Pro drabužius kiaurai smelkiasi ryto drėgmė. Nors saulės disko nematyti, jį užstoja medžiai, daiktų kontūrai jau ryškūs – vadinasi, buvau prisnūdęs. Kaklu ropoja skruzdėlės, į rankovę įlindęs kažkoks dygliuotas vabalas. Ant veido prikritę lapų, spyglių, sudžiūvusių šakelių. Antakyje įsitaisęs laumžirgis.
Atsargiai, kad nesukelčiau triukšmo, po vieną surenku nuo savęs vabzdžius. Lėtai traiškau jų keramines arba vilnones nugarėles. Vos pajutęs ant pirštų šaltas jų vidurių sultis, lėtai nuspriegiu liekanas į samanas.
Būtis pasmerkta nesibaigiančiam judėjimui. Kuklus saulės spindulys, lūžtantis per ąžuolo šakas, dūzgiančios bitės, rasos lašeliais apkibę mėlynių kupstai, ritmingas genio kalenimas į seną pušį ar viską kiaurai smelkiantis duslus žemėtos žalumos kvapas kuria palaimos įspūdį. Bet juk žinau, kad tai netiesa.
Visa ši nesibaigianti gyvybės simfonija kalba tik apie vieną elementą – kovą. Kad ir ši ūmėdė, auganti prie pušies. Jos būčiai reikalingas medis. Erdvę augti ir gyvybinius syvus ji paveržia iš kitų. Kai pasens, ją apniks musės, šliužai ir suvalgys iš vidaus. Pripampusį šliužą vėliau suės miško žiurkės. Į žiurkės urvą įšliauš žaltys ir suris mažus žiurkiukus. Vėliau žaltys susikapos su geniu. Nesvarbu, kas laimės, – abiejų lavonai galiausiai taps tos pušies dalimi. Miško hierarchija nuo žmonių pasaulio nelabai skiriasi.
Ankščiau maniau, kad kova nuslopsta bent sueities metu. Bet dabar, praleidęs čia nežinia kiek laiko, suprantu, kad klydau: sueitis – irgi kova. Ir visai nesvarbu, ar tuomet patinas yra viršuje, kaip dažniausiai būna žmonių pasaulyje, ar, kaip vabalų atveju, apačioje. Esmės tai nekeičia. Viskas yra kova.
Pro mane supančią augalijos sieną staiga prasiveržia keistas, baubimą primenantis garsas. Nejučia dar stipriau prisispaudžiu prie žemės, nulenkiu pėdas. Jei noriu likti nepastebėtas, turiu gulėti taip, kad nė vienas kūno lopinėlis neišsikištų viršum miško paklotės. Bet kas tai? Žmogus, gyvūnas ar – galbūt – velnias? Kažkieno kojoms kabinant traškančias šakeles, mano kūnas pastyra. Girdžiu, kaip spaudžiama suputoja samanų drėgmė. Atsimerkiu. Šalimais, kone prie mano galvos – geltonsprandis, dėmėtas paukštis. Nepaprastai graži gyvybės forma. Lėtai tipendamas keistai sukioja sprandą, dar kartą užbaubia. Jo dešinėje akyje kruvinu vyzdžiu, kuri, paukščiui pasisukus, išnyra man tiesiai priešais veidą, atsispindi baltos, iššieptos iltys.
Paukščiui pradingus tampa tuščia. Šlapi nuo rasos drabužiai suragėję šiurpso ant kūno. Kaip norėčiau juos nusimesti ir, perbėgęs spyglius, grybus ir iš drėgnos paklotės išlindusias šaknis, pulti į ežerą, kuris, žinau, telkšo netoliese, pačiame žaliuojančio miško vidury. Noriu būti vandenyje. Ten šilta. Nežinau, kodėl, bet vanduo primena namus. Kad ir kur jie būtų. Tačiau tai neįmanoma – pavojus būti pamatytam per didelis. Tad lėtai ropodamas grįžtu į savo urvą.
Virš medžių nedarniai klega tuntas įvairiausių paukščių, vis labiau įdienojant jie rimsta. Smulkios kojytės trepsena skruzdėlių taku. Ant pernykščių lapų krinta sudžiūvęs kankorėžis, susiliečia vėjo kedenami drebulių kamienai. Čiuožikas irdamasis slysta ežero paviršiumi. Atidžiai klausausi. Klausa – mano svarbiausias įrankis. Jeigu noriu sėkmingai atlikti savo užduotį, privalau išmokti miško kalbos. Užteks vienos nedidelės užuominos, ir aš pasieksiu tikslą. Mano kančia baigsis. Žinau, kad man bus atleista.
Vieną akimirką tolumoje išgirstu svetimą garsą. Jis sugriaudėja netikėtai, tarsi žaibas iš giedro dangaus. Tai žodis. Nors prasmės nesuprantu, jo reikšmė didžiulė. Nieko nelaukdamas šoku iš slėptuvės ir šliaužiu jo pusėn per šlapynę, kiek galėdamas toliau nuo medžių, kad išvengčiau sausų šakų traškesio ir neatkreipčiau į save dėmesio. Kupstai, samanos, akyse žalia. Ar man nepasivaideno? Ne. Paspartinęs judesius, netrukus pro žalumą išvystu jaunuolį. Švari apranga, savimi pasitikinti eisena, ant peties užsimetęs maišą. Ne, ne kontrabandininkas, tų visai kitokia laikysena. Dar valandėlė, ir jaunuolis sustoja prie masyvaus, platų šešėlį metančio ąžuolo. Nusimeta maišą ir ištraukęs iš jo, kaip rodosi, medinį dubenį su geltonu į sustingusius avies taukus panašiu daiktu, – turbūt tai kuras, – pakiša jį tarytum iš niekur išnirusiai pilkšvai žmogystai, primenančiai šešėlį, kuri pasišalina taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Užgniaužiu kvapą. Mano misija artėja prie pabaigos.
Tuoj būsiu laisvas.
Jaunuolis dingsta, o aš iš lėto imu šliaužti ton pusėn, kur dingo „šešėlis“. Tiems vyrams nejaučiu neapykantos. Nežinau, kas jie tokie ir ką padarė. Aš tik vykdau įsakymą. Mane veda mano kūnas. Aš moku miško kalbą: numatau kiekvieną trakštelėjimą, kiekvieną žolės lapelio palingavimą. Seku paskui nesibaigiančius pelkių kupstus, skersai per niekad nematytą kalvą, einu slaptais takeliais, kol galiausiai atsiduriu prie nedidelės žemuogių pievelės. Žmogysta pasilenkia ir ima graibyti žemę tarp uogų ir gausiai nukritusių lapų, tarsi kažin ko ieškodama. Tada pakyla kažkas tamsaus, – negaliu įžiūrėti, turbūt liukas, – ir vyras pradingsta po žeme. Nors spinduliai sunkiai prasiskverbia, jaučiu, kaip ima veržtis galvos oda, pro ausis pradeda silpnai trykšti kraujas.
Pagaliau tapsiu žmogumi.
Štai aš ir vietoje. Nors jokių žymių nematyti, landos vietą išduoda šviežiai išrausta žemė. Viena šaknis, nors ir prilenkta, tabaluoja ore. Lėtai, labai lėtai patikrinu kišenes. Granata RGD-42. Užantyje – vėsus pistoleto TT-40 plienas. Greitai atidarau liuką, įmetu granatą. Miško paklotė susipurena.
Į bunkerį įšoku lengvai, lyg geltonsprandis paukštis. Visur sūkuriuoja dulkės, ant aslos – šviežio kraujo balos, riksmai, besiblaškantys, vienas į kitą besidaužantys penki vyrai. Jau tuoj būsiu įvykdęs įsakymą, būsiu laisvas.
Nukreipiu vamzdį į vyrą pačiame bunkerio kampe – atrodo, mažiausiai kontūzytas, ir tą akimirką, dar nepaspaudus gaiduko, akis užkliūva už netaisyklingos formos duženos, kabančios kairiau ant sienos. Kas tai? Stabteliu – tik vieną sekundę, ne daugiau – ir įsižiūriu. Nesuprantu, ką matau. Negaliu atitraukti akių. Žengiu artyn. Į nugaros apačią susminga peilis. Jis išskrodžia mano stuburo smegenis, tarsi būčiau ikrus neršianti lašiša. Bet tai jau nesvarbu. Niekas nebesvarbu. Gal tik suvokimas, prieš išnykstant vaizdui, kad matau veidrodį, kuriame – besišypsantis mano motinos veidas.