Johanna Venho. Kelionė metro (arba Daug veidų ir du poliai)

Johanna Venho (g. 1971) – suomių poetė, 3 romanų, kelių esė rinkinių ir daugybės knygų vaikams autorė. Eilėraščiai išversti į ne vieną užsienio kalbą. Poezijai būdingi pasakų ir mitų motyvai, susipinantys su kasdienybe, rutina, šeiminio gyvenimo realijomis. „Be žemėlapio“ („Ilman karttaa“, 2000) – antrasis J. Venho poezijos rinkinys. 2008 m. buvo apdovanota Einari’o Vuorelos premija už geriausią poezijos rinkinį.

„Kelionė metro“ – tai esė iš rinkinio „Poetika“ („Poetiika“, 2007), kurį sudarė Ville Hytönenas ir Ville-Juhani Sutinenas. Jame šiuolaikiniai suomių poetai aiškina, kaip rašo eilėraščius ir supranta tekstų poetiką. Suomijoje sulaukė milžiniško pasisekimo, tad vėliau pasirodė ir papildymai: „Poetika II“ (2009) ir „Poetika III“ (2014).

Vertėja

Johanna Venho. Kelionė metro (arba Daug veidų ir du poliai)
Aurelijos Drevel nuotrauka

 

Poetė sėdėjo ant plastikinio oranžinio suoliuko metro traukinyje apsikabinusi maišelį su knygomis. Diskusija baigėsi – poetė išgyveno, galvoje vėl sukosi visi išsakyti žodžiai, kuriais taip ir nepavyko nieko tiksliai išreikšti: jie ir vėl šaudė miliradiano atstumu pro šalį, kaip paprastai visuose pokalbiuose apie poeziją. Štai poezija, joje – viskas tikslu, norėjo pasakyti poe­tė, o poetika yra tarsi apytikslis skaičius, neaiškus bandymas apeiti tikrąją esmę, nebaigti sakiniai. Galbūt todėl iš burnos ir šlumštelėjo ta rupūžė – pašaipi replika: „Mano užduotis – rašyti eiles, o ne svarstyti savo poetiką.“ Pastangų nereikalaujantis atsitraukimas, tingus manevras. Tarsi būtų neįmanoma vienu metu ir rašyti eilių, ir kalbėti apie poetiką. Tai tebuvo dvi atskiros kryptys, veikusios viena kitą nenuspėjamai, neprognozuojamai. Ji pati beveik visą dešimtąjį dešimtmetį praleido universitete murdydamasi įvairiausiose teorijose, pliurpdama apie semiotiką ir simboliką, abjektą ir chorą*, psichoanalitinius literatūros tyrinėjimus. Ji sėdėjo seminaruose ir rašė esė, kuriose „pasauliai pasaulėjo“ pagal Heideggerį, o „teksto subjektas kovojo su prasme, dekonstruodamas pats save ir stengdamasis išsivaduoti nuo ego-cogito logikos, kartu prisirišdamas prie žymiklio ir kontradikcijos logikų“. Ji kiūtojo bibliotekoje palinkusi virš savo užrašų pavargdama, paskui vėl užsidegdama, o baigdama mokslus parašė poros šimtų puslapių magistro darbą, kuriame iki smulkmenų ištyrinėjo airių poetų rašliavas; nėra ko dabar apsimesti meniška siela, kuriai teorija būtų svetima, net jeigu jau buvo nuo jos nutolusi ir net jos ilgėjosi. Nutolusi pasitraukė ten, kur visas universiteto gyvenimas panėšėjo į pasaką: vien tylios bibliotekos, paprasčiausia jaunystė ir laisvė. Romantika. Ji atsivertė dvylikos metų senumo dienoraštį, nuo kurio siūbtelėjo dulkių sluoksnis, o per du puslapius dramatiškai, didžiulėmis juodomis raidėmis buvo išraityta: HOMO SUM, HUMANI NIL A ME ALIENUM PUTO.

 

/ / /

Metro traukinys išniro ant žemės paviršiaus. Kažkas sunkiai klestelėjo greta. Mergina buvo permirkusi nuo šlapdribos, akiniai aprasoję, tamsių plaukų sruogos prilipusios prie skruostų.

 

MERGINA. Klausykit, ar tik jūs ne ta poetė? Aš studijuoju literatūrą, rašau straipsnį studentų laikraščiui apie tai, kaip šiuolaikiniai poetai suvokia poeziją... Gal turėtumėt laiko atsakyti į keletą klausimų, kol važiuojam? Knygų mugėje girdėjau, kaip kalbėjot apie mitus ir poeziją, kad jų šaknys ten pat – ar tai nėra vien apgailėtinas romantizavimas?.. Ar romantinės fantazijos jau palietė ir poeziją?

 

POETĖ (krenkšteli). Galimas daiktas, mane kaip tik domina bendros kilmės idėja. Kad mitais ir racionalumu grįsti pasaulėvaizdžiai nebūtinai yra nesuderinami – atvirkščiai, jie susipina. Kad daiktai, atrodantys kasdieniškai, turi kažin ką daugiau, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, o kasdienė rutina – tai reikšmingi ritualai, kurių esmė – kartotė. Jeigu pašalintume juos iš dienos, ši nublanktų, prarastų prasmę. Rit­mai, ritualai mane užburia – tai, ką jie slepia savyje, į kokias erdves mus įtraukia. Žaviausia būna tada, kai mito atgarsius arba kokį pasikartojimą poezijoje aptinki jau vėliau, turiu galvoje, nesąmoningai atsiradusius eilėse. Juk eilėraščio negali parašyti iš karto; reikia leisti jam skleistis ir tik vėliau jį apdirbti, nušlifuoti.

 

Nuo merginos batų tirpo sniegas ir ant žemės atsirado balutė.

 

M. Mugėje kalbėjote apie Nerudą ir apie vadinamąją negrynąją poeziją, kad ji jums prie širdies. Ką turėjot omeny? Nejaugi iš tikrųjų skaitot Nerudą ir ar jums neatrodo, jog toji negrynosios poezijos idėja kilo vien iš tingumo?

 

P. Ką nori pasakyti? Man patinka įtrūkimai ir nelygumai, tam tikras netobulumas. „Poezija – negryna kaip drabužis, kaip žmogaus kūnas: maisto likučių paliktos dėmės, gėdingos pozos, raukšlės, pastebėjimai, miegas ir būdravimas, pranašystės, neapykantos ir meilės pareiškimai, laukiniai žvėrys, šiurpas, idilė, politinės idėjos, draudimai, abejonės, tvirtinimai, įtampa...“ Aš negaliu be įvairovės! Net mano kadaise taip mylėta Kristeva ėmė tyrinėti Teresę iš Avilos ir juslingumo poetiką; dabartinis pasaulis vėl šaukiasi poezijos, nuo kurios liepsnotų rankos, užvirtų kraujas. Toks buvo Neruda. Ir forma nėra nereikšminga, net ir kalbant apie negrynąją poeziją. Tam tikra prasme šiais laikais riba tarp gryno ir negryno yra gana jaudinanti...

 

M. O ką manote apie eiliuotą poeziją ir poeziją proza, juk pati nevengiate eiliuotų eilėraščių? Nors, pavyzdžiui, rinkinyje „Vienos šventės“ rimuojate ir visaip laužote kalbos logiką, tačiau poezijos proza vis vien nebandote rašyti, kodėl?

 

P. Būtent šioje knygoje – savo ritmu plaukiančioje poe­moje – tai netiko. Jokios logikos tyčia nelaužiau, ten pasakojamas epizodas tiesiog pasirinko tokią raišką... Tačiau dabar eiliuota poezija, rimas, ritmas ir erdvė man atrodo nesudėtingi. Kol kas noriu rašyti ilgas eiles ir visko į jas prikabinėti – kaip ant skalbinių virvės. Tačiau bus matyti, kokią formą įgaus būsimi eilėraščiai.

 

M. Aha. Na, o, pavyzdžiui, pastaruoju metu iš visų pusių pasigirsta įvairių pareiškimų, kad poezija turi kažką sakyti, kalbėti apie pasaulį, esminius dalykus, kad turi būti jausmas, turi perverti širdį – ar apskritai yra žinoma, ką reiškia „verti širdį“ – man į galvą iškart ateina įvaldyta schema, kai tai, kaip sakoma, nusileidžia tam, kas sakoma, kai kalbos įvairovė pradingsta, nes svarbiausia pasakyti ką nors iš anksto suplanuota. Poezija nebėra nuotykis. Bet juk jai ir nereikia juo būti? Bandymas ką nors pasakyti nėra nesuderinamas su idėja, kad poetinė kalba turi būti kaip nuolat veikianti laboratorija... argi aštuntojo dešimtmečio vaikams nėra iki kaulų smegenų žinoma, kad svarbiausia, kaip pasakyta, o ne tai, kas pasakyta. Ką apie tai manot? Klausykit, man čia reikia išlipti, gal galit man į elektroninį paštą atsiųsti papildytas savo mintis? Būtų gerai dar šiandien, straipsnį reikia priduoti jau ryt. Fairytailprincess@virtualworld.fi.

 

Pro langą stebėjau sterilioje stoties salėje tolstančią merginą. Helsinkio metro buvo švarutėlis kaip svetainė, išblizgintas ir šildomas. Minioje ant eskalatoriaus merginai už nugaros suklupo ilgaplaukis tipas platėjančiomis kelnėmis – susigėdęs greitai apsidairė, ar niekas nematė.

Tai yra poezija, galvojo ji. Poezija – tai tas pažįstamas žmogus gatvėje, žingsniuojantis ne tiesiai, bet kreivai, aplinkkeliais, plazdenančiomis, apspurusiomis kelnių klešnėmis, nuo pečių nusmukusia striuke ir šukomis, kurias užmiršo išsitraukti iš plaukų – bent jau šukavosi. Akys – kaip jūra ir jų spalva keičiasi priklausomai nuo šviesos, jos plačiai atmerktos. Poezija – tai tamsos meilužė, girdinti savo mintis lapkričio prietemoje. Poezija taip pat yra ir ta nerūpestinga draugė, kuriai nuolat kas nors nutinka, kurios vaikai meta drabužius šalin ir pliki pasileidžia į mišką; poezija gyva, ji juda, ji sėdi tyliame kambaryje palinkusi prie storos šiurkštaus popieriaus knygos ir vis vien tuo pat metu žieminio dangaus fone seka nuogas beržo šakas. Taip, ji atpažindavo poeziją, kai ši pasirodydavo, – ją daug kur galėjai sutikti. Įvairių formų poeziją, jos kutenantį chaotiškumą ir pačios sugalvotą tvarką, sprogstančią tylą ir nardymą šviesoje, įtrūkius ir nelygumus – jos sugebėjimą griaunant sukurti kažin ką vientisa.

 

* gr. khôra; semiotikos ir filosofijos terminas, – vert. past.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

Draugai