jau tada, kai namo tik parvažiuodavau. Turbūt išėjo pas dukrą į kaimą. Palaidota netoli mano senelių, visada stabteliu praeidama.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

/ / /

Kai mirė Saliutė, tėvas pasakė: „Tokios išmintingos kaimynės daugiau nebeturėsim.“ Manau, ir prieš Saliutei ateinat į kaimynystę neturėjom. Mama vis prisimindavo jos kartojamus žodžius: „Vaikus mylėk, kiek gali padėk, bet, kol gali, gyvenk atskirai.“ Taip Saliutė ir gyveno. Kiek ją prisimenu, našlė, eidavo į kaimo balius šeimininke, bet ir karvę, daržą turėjo, kol jaunesnė buvo, gal gyvulių laikė ir daugiau. Pas mus ji ruošė vieno iš senelių šermenų stalą, tada ją pirmą kartą pamačiau. Buvau dar visai vaikas, stipriai vengiantis svetimų, bet prie šitos šeimininkės prilipau, kaip ir kiti, į mane panašūs prilipdavo.

Jaunystėje Saliutei teko eiti tarnauti, prisimenu tik pasakojimą apie vieną gaspadinę, kuriai, jei ką paliepdavo, būtinai reikėjo iš karto pasakyti: „Gerai, einu.“ Nueisi tuoj ar nelabai tuoj, svarbu nebebuvo. Mama yra pasakojusi apie žydus karo metais Saliutės namuose. Nuo vaikų, dar visai nedidukų sūnaus ir dukters, juos slėpė, kai kur išeidavo, kelią į vaikams uždraustą zoną dosniai nubarstydavo pelenais, kad, jei kuris neklausys, parėjusi matytų. Gal Saliutės namai buvo kokia tarpinė slėptuvė, nežinau, nebeturiu ko paklausti. Net senatvėje Saliutė noriai padėdavo visiems, kam galėjo. Kartą grėbiam su mama ganykloj šieną, matom, per lauką ateina Saliutė su grėbliu ir mažyte, tą dieną jai globoti palikta anūke: „Pamačiau, kad dirbat...“ Ta mergaitė buvo jau abiturientė, kai gražią gegužės naktį kažkoks niekšas, lėkdamas su mašina, ant plento ištaškė iš šokių grįžtantį kaimo jaunimą. Kas nežuvo vietoje, buvo palikti merdėti. Saliutė: „Sakiau tą vakarą, kad pabūtų namie, niekur neitų...“ Ligoninėje Saliutės anūkė labai nerimavo dėl būsimų abitūros egzaminų, bet mirė jų nesulaukusi.

Kartą mane nustebino mokykliniai vadovėliai kaimynės etažerėje: matematika, anglų kalba gal 5 ar 6 klasei. Paaiškino, kad išsikeldama iš ankstesnių namų (o ji kėlėsi iš vienų buvusių didelio ūkininko namų, perdarytų į kelis butus, į kitus panašius), rado kaimynų išmėtytus, tai surinko. Toks tebegyvas knygnešių tautos instinktas. Skaitė Saliutė daug, skolindavosi knygas ir iš mūsų. Kartą man, atnešusiai ar pasiimančiai knygą, pasakė: „Gal Dievas mane ir nubaus, bet svietiškos knygos man vis tiek gražesnės už šventas.“ Kai nebematė, pasidarė didelė radijo teatro gerbėja. Mėgdavau pas ją stabtelėti, važiuodama dviračiu pro šalį. Visada pirmas klausimas: „Ką mamytė dirba?“ Visada būtent šitaip. Paskui ji ištraukdavo iš spintos stiklinę piramidę su saldainiais, šokoladiniai jau baltai apsinešę, matyt, laikė svečiams, o jų nedaug teužeidavo – vis dėlto vienkiemis. Neužsibūdavau, kalbos toliau kasdienio gyvenimo irgi nenueidavo, bet pas ją stabtelėti patiko. Visai neprisimenu, kodėl kartą ji man papasakojo tokią istoriją: bando (neprisimenu, koks veikėjas) sužinoti, kada moteris nebenori (sekso, jei kas nesuprato); klausia jaunos, toji siunčia pas vyresnę, ana – pas dar vyresnę, dar vyresnė – į šventorių pas elgetą, o elgeta liepia klausti tų, kurios jau guli kapuose.

Telegrama apie jau kaime pas dukrą gyvenusios Saliutės mirtį pavėlavo, į laidotuves nespėjau. Pirmą kartą gyvenime pajutau labai aštrų ne tik praradimo, bet ir neatsisveikinimo skausmą.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

 

/ / /

Nuo mūsų vienkiemio į pietvakarius gyveno šeima, kurią tėvai, ypač visą amžių ten gyvenusi mama, pažinojo labai seniai. Ne draugavo, o tiesiog buvo kaimynai. Iš vaikystės dar prisimenu eglynėlį tarp mūsų ir jų sodybos, bet po melioracijos liko plynas laukas. Visko esu girdėjusi. Ir apie šventą Jurgį, atjojantį virš Kyzerių miško. Tokia kaimynės naujiena mano tėvams, niekada nieko panašaus nemačiusiems, padarė didžiulį įspūdį ir buvo vaizdingai, su komentarais man perpasakota. „Jau penkiasdešimt metų gyvenam kaip du berazumiai“, – tai kaimynas apie šeimos jubiliejų.

Tėvai buvo nuoširdūs katalikai, bet kaimyno tikėjimo deklaracijos juos, ypač tėvą, stipriai nervino, supykęs pavadindavo šventakupriu, bet, manau, tik mums, ne į akis. Ir mama kartą piktai pasakė: „Net žiūrėti į jį nebegaliu.“ Mat kaimynas kultūrinėse ganyklose aplink mūsų sodybą ganė veršingas kolūkio telyčias ir kartą mamai pasigyrė, kad pasidarė veršiuką, o ji ar taip mokanti? Mama nesuprato: kartą per metus mūsų karvė atsiveda, pati pasidaryti veršiuko ji nemokanti. Kaimynas pasigyrė: kartais, kai telyčia apsiveršiuoja, jis ne nuveda ją su veršiuku pas kolūkio karves, kaip turėtų, o veršiuką pasiima, telyčią palieka aptvare. „Kankina gyvulį, tešmuo neišmelžtas perdega“, – pyko mama.

Kas gyveno kaime ir laikė gyvulių, žino, kad jiems, pririštiems, mirtinai pavojingi didieji, gilūs, stačiais šlaitais melioracijos grioviai: lips žemyn žolės ar vandens – grius, grandinė užsmaugs. Ir mūsų ganykla buvo prie griovio, tai mama kartodavo kaip maldelę: „Nueik, perkelk karvę. Tik rišk taip, kad griovio nesiektų.“ Dar ir parėjusios paklausdavo: „Ar nesieks griovio?“ Vieną sekmadienio popietę pas mus atėjo kaimynas, paprašė tėvo padėti jam ištraukti iš griovio negyvą karvę. Tėvas pasikinkė arklį (tik arklio jėga čia ką nors ir gali), nuvažiavo. Karvės kuolas įkaltas ant paties griovio krašto. „Kaip tu, visą amžių kaime gyvenęs, šitaip pririšai?“ – nusistebėjo. Kaimynas paaiškino, kad rytą į bažnyčią išeidamas tą karvę net peržegnojo. Nepadėjo vargšei šeimininko kryžiaus ženklas.

Nuo kaimyno esam gavę velnių už tai, kad sekmadienį savo sode žaginiuojam šieną: sekmadienį dirbti negalima! Kad sekmadienis – ne darbui skirtas, žinojo ir mano tėvai. Jei kyla debesis, gelbėti beveik jau išdžiūvusį šieną ne galima, bet būtina. Kai kaimynas liko vienas, o dar sodyboje be elektros, jo namų žiburio mums vakarais nesimatydavo. Žiemą, kai užpustydavo, tėvas pasikinkydavo arklį, sakydavo, važiuoja pažiūrėti, kaip kaimynas laikosi. Kartą prieš Kūčias grįžęs papasakojo, kad kaimynas labai verkia, nes esąs nuodėmingas. Kur tos nuodėmės? Rainį užmušė. Kodėl užmušė? Nes tas gaidį papjovė. Atrodo, tėvui taip ir nepasisekė nei kaimyno paguosti, nei įtikinti, kad ne Rainis vis dėlto dėl gaidžio mirties buvo kaltas.

 

Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink
Autorės nuotraukos

 

/ / /

Jonas man – viena pagrindinių kaimo figūrų. Antrojo pasaulinio karo dalyvis, įsitikinęs komunistas (socialinė lygybė – būtina!), pirmas ten įsteigto kolūkio pirmininkas. Tėvai sakydavo, kad jis – vienintelis iš pirmininkų, nieko sau nepasiėmęs: kaip pradėjo dirbti apsivilkęs kareivio milinę, su kuria grįžo iš fronto, taip su ja ir baigė. Paskui buvo traktorininkas, kombainininkas, gal ir dar kas, tik aš nežinau. Jų sodyba – kaimo viduryje, ten užaugo penki vaikai, kas daugiau, kas mažiau laimingai likę gyventi toje pačioje apylinkėje. Jonas gal metais už mano mamą jaunesnis, jiedu kartu mokėsi pradžios mokykloje, nežinau, ar jis ką daugiau ir baigė.

Tėvai jau buvo likę vienkiemyje, seni ir vieni, kai kartą ankstų vėlyvo rudens rytą kažkas pabeldė į duris. Tėvas įleido Joną. Paklaustas, kas jį tokioj ankstybėj atvijo, paaiškino girdėjęs, kad naktį mūsų šunys labai lojo, tai atėjęs pažiūrėti, ar viskas gerai. O reikia žinoti, kad tai ne šiaip pasivaikščiojimas, bet gal pusantro kilometro rudens tamsoj per purvą ir balas, pats einantis irgi jau toli gražu ne jaunas. Turbūt tada ir paklausiau mamos, nuo kada jie su Jonu draugauja. Mamai atrodė – visą gyvenimą. Gal ir labai senas senelio solidarumas turėjęs reikšmės. O buvę taip. Jono tėvai gyvenę labai skurdžiai, teturėję tik bakūžę kaimo vidury, dabar jo sodyba esanti beveik tiesiai kitoj kaimą kertančio plento pusėj. Jonas buvęs dar vaikas, kai jo mama sunkiai susirgusi. Tėvas lėkęs daktaro, kunigo. Mano mamos atminty liko, kad kunigas, matydamas skurdą, palikęs pinigų, o daktaras juos paėmęs. O gal atvirkščiai. Bet kraujo užkrėtimas, moteris mirė (antibiotikų dar gerokai reikėjo palaukti). Be mamos liko du ar trys, nebežinau, vaikiukai. Kaimo žmonės buvę neprasti, onaro užtekę. Kas ten eis į kampininkės laidotuves. Bet du atėję (ar arklius pasikinkę ir iš savo vienkiemių atvažiavę): senelis ir mūsų kaimynas. Šis solidarumas visai nepriklausęs nuo turto ar turėtos žemės: senelio penki hektarai, kaimyno – aštuoniasdešimt. Mama prisimindavo švelnią pradinukų mokytojos pastabą Jonukui, kad nusiplautų rankytes. O jis, vaikas, iš ryto buvo minkęs virtas bulves, kad paplotėlių ant karštų špyžių išsikeptų prieš pamokas, todėl ant pirštų liko tešlos.

Turbūt Jonas yra pas mus kombainu pjovęs miežius, turbūt yra sėdėjęs su tėvais prie alaus, neprisimenu, vengiau ir sėdėjimų, ir svetimų žmonių. Pamenu, kad pas jį tėvams buvo kelio galas pagalbos, o ir šiaip pasitarti. Kaip fotografijoje tebematau Joną rusvais trumpais kailinukais, stovintį prie tėvo karsto. Seklyčia dar tuščia, karstą ką tik parvežė ir atidengė. Jonas ilgai stovi kojūgalyje, pirštu nusibraukia ašarą. Paskui jis dažnai lankydavo mamą vis pasijuokdamas, kad dažniau negali: turįs daug lankytinų našlių. Jiedu su mama kaime jų priskaičiuodavo turbūt apie dešimt. Pirmąją vasarą be tėvo dar buvo neišparduoti gyvuliai, o mama pateko į ligoninę, turėjau kaip nors sutvarkyti jau nupjautą šieną. Vis lėkdavau pas Joną: ar jau krauti ant žaginių, ar jau vežti, ką samdyti darbui, kiek mokėti? Patardavo. Eidama į jų gryčią, pro langą vis matydavau tvarkingą laikraščių krūvelę ant virtuvės stalo, kartais ir juos skaitantį akiniuotą šeimininką. Tėvą Jonas pergyveno tik kiek daugiau nei metais. Skambutį, pranešantį apie jo mirtį, mama baigė visai nereikalingu: „Tik tu būtinai parvažiuok!“

 

Draugai