Nuotrauka iš asmeninio archyvo 

 

Rašomo romano ištrauka

Kad neprasmirstų namai, išėjau išpilti pamazgų ir nustėrau – viena mano vištų užgiedojo kaip tikras gaidys. Atėmė rankas, juk, visi žino, tokiai vištai reikia kuo greičiau nukirsti galvą, kad nelaimės namams neprigiedotų. Va, praskalausiu kiaulviedrį ir nukirsdinsiu. Sprausdama viedrą po suolu atkreipiau dėmesį, kad tokį ankstyvą rytą, kai saulė tik kylanti, nėra duk-

ros kaliošų.

Pagalvojau, ji, pirmoji išgirdusi giedančią vištą ir besibaiminanti, kad jai kas galo nepadarytų, anksti pakilo ir išėjo raibuolės paslėpti. Bet įkišusi galvą kūtėn pamačiau, kad višta tupi sau kudakuodama, lyg niekada giedojusi nebūtų. Puoliau už kluono dairytis – gal ten Marguolė ką krapštinėja. Nubėgau į tvartą – gal šeria triušį. Nušlubavau į sodą – gal uosto našlaites. Žiūrėjau už pečiaus, arkliui po uodega, kišau galvą į šulinį, kėliau akis į dangų – gal ją gervės nešasi į kokius nors karštus kraštus. Tada man kažkodėl toptelėjo, kadgi gal ji iš ryto užsimanė ant sūpynių pasisūpuoti. Užbėgus už pirties pamačiau, kad sūpuoklės dar siūbuoja, lyg nuo jų ką tik būtų nulipta. Bet gal tai tik vėjas?

Visur išlandžiojusi, galiausiai sumečiau: turbūt ji ramiausiai su kaliošais miega lovoje, kas ją ten žino, dar ir ne taip su ja būna. Įpuolus gryčion, akis pagavo ant Vaitiekaus sukalto stalo baltuojantis raštelis. Atlenkiau lapelį, o ten tik viena gražiai suraityta Marguolės eilutė: „Daugiau niekada nenoriu eiti į mokyklą.“ Man pabalo akyse, rankos nusviro ir paleido lapelį, o tas leidosi žemyn lėtai ir plasnojo į šonus nelyginant švytuoklė. Tik popieriaus skiautei pasiekus aslą, iškart sumojau, man reikia bėgti pas daktarą, jis vienintelis žinąs, kas yra tokiems vaikams kaip Marguolė. Nė nepamenu, kaip prie jo molinės gryčios atsidanginau. Rodosi, kas tą laiką iš manęs buvo protą atėmęs.

Man pasisekė, daktaras kieme bedžiojo žemę, nė nereikėjo į langus baladotis.

– Laba diena, daktare! – iš tolo šaukiau, plačiai mojuodama ranka, – Nė nežinau, nuo ko pradėti... – padusau, kol prie jo priėjau.

– Pradėk nuo bėdų, juk tik dėl jų pas mane atleki... Vaitiekui grįžus iš karo nė šešėlio pro šalį nepranešei, bent dukras būtum atvedusi, sveikatą būčiau patikrinęs, – nė nepasukęs galvos suburbėjo. O aš sarmatijaus ir nežinojau, kur dėtis. 

– Suprantu, esu savimeila ir sau vien naudos beieškanti, bet negaliu savęs pergalėti. Vėl su vargu atėjau, – mano dukra... dingo mano Marguolė... Nežinau, ką daryti. Jūs negalit į tuos savo kalnus savo tiems galvotiems daktarams parašyt laiško ir paklaust, kur tokie vaikai dažniausiai prapuola?

– Reikėjo su manimi būti, o ne su tuo sūrininku, jokie vaikai nebūtų pranykę. – Ėmė dar smarkiau bedžioti žemę. – Kiek laiko ji dingusi? – staiga atlyžo. 

– Aš nežinau. Vakar dar buvo... Gal ji naktį išėjo, o gal tik ką. Aš nežinau. 

– Nieko blogo nematau. Vaikai kasdien kažkur išeina. Jų nelabai kas randa, nes nieks ir neieško, o po to šie lyg niekur nieko pargrįžta ir retai kas jų pasigenda, kiti net nežino, kad kas nors buvo prapuolęs. 

– Bet, daktare, juk suprantat, kad Marguolė nėra paprastas vaikas. 

– Taip, tikrai kitokia. Jei, gink Dieve, buvau teisus ir ji iš tikro sirgo Liū-de-siu, galėjo eiti bet kur, – bekalbant jo veidą apniaukė susirūpinimas ir mįslingumas, – tokie vaikai, iš prigimties jausdami nuolatinį nuliūdimą, užsimiršę ir užsižiūrėję į tolumas, nieko negalvodami gali nukeliauti šimtus varstų į kitus miestus ir šalis. Kai kurie – net į mėnulį. Bet gal klydau dėl jos diagnozės, negaliu būti tik­ras, tad ir pasakyti nieko rimta negaliu, tik spėlioti.

– Būtų gerai, jei klystumėt. Nuolat mintiju apie tragišką jos baigtį, gąsdinuos to, kas gali nutikti. Atilsį esu seniai užmiršusi ir save vis viltimi guodžiu. Iki soties prisiklausiau kaltinimų ir peikimų, kad esu nesupratlyva močia. Nepaliaujamai gaunu kalnus pamokymų, kaip auklėti dukrą ir ko iš jos tikėtis. Betgi aš viską jos labui dariau: sumaitinau raugintą savo vaiką, ėjau pas būrėjas, lipdžiau mėšlo kepures, bandžiau grįžti vaikystėn, užpirkau mišias...

– Pala pala, ką darėt? – pertraukė daktaras.  

– Dariau viską, ko motinos dažniausiai nedaro.

– Ne, ne, turiu omeny, vaikystę. Jūs bandėt grįžti vaikystėn?

– Taip, net bilietus turiu. 

– Bilietus? Kokius bilietus?

– Turiu penkis. – Išsitraukiau juos iš kišenaitės, lėtai išvyniojau iš nosinės, lyg vaikui rodyčiau šventintą Kūčių plotkelę. O jis ir žiūrėjo kaip vaikas, net akis išsprogino. 

– Iš kur juos gavot?

– Gintarėlis davė. Senis iš mūsų kaimo. Irgi daktaras, žolėmis kadaise gydė. Rodžiau bilietus klebonui ir veterinoriui, bet anie tik pečius prie ausų patraukė.

Lengvai drebančia ranka daktaras atsargiai paėmė vieną bilietą. Patyrinėjo prieš šviesą. Pakvietęs mane į vidų, pats į savo namus puolė lyg gaisrą ketindamas gesinti ir staigiai čiupo akuliorius, papūtė į stiklą garo, pasivalęs užsidėjo ant nosies ir netikėtai sukniubo iš palovio traukti knygą – tokią storą, kad vos pralindo pro lovos apačią. 

– Tik daktarai ir gali sugrąžinti į vaikystę... Niekada nemaniau, kad išvysiu šį bilietą gyvai. – Maži prakaito lašeliai akimirksniu papuošė jo kaktą, o kakle supulsavo ryškiai išsišovusi vena. – Matote, bilieto viršuje yra trys skaičiai, tokius pat rasiu šitoje knygoje, tai puslapių numeriai. – Jis laižė pirštus ir nezgrabniai vartė puslapius vieną po kito. – Va, matote! Toks pat skaičius, kaip ant jūsų bilieto! O tame lape užrašyti klausimai, į kuriuos jums teks atsakyti.

– Aš nepažįstu skaičių. Galiu tik iki dešimt suskaičiuoti.

– Ir nereikia. Tik giliai kvėpuokite, o aš užduosiu klausimus. Jei teisingai atsakysite,  po kelių akimirkų atsidursite vaikystėje. 

– Džiaugiuos dėl jūsų atradimo, bet kas man iš to? Ką ten veiksiu? 

– Ach, juk taip... Žinoma, – mėtėsi jis, – turėjau paaiškinti. Pakanka parvykti vaikystėn ir kiton vieton perkelti kokį nors daiktą, kurį dažnai šeimoje naudojote. Pavyzdžiui, paslėpti tėvo kaliošus. Šis, jų neradęs, į tvartą eis basomis ir persipjaus koją. Koja supūliuos, jos gydyti ateis jaunas daktaras, sudomins tėvelį ir šis nuspręs už daktarėlio ištekinti dukrą. Aišku, šiek tiek juokauju, bet ir rimtai kalbu. Pajudinkite kokį svarbų daiktą iš vaikystės, ir jis pakeis visą jūsų gyvenimą. Gal taip vaiką atneš gand­ras, o ne gervė. Gal berniuką, o ne mergaitę. Gal ir Marguolė nepabėgs iš namų. Niekas nežino. Pabandykim?

– Pabandykim, – sutikau, nors ir neįkirtau, ką galiu atrasti ir ko netekti. Bet dabar atrodė, kad dar daugiau prarasti negalėjau.

– Tada pradėsime apklausą. Sėskite čionai. – Parodė į pintą krėslą. – Atsakinėkite tik „taip“ arba „ne“. 

Šitaip taręs, suraukė kaktą ir įniko į storąją knygą.

– Gerai, – sunkiai atsidusau ir susikaupiau.

– Ar jus mušė tėvas? 

– Taip.

– Ar paragautumėt žmogienos pasitaikius progai?

– Taip.

– Ar sapnuojate spalvotus sapnus?

– Taip.

– Ar kada nors norėjote primušti šunį?

– Taip.

– Ar kada nors matėte tai, ko nėra?

– Ne.

Atsakiusi į paskutinį klausimą išgirdau, kaip arklio kanopos muša žemę. Apsidairiau ir kūnu nuėjo šiurpas. Sėdėjau karietoje su dar penkiais žmonėmis. Keletas jų su lagaminais, kiti apsirūpinę kažkokiais ryšuliais, barzdotas senis linguodamas prie savęs spaudė didelę duonos žiauberę, o aš keliavau visai tuščiomis. Nedrąsiai kreipiausi į visus:

– Jūs irgi į vaikystę?

Pakeleiviai susižvalgė ir pakinkavo galvomis. Galėjai net užuosti, kad visi alei vieno jautėsi nejaukiai, kiekvienas mūsų, panašu, keliavo pirmą kartą ir nė vienas nežinojo, ko laukti.

Sunku nusakyti, kiek laiko kratėmės. Viskas pernelyg įdomu, kad gaudytum pavienes akimirkas. Slapčiomis žvilgčiojau į keliauninkų veidus ir mėginau prisiminti, gal juos kada nors mačiau, gal pažinojau. Gal jie mano proseniai iš praeities arba proanūkiai iš ateities? Klausinėti atrodė nepadoru. Jaučiausi įsiveržusi į uždraustą rūmą, kuriame manęs neturi būti, todėl už įžūlumą privalėsiu ką brangaus paaukoti. Jie irgi dėbčiojo iš padilbų ir tylėjo it laužo dūmai.  

Po kiek laiko išlipo barzdyla su žiaubere. Išsiropštė ir susyk suklupo vidury kelio, lyg šimtus varstų būtų keliavęs basomis per karštą smėlį, nuo dardančios karietos negalėjau gerai įžiūrėti, bet man atrodė, kad jis bandė pabučiuoti žemę. Kitas išsilaipinęs ilgai dairėsi lyg mietu trenktas, vis negalėdamas nuspręsti, kurion pusėn traukti. Arklys toliau kaukšėjo bruku, kol atėjo mano eilė. Atpažinau mūsų sodybą ir, vos suzgribus iš to strioko, riktelėjau, kad sustotų. 

Išsiropščiau ir iš karto pamiršusi karietą palikau stovėti dulkėto kelio vidury. Rijau akimis vaikystės namus ir kartu jie rodėsi tokie netikri lyg mano veido atspindys ežere. Nežinojau, ar vaikystė žiūri į mane, ar aš – į ją. Gryčia nuo tos, katroj dabar gyvena tėvas, pasikeitusi buvo nedaug, bet vis tiek atrodė kitaip: dvi trešnės visai dar mažos, malkos sukrautos ne prie kūtės, o visai prieky, priglaustos prie namo. Ir kiemas, pasirodo, tada buvo tvarkingesnis. Daug daugiau spalvingų darželio gėlių ir pasiutusiai gausu aplink žiedus zujančių kamanių, kurių kažkodėl visai nepamenu. Prie tvoros mėtėsi ant šono pagriuvęs medinis arkliukas, kurį man sumeistravo senelis. Ir jį buvau pamiršusi. Dabar net sąžinė suspaudė. Kaip galėjau tokius svarbius dalykus užkaišioti į atminties užkaborius?

Užsukusi už gryčios kampo persigandau. Juk maniau, kad žmonių čia nebus, o po namus vaikščiosiu kaip šmėkla seniai negyvenamoj vietoj. Bet štai po putinu koją ant kojos užsikėlęs sėdėjo dar visiškai juod­bruvas, jaunas mano tėvas ir prisimerkęs, lyg regztų gudrią užmačią, gardžiai traukė tirštą dūmą. Ėmiau trauktis atatupsta, nerasdama žodžių, kaip pasiteisinti, ką jo valdose veikiu aš, nepažįstama suaugusi moteris. Bet tuoj pat supratau, kad jo mąslus žvilgsnis skrodė mane kiaurai, bet manęs nematė.

Atsargiai atsargiai, lyg eičiau per skilinėjantį ledą, prisiartinau ir baugščiai žvilgtelėjau į akis: kad ir primerktos, iš jų veržėsi jaunystės smarkumas, papirosą laikė pirštai švariomis panagėmis. Mane tai virkdė iš kažkokios didelės laimės ir sutrikimo, nelyginant būčiau mirusi ir atėjusi savo tėvui pasivaidenti. Širdgėlą nutraukė pro šalį lekianti kudakuodama maža cukrinukė, kurią būdama pyplė pasiutusiai mylėjau. Troškau ją kankinti ir pešioti grynai dėl neapsakomo meilumo ir mažumo. Tuomet visai tam nė nepasiruošusi atpažinau atbėgančią ir pačią save. O, kokia murzė, bet ir meilutė kokia! Besivydama vištą, mažoji aš pargriuvo, susikruvino kelius ir ėmė raudoti. Kvailiukė: dar nežino, dėl ko gyvenime iš tikro verkti reikia. Akylai ją stebėjau vis apsidairydama, ar manęs pačios nestebi aš pati iš dar vėlesnės ateities. Gal aš visuomet save prižiūriu vis pašiepdama savo jauną neišmintingumą?

Būtinai turėjau pamatyti ir mamą. Įsliūkinau vidun lyg vagis klastūnas, lyg mane kas galėtų išgirsti. Tipenau ant pirštų galų blaškoma galybės seniai nematytų daiktų daiktelių, visokių malonių niekniekių, stebuklingai dingusių iš mano prisiminimų. Kiekvieną jų norėjau paliesti, pakelti, apžiūrėti ir paglostyti, bet stengiausi susiturėti. Ne juokas – netyčia paridenusi medinį, prosenelio ištekintą kiaušinį, grįžusi galiu rasti namus liepsnose arba sužinoti, kad krito arklys. Kone ėmė purtyti nuo įvairių baigčių, kurios lindo į mano galvą lyg muselės prie suprakaitavusio veido.

Įsėlinus į priemenę baugias mintis greitai nuvijo kvapas, kurį maniau jutusi tik vaikystės sapnuose: tai buvo rūgšto pieno ir mūsų senojo pečiaus dūmo kvapas. Ir tik vėl jį užuodusi atrokavau, kad tokį kaimišką kvepalą gryčia juk skleidė nuolatos, kol motina dar nebuvo išskridusi dangun. Sulig kiekvienu žingsniu alsavau vis giliau, tarsi būtų įmanoma tą nuostabų šutą dar ilgai savyje nešiotis. 

Motiną užtikau virtuvėje, pasirėmusią alkūne į indaują, tyliai ašarojančią. Vienais naktiniais ir palaidais plaukais, tokios dar niekada nesu regėjusi, ji atrodė taip, kaip įsivaizdavau išskrendant. Keista, jos veidas nebuvo paraudęs, verkė ji nedangstydama akių, nesišluostydama, nešniurkščiodama. Verkė be jokio jaudulio, tarsi dėl to, kad motina turi savo kvotą atverkti, net jei ir nereikia. Man žengiant trečią žingsnį, ji krustelėjo, pasisuko durų link ir lyg neregė įsispitrijo į tolį, tarsi žvelgdama man į veidą, bet nežinodama, kur jis. 

– Mama, girdi mane? – tyliai sumurmėjau, nelyginant bijodama, kad ji išties mane girdi, o ji nurimo kaip bitės prieš naktį, tarsi guosdama save, kad ateinantys garsai – tik kinivarpos, adančios sienas, tik vėjas kieme, lapus sukantis, tik girgždanti kėdė, kurioje bando įsitaisyti senelis. 

Žinau, ji jautė mane esant. Neištvėrusi atsargiai prie jos prisėlinau ir pirštų paduškėlėmis išdrįsau paglostyti šiltą jos ranką, dar daugiau, pauosčiau motinai žandą, norėdama įsitikinti, kad tą dūmų ir rūgšto pieno kvepalą skleidžia jos minkšta, bet visus gyvenimo smūgius atlaikanti oda. Šnervių plaukelius ėmus kutenti tik buvusiam užmirštam, bet jau niekada nebūsiant užmirštam kvapui, supratau, kad nenoriu nieko keisti. Nenoriu judinti nė vieno daikto. Noriu, kad viskas liktų, kaip buvę. Noriu, kad Marguolę atneštų gervė, kad Vaitiekus kartais būtų toks išvėpęs, ir mat jį šunes tą mano šlubumą. Noriu, kad mano bėdos būtų tos pačios senos mano bėdos, ir negeidžiu jokio svetimo, išvogto palengvėjimo. 

Dargi galėjau nudumti mygom iki žiniuonės dėdinos. Šitam laike ji dar gyva. Gal ji galėtų duoti man kokį receptą, bet kišo pagalius į ratus abejonė: neaišku, kokį daiktą dėl to teks išjudinti ar kokį akmenį paspirti, nežinojau, ar ji mane išgirs ir ar galės atsakyti, todėl sumojau, kad mieliau išmainysiu visas pasaulio ligas išgydantį skystį į trumpą akimojį senoje tėvų gryčioje. 

Kaip sena namų šmėkla tryniausi tarp vaikystės sienų. Uosčiau muilą, kuriuo mano oda būdavo šveičiama iki kraujo. Spoksojau pro langą, į kurį daužėsi tuntai musių, ieškančių išėjimo. Nuėjau į drugelių kapines už tvarto ir pasitikrinau, ar gerai prižiūrėdavau kapus, apdabojau darželio gėles, ar amaru neapsėstos, ir dirstelėjau į voratinkliais apėjusias tėvo dirbtuves, kuriose rakandai ir įnagiai vaikystėje atrodė tokie baugūs ir paslaptingi. Visiems – tėvui, seneliui, mamai, sau ir cukrinukei – priėjusi pasakiau po atskirą „myliu“ ir apsisukau tikėdamasi čia dar kada nors sugrįžti, bent trumpam, gal prieš mirtį. 

Bėgdama iki karietos užkliudžiau prie vartų pastatytą kaniuką su pienu ir išpyliau. Grįžus paaiškėjo, kad nuo vaikystės nebeturiu mažojo piršto. Tėvas papasakojo, kad pirštuką, kai buvau dar visai maža, nugnybo gaidys. Keista, bet dažnai jaučiu, kaip niežti jo galiuką. 

Grįžusią iš vaikystės, mane pasitiko daktaras, sušutęs kaip kopūstas puode.

– Kur tiek laiko buvot? Vos neišprotėjau! – tiesdamas ranką išlipti iš karietos ir kartu šluostydamas nosine kaktą papriekaištavo. 

– O kaip žinoti, kiek ten būti? – užmyniau jo pabarimo vertą klausimą.

– Ai, nebežinau, ar pats jau ką suprantu. – Jis pasiuto vaikščioti nervingai pirmyn atgal. – Na, ir kaip ten? Ar pavyko kažkas? Kaip???

– Pavyko, grįžau. Tik nieko nejudinau. Daktare, supratau, aš nenoriu, kad kažkas pasikeistų. Lai viskas būna, kaip yra.

– Nesakau, kad pasielgėte blogai. Bet jei ne ten, jūs čia dar galit kai ką pakeisti. 

– Apie ką jūs?

– Tekėkit už manęs, maldauju. Jei sutiksit, jums žūtbūt padėsiu surasti Marguolę ir būsiu jai puikus tėvas. 

– Ji jau turi tėvą, – atsakiau šaltai, bet mane graužė viduj kirminas ir galvojau, o jei jis man tikrai padėtų surasti Marguolę. Kad ir tuziną kartų tekėčiau. Bet negali niekas kitas rasti, jei negali motina. 

– Būsiu jums geras vyras.

– Aš jau turiu vyrą, – nurijau visą susikaupusį kartėlį, nusisukau ir be jokio jausmo išdrožiau. 

Išeidama jam nematant ant stalo palikau visus likusius bilietus. Daktarui jų labiau prireiks. Be to, norėjau atsidėkoti, kad mane mylėjo, tik nežinojau, kaip tą dėkingumą parodyti. Tai buvo vienintelis kažko vertas daiktas, kuriuo galėjau jam atsiskaityti. 

Tas kartas buvo paskutinis, kai jį mačiau. Žmonės kalba, kad daktaras, palikęs visus savo daiktus molinėj grytelėj, staiga dingo, paliko net tas žnyples, skirtas už ausų sučiupti vaikus, kai šie išeina pro tarpkojį. Vis galvojau, ar tik nebus jis su tais bilietais išvažiavęs vaikystėn ir, neduokdiev, ar nebus nusprendęs nebepargrįžti.

Namuose, kuriuose vis dar nebuvo Marguolės, aptikau Vaitiekų, šiek labiau pablūdusį nei prieš išeinant, šiek tiek pasišiaušusį, šiek tiek juodais paakiais ir ypač smarkų. Ant stalo buvo prisidėliojęs visokiausių niekų ir kiekvieną menkniekį uostė, jau nė nebuvo keista, tačiau jis į mane nė nedirstelėjo. Vienu metu toptelėjo, kad mano vargšas vyras taip mokosi susigyventi su neviltim ir savaip iš proto eina. 

– Kartais tie kvapai taip sustiprėja, kad pauostęs galiu pasakyti daikto istoriją nuo pat jo atsiradimo. – Užsimerkęs jis aplink nosį vedžiojo kumščio dydžio akmenį. – Va, štai, pavyzdžiui, šitas gimė tada, kai vietoj katinų čia lakstė spalvotom keterom pasipuošę dideli kalbantys gyvūnai. 

– O gal turi galią su tuo šniaukimu kažką naudinga padaryt? Užteks gal nosimi glostyti žoleles ir šaukštus, – pajuokavau ir pamintijau, kad gal tikrai jis taip galėtų. Tada stabtelėjau akimirkai – o gal iš tikro? Pauostytų sūpynes, gal tuomet galėtume sužinoti, kur išėjo Marguolė?  

– Jau uosčiau. Aš nelabai supaisau, bet mums reikia ten, kur aš gimiau.

– Tai kodėl tu dar ne ten? 

Jis atsisuko lyg išgirdęs tai, ko laukė labai seniai, gal net nuo gimimo. Ir mes abu supratom: einam!

Ant rankų pasiėmiau jau gerokai pasunkėjusią duk­relę Dagnę. Vaitiekus kaip Kristus jojo asilu, pavogtu iš sūrinės darbininko, o mudvi su Dagne vilkomės pėsčiomis. Vyrui reikėjo sėdėti aukščiau, kad užuostų orą, kuris jam vis ką nors nauja pranašavo.