„Simetrija – tai baimės vaikas“
                Markusas Werneris

Tai replika Arvydo Šliogerio knygai „Bulvės metafizika“ (2010); pjesėje naudojami šios knygos fragmentai. Be to, norėjosi prisiminti ir Sigito Gedos skaitymus 1991 m.  „Poezijos pavasario“ baigiamajame vakare Jonų bažnyčioje Vilniuje. Manau, kad tai buvo svarbus mūsų kultūros įvykis, kurio pakartoti neįmanoma – čia tik šiokie tokie jo atšvaitai. Negalėjau apsieiti ir be poeto kūrinių bei vertimų citatų.

---

 

Radijo pjesė  

Veikėjai: Profesorius, Profesorė, Poetas, daržininkė Natalija, Balsai I, II, III.

Veiksmo vieta – atoki provincijos sodyba, pro kurią teka upeliūkštis. Joje yra sodas ir daržas. Veiksmo laikas – netolima praeitis. Rudenėja. Užuomazga – darže, konflikto kulminacija Natalijos seklyčioje.

PROFESORIUS (patetiškai). Jūs – nemirtingieji Žmonijos Mokytojai; Jūs – didieji Pranašai; Jūs – „Dievo“ įgaliotiniai; Jūs Babelio bokšto statytojai; Jūs – Didžiojo Sprogimo liudytojai; Jūs – dinozaurų piemenys; Jūs – postmoderniojo Globalopolio žvaigždės...  
BALSAS I (nedrąsiai, plonai). Meees...
PROFESORIUS. Jūs – amžinybės laivų kapitonai; Jūs – begalybės vėjų tramdytojai; Jūs – šviesmečių matuotojai, galaktikų šeimininkai ir antimaterijų skulptoriai; Jūs – mahatmos budos, muhammadai ir išganytojai; Jūs – Istorijos vairininkai, konclagerių ir holokaustų architektai...  
BALSAS I ir II (drąsiau ir darniau). Mees, mees...
PROFESORIUS. Jūs – šamanai, nemirtingumo kalviai ir visažiniai; Jūs – saibabos, angeliškieji daktarai, hėgeliai, zaratustros, galilėjai ir marksai; Jūs – aleksandrijų kastratai ir paryžių androginai...
BALSAS I, II, III (dar drąsiau ir dar darniau). Mes, mes, mes..
PROFESORIUS (garsiau, su įkarščiu). Jūs – laboratorijų dievai, genų inžinieriai, nanotechnologai ir kamieninių ląstelių medžiotojai...
BALSAS I, II, III (labai drąsiai, darniai ir garsiai). Mes, mes, mes, mes...
PROFESORIUS (švelniau, geranoriškiau). Tai jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią žemę.
PROFESORĖ ir POETAS (permušdami vienas kitą). Ką gi? Ką gi? Kąąą?
PROFESORIUS. Jūs nepatikėsite, aš pamačiau bulvę, baltą ovalą su juodais taškeliais...
POETAS. Bulvę? Tikrą bulvę? Parodyk. (Paima, apžiūri, paduoda Profesorei.)
PROFESORĖ (labai nustebusi). Baltą... (Pavarto rankose.)
POETAS. Su taškeliais. (Baksteli pirštu.)
PROFESORĖ. Gražuolę su apgamėlėmis. (Gėrisi, pakėlusi prieš akis.)
POETAS. Kaktoje ir po smakru. (Vėl perbraukia pirštu.)
PROFESORĖ. Nelyginant princesė su diadema.
PROFESORIUS (labai prasmingai). Bulvė nepalyginamai esmingesnė už Džokondą, jau nekalbant apie tai, kad kur kas gražesnė.
PROFESORĖ ir POETAS (susižvalgydami). Kur ten palyginsi...
NATALIJA (paėmusi  bulvę ir pavarčiusi ją delne, vypteli). Pernykštė, žalstelėjusi...
PROFESORĖ (labai įtaigiai). Vėjų nubučiuota.
POETAS (deklamuodamas).
Buvau į Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.
PROFESORIUS (nutraukdamas Poetą). „Ši šalis“ (kabutėse; Ričardo Gavelio patentas): ji nesuprato, nesupranta ir nesupras, kad vienintelė Likimo jai skirta misija buvo pastatyti paminklą Bulvei.
VISI KITI KARTU VIENINGAI. Bulvei... Bulvei... Bulvei...
PROFESORIUS (labai pasipiktinęs). Ne, ji pastatė paminklą Zappai.
NATALIJA. Kam? Kam?
PROFESORIUS. Kažkokiam narkomanui iš Los Andželo dangoraižių.
NATALIJA. Mirtininkui valkatai?
PROFESORĖ. Tai iš tiesų paminklas Mirčiai ir susinaikinimui.
POETAS (patetiškai). Mirtie, senasis kapitone, metas. Judam.
Pabodo ši šalis. Pirmyn kitu keliu,  
O jei dangus ir jūra kaip rašalas pajuodo,
Mūs širdys, pats žinai, pritvinkę spindulių.

Įpilk savų nuodų, suteik stiprumą brangų,
Mes trokštam, ši ugnis liepsnoja smilkiniuos
Panert į bedugnes, į Pragarą ir Dangų,
Gelmėj Nežinomybės atrast naujut naujos.
PROFESORĖ (šiek tiek dvejodama). Panašu į Bodlerą.
POETAS. Čia ir yra Bodleras. Lietuviškai.
PROFESORIUS (raiškiai). Charles Baudelaire „Voyage“. Huitieme part. (deklamuoja  originalo kalba, pabrėždamas skardžiuosius priebalsius.)
O, Mort, vieux capitaine, il’est temps. Levons l’ ancree.
Ce pays nous envie, o Mort. Appareillons.
Si le ciel et  le mer sont noirs comme de l’encre,
Nos coers que tu connais sont remplie de rayons.
                                    
Vers – nous ton poison pour qu’il nos reconforte
Nous voulons, tant ce feu nous brule le cerveau,
Plonger au fond gouffre, Enfer ou Ciel qu’import?
Au fond de l’inconnu  pour trouves de nouveau?
NATALIJA (sau). Žydiškai aš nesuprantu, verčiau eisiu virtuvėn, reikia prasimanyti ko nors pavakariams, jie juk alkani.
PROFESORĖ (profesoriui). Jaunystėj jūs buvot nihilistas, ar ne?
PROFESORIUS. O kuo dar galėjau būti tais nelemtais laikais?
PROFESORĖ. Rezistentas.
PROFESORIUS. Nihilizmas ir yra pati giliausia rezistencija.
POETAS (ironiškai). Nepamirštant ir bulviaregystės...
PROFESORIUS (šyptelėjęs). Šiais laikais bulviaregystė svarbesnė už visas ir visokias rezistencijas, revoliucijas, įskaitant visų rūšių ir spalvų patriotizmus.
PROFESORĖ. Tai pasikaskim šviežių bulvių, o Natalija iškeps gardžių bulvinių blynų. Surengsim šaunų bulviaregių simpoziumą.
POETAS (džiugiai). Stebuklinga, nuostabinga, išradinga.
NATALIJA (rimtai). Jam visada kepu, kai atvyksta, šlamščia net ausys linksta.
PROFESORĖ ir POETAS (uždainuoja). Blynai, bulviniai blynai, tai skanumynai mūs lietuvių...
PROFESORIUS. Vartotojai, naikinimo genijai.
POETAS (pašaipiai). Bulviaregiams blynai – aukščiausioji transformacijos pakopa.
PROFESORĖ (rimtai). Valgymas ne dėl valgymo, o dėl gyvenimo.
PROFESORIUS (labai rimtai, moksliškai). Kūryba irgi naikinimas ir netgi pats nihilistiškiausias. Jeigu man tektų rinktis bulvę ar Veneciją, pasirinkčiau bulvę.
NATALIJA (nuoširdžiai). Gerai pasakei, jei ne mūsų bulvytės, badu išmirtume – pensijas valdžia nurėžė.
PROFESORĖ. Tik sumažino, apkarpė... Laikinai.
POETAS (žaismingai). Karpė, karpė ir karpys da...
PROFESORIUS (kandžiai). Bravo, aukščiausia išraiškos forma – poezija yra tai, kas lieka nepasakyta, už žodžio.
PROFESORĖ (taikiai). Nepiktžodžiaukit, ponai, kūryba yra aukščiausia egzistencijos forma.                           
PROFESORIUS (primygtinai rimtai). Esminga yra tai, kas nepadaryta, kas nesukurta. Kūryba tėra Esmo – Saulės, debesų, vėjų, kalvų, upokšnių, gėlių, medžių, žolės, akmenų – įniekinimas ir sunaikinimas.
POETAS (prisišliejęs prie Natalijos, ima jausmingai deklamuoti).  
Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus:
sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –
bebalsės žemės – andai man žadėjai
daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,
aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus.
NATALIJA (atšlydama nuo Poeto). Ne, ne, rožės ne man. Alyvos, jazminas – kas kita.  Jonelis šiemet žydėjo ilgai ilgai, beveik per visą vasarą, bet dabar jau vėlu. (Poetui.) Kitąsyk atvažiuok anksčiau, tai prisižiūrėsi ir prisikvėpuosi, kaip andai per bulviasodžius. O paskui mieste galėsi rašyti ir apie jazminus, ir varneles... baltąsias. (Meiliai šyptelėjusi, vėl prisiglaudžia.)
PROFESORĖ (išvertusi kerą bulvių, džiugiai). Puikus derlius –­ visas tuzinas tikrų žąskiaušių.
PROFESORIUS (paėmęs saują žemės, ją uosto). Sakiau, kad kvepia lašiniais. (Priklaupęs padeda Profesorei rinkti bulves.)
POETAS (gėrėdamasis iš tolo). Ir išmušė auksinė bulvių valanda.
PROFESORĖ (išvertusi dar vieną kerą, atsitiesia atokvėpiui ir užsisvajoja). O kokie bulviakasiai būdavo anksčiau, jaunystėje, pamenat anuos rudenis?
POETAS. Kolchozinius, poetinius...
PROFESORIUS (rimtai, beveik neironizuodamas). Ir pavasarius. Tie bulviakasiai ir bulviasodžiai suvienydavo tautą, suteikdavo vilčių ateičiai.
PROFESORĖ. Gegužė ir rugsėjis – ištuštėję miestai, į kaimus ir sodžius sugužėję vaikai ir vaikaičiai. Laužai, dainos, žaidimai... Tikra atgaiva, sielų ir kūnų puota.
POETAS (šiek tiek ironiškai). Bulvė vienijo, vienija ir vienys ne tik šeimas, bet ir tautas.
BALSAS I. Ir bulvienė.
POETAS (lyg neišgirdęs). Pamenat, kaip būdavo – visa Rytų Europa ir pusė Azijos kasa bulves rankomis. Fantastika.
BALSAS II (iš erdvės). Bulvės į Europą atkeliavo iš Peru šešioliktame amžiuje, septynioliktame pasiekė ir Lietuvą, o devynioliktame užvaldė visą kraštą...
POETAS (tęsdamas mintį, ironiškai). ...pažadino tautiškąją sąmonę, atvėrė akis Simonui Daukantui, sustiprino vyskupo Motiejaus Valančiaus tikėjimą...
BALSAS II. Puikios temos studentų diplominiams darbams: „Vincas Kudirka ir ankstyvųjų bulvių derliaus problemos“. Arba: „Jono Basanavičiaus įnašas į bulviakasybą“.
POETAS. Magistro disertacijai labai tiktų „Julijos Žymantienės bulvienių receptų“ mokslinė analizė.
PROFESORIUS. Bulvienės valgymas – sakralinis procesas. Lietuva tai žinojo nuo seno.
BALSAS III. Lauže kepta bulvė – geriausias vaistas nuo kinkadrebystės.
PROFESORIUS. Be juoko. Jei iš tikrųjų rimtai įsigilinsime, tai įsitikinsime, kad bulviaregystė ne tik sustiprino laisvės troškulį, bet ir subūrė visą plejadą tautinio atgimimo veikėjų.
BALSAS II. Atvedė juos prie pirmosios nepriklausomybės slenksčio.
BALSAS III. Prie antrosios taip pat.  
PROFESORĖ (svajingai). Tie bulviasodžiai ir bulviakasiai iš tikrųjų buvo Sąjūdžio pirmoji, parengiamoji, stadija.
BALSAS I. Mūsų atgimimo prieangis.
BALSAS II. Iš jų susiformavo Roko maršai.
BALSAS III. Tolesnė jų raida – Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai.
PROFESORĖ (su liūdesiu balse). Daugiau taip niekada nebus.
BALSAS II ir III (kartu). Bus, bus, bulvės dar žydės (Vytauto Kernagio dainų popuri apie kolorado vabalus ir bulvių žydėjimą).
POETAS (pratęsdamas dainos nuotaiką, deklamuoja).  
Bus pavasariai patys gražiausi,               
Jūra bus kaip ir šiąnakt žydra,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra“.
NATALIJA (nedrąsiai). Išeina, kad bulvei reikėtų skirti straipsnį Konstitucijoje ir įamžinti mūsų vėliavoje bei himne.
VISI VIENU BALSU. Bravo, nuostabu. (Ploja katučių, sudarę ratelį šoka.)
PROFESORĖ (šiek tiek pridususi nuo šokio). Įsidėmėkit, ponai, kad tai liaudies balsas, kurio nepaisyti neįmanoma.
POETAS. Dabar viskas įmanoma. Net tai, kas neįmanoma įmanoma – Niekis ir Amžinybė.
PROFESORIUS. Įveikti Niekį ir iš jo kylantį nihilizmą įmanoma tik vienu būdu: išnykstant pačiam. Tu turi mokėti išnykti čia ir dabar.
NATALIJA. (šiek tiek sutrikusi ir gerokai nusivylusi). Šnekėjo, šnekėjo, kol visai nusišnekėjo kaip kokie seimūnai. (Ryžtingai.) Pakaks, imk tą bulvių krepšį, profesoriau, ir einam į trobą. Kol jūs apsiprausit ir pabraidysit po mūsų upelę, aš iškepsiu sklindžių –­ turiu tokią elektrinę trintuvę, tai viens du ir bus gatava...
PROFESORIUS (su nuoskauda balse). Jau ir į gimtojo sodžiaus virtuvę atėjo mašinų skurdas...
PROFESORĖ. O ar ne pats ir būsi jį čia atvežęs? Pagaliau ir mus čia atsigabenai su savo personaline  mašinėle... (Klegėdami ir dainuodami „Blynai bulviniai blynai“ sueina į kiemą.)
POETAS (iškeldamas rankas į viršų, patetiškai). Štai kaip įveikiamas prieštaravimų ir dialektikos skurdas. (Pasileidžia nuo kalnelio, kad greičiau pasiektų upelio krantą.)
PROFESORIUS. Jei jau rimtai, tai viskas yra absurdų absurdas. (Stovi ant kranto ir žiūri, kaip jo bičiuliai taškosi vandeniu.)
PROFESORĖ ir POETAS (balsai iš tolo). Išskyrus bulvinius blynus.
POETAS (iškišęs galvą iš vandens). Nerk ir tu, Profesoriau, į gelmę, kitaip nepajusi būties pilnatvės.
NATALIJA (po ilgokos pauzės, per kurią girdisi besimaudančiųjų šūksniai, vandens čiurlenimas, žvirblių čirškimas, vištų kudakavimas, gaidžio giesmė, avių bliovimas ir karvės mūkimas, šūkteli). Kviečiu į vidų – blynai ant stalo.
PROFESORIUS. Einu, einu. Tik šiek tiek apsišluostysiu. (Po kurio laiko, kai kiemo garsai nutyla, jau sėdėdamas už stalo ir čepsėdamas lūpomis.) Tu nuostabi, Natali, gardumas neišpasakytas.
NATALIJA (sau). Tą nuostabybę būtum galėjęs pastebėti ir anksčiau, ne pirmą kartą čia vieši. (Profesoriui.) Su kuo ten darže ginčijaisi? Girdėjau balsus... Kodėl jų neatsivedei į vidų, būtų visiems pakakę. Bulvytės šiemet, ačiū Dievui, užderėjo skalsiai.
PROFESORIUS (šiek tiek sutrikęs). Balsus? Kokius balsus?
NATALIJA. Taigi vyrišką ir moterišką. Rodos, to juočkio Barzdylos, kurį pats Jotvingiu šaukdavai, ir tos Blondinės. O gal šiemet jau kitą, jaunesnę, būsi atsivežęs?
PROFESORIUS (šiek tiek pasipiktinęs, bet švelniai). Natali, tebesi tokia pat pavydi, kaip ir andai. Gal tau pasivaideno buvusio sapno balsai?
NATALIJA (gerokai sutrikusi, abejodama). Sapno, sakai? Tavojo ar manojo? (Dar labiau sutrikusi). Keista, labai keista... (Po valandėlės deklamuoja.)
Ar aš buvau, ar nebuvau?
Ar molio sapną sapnavau?
(Prisėdusi greta mįslingai stebi, kaip jos svečias valgo blynus, paskui jai kažkas dingteli ir, timptelėjusi Profesorių už rankovės, plačiai nusišypso.) Ar atsimeni, kas nutiko, kai anais metais mane buvai nusivežęs į Vilnių ir nuvedęs į Katedrą ar į kitą kokią ten bažnyčią?
PROFESORIUS (Vis labiau susidomėdamas). Jonų... prie universiteto...
NATALIJA (svajingai, lėtai tardama žodžius). Ten vyko tokios pamaldos ne pamaldos, mišios ne mišios...
PROFESORIUS. Poezijos pavasario skaitymai...
NATALIJA. Gal skaitymai, gal giedojimai, nelabai supratau... (Patylėjusi.) Kitų beveik ir negirdėjau, bet jo, mūsų Jotvingio...
PROFESORIUS (nutraukdamas pašnekovę). Genialaus poeto, nepakeičiamo draugo ir bendraminčio...
NATALIJA (savo ruožtu nutraukdama Profesorių). Ne iš karto patikėjau, kad tai jis, tas pats iš mūsų bulviakasių ir bulviasodžių. Pamaniau, koks Pranašas ar Magas... O balsas, balsas. O garsai, garsai, krintantys iš paties Dangaus kaip griaustinis ir perveriantys viską kiaurai. Supurtantys... Smegenys lyg kokia plokštelė viską įrašė. Žodžio beveik nė vieno nesupratau ir dabar nelabai žinau, ką jie iš tikrųjų reiškia, bet grožis ir dieviška jėga sąmonę temdo... (Pradeda deklamuoti. Iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau ir garsiau.)
Altissimu, omnipotente, bon Signore
tue so’le  laude, la gloria e l’onore et one benedictione
ad te solo, Altissimo se konfano
et nullu horno ene dignu Te, mentovare
laudate sie...
Moters balsas pamažu silpsta, nes jį ima slopinti originalo įrašo žodžiai, kol galų gale visai užgožia. Jiedu kūpso susiglaudę tylėdami lyg vis dar tebesėdėtų anų metų Poezijos pavasario renginyje Jonų bažnyčioje Vilniuje, o Poeto balsas griaudėte griaudėja. Žinoma, tai gali daryti ir aktorius, pamėgdžiodamas Poetą.
Du hochstern machtiger und gutiger Herr,
Dir gielt das Lob, die Herrrlichkeit, dir Ehr’ und jeden Segen...
Išmoningas Dievo dvaras,
suktas Judo pašaukimas,
apgaulingas patepimas
jau ne vieną čia suėdė, –
aš nesu bėdulis, bėdžius,
gailesio esu aš nepilnas,
kad neauga džiaugsmo vilnos,
kad anos neišmazgotos
ir prie kojų nepaklotos
tau, kaip mėlynbarzdis linas.
Gilgamešo atminimas
atvedė mane prie kojų,
kur pirmiausia paaukoju
Tau save ir per Bernardą
Užrašau Sigito vardą,
antrą vardą Zigmo, Montės,
kurs išplautas šios pakrantės,
broli, balso ir piešimo,
Motin švento pamišimo,
duok ugnies ir duok sveikatos,
leisk matyt, ko nieks nemato,
leisk girdėt, ko nieks negirdi,
grįžk, įeik į mano širdį.
(Nutilus garsams, abu ilgokai tyli.)
NATALIJA (smarkiai pasikeitusiu balsu).
Metai praėjo,
o aš tebestoviu
su keleivio drabužiais.
PROFESORIUS (nostalgiškai). Daug, daug metų praėjo...
NATALIJA (liūdnai, su ilgesiu). Ištisi trys amžiai. Trys gyvenimai...
PROFESORIUS (pašaipiai). Kodėl ne keturi?
NATALIJA (labai rimtai, su įsitikinimu). Todėl, kad trys – šventas skaičius.
PROFESORIUS (su dar didesne pašaipa balse). Šventas, švenčiausias, nekalčiausias...
NATALIJA (staigiai užsiplieskus). Jums nieko švento, žinoma, nėra, jums viskas šiukšlynas, kirmėlynas, smirdėlynas – visų visiausiai viskas.
PROFESORIUS (rimtai). Išskyrus bulvę.
NATALIJA (dar labiau įsiaudrindama). Ir jūs pats tame šiukšlyne, tame smirdėlyne su visomis savo knygomis, su Niekiu... Ir bulvėmis taip pat, nes ir jos yra palytėtos to jūsų hominido, nes iš laukinių bulvių, sklindžio neiškepsi.
PROFESORIUS (baigęs valgyti, šluostydamasis lūpas). Lauže iššutintume, būtų dar skaniau.
NATALIJA. Ach, laužas, ach primityvas. Ach, graikas, ach romėnas...
PROFESORIUS (karštai). Taip, taip: natūralus gyvenimas, natūralios aistros...
NATALIJA (karčiai, su ironija). Natūra, natūralumas... Jūs gi nežinote,  kas tai iš tikrųjų yra, nepatyrėte, tik postringaujate, kažkur pasiskaitote, tautą kvailinate...
PROFESORIUS. O jūs, Natali, žinote, jaučiate, išgyvenate?
NATALIJA (labai įtaigiai). Taip, aš  jaučiu, girdžiu, matau...
PROFESORIUS. Ką tokį, Natali, ką? Mane?
NATALIJA. Jį. Pats manęs niekada nematei ir moterimi nelaikei.
PROFESORIUS (Labai nustebęs) Poetą? Mūsų barzdočių Jotvingį? Bet jis gi metai kai miręs.
Ką aš kalbu, daugiau – vos ne penkeri.
NATALIJA (karštai, piktokai). Tai jums jis miręs, bet ne man. Jis tebėra gyvesnis už gyvą. Jis niekur iš manęs neišėjo...
PROFESORIUS (dar labiau nustebęs). Iš tavęs neišėjo?
NATALIJA (su tuo pačiu įkarščiu). Nuo tos dienos, nuo tos valandos, kai jį pamačiau ir išgirdau, jis įėjo į mane ir pasiliko visiems laikams. Ir aš jame taip pat.
PROFESORIUS (vos neišsigandęs). Tai panašu į kliedesį, Natali... Nekrofilija...
NATALIJA. Tai jūs kliedite su tomis savo metafizikomis, su Niekiais. Jis buvo, yra ir bus manyje, o aš – jame. Ne kam kitam, o man jis rašė savo posmus. Tai aš, o ne kuri kita buvo už tos užuolaidos, tai mane jis prausė tomis čiurkšlėmis skaidraus vandens.
PROFESORIUS (sukrėstas). Tave? Prausė...
NATALIJA (vos ne alpdama).
(...) kaip užtemdavo sąmonė, kaip užtemdavo sąmonė.
Svaigulys vien tiktai pagalvojus, jog ateisi, jog
gulsies, jog būsi šalimais.
PROFESORIUS. Bet tai juk iš knygos, iš popierių, Natali...
NATALIJA. Tai tau tik knygos ir popieriai, bet ne man, ne mums.
PROFESORIUS (daug švelniau, įtaigiau). Jei buvai šalia, Natali, kodėl neišgelbėjai jo? Kodėl leidai taip netikėtai išeiti? Jam taip reikėjo paramos, tikro draugo, užuovėjos. Likimas jam buvo užkrovęs tokią sunkią, vos pakeliamą genijaus naštą.
NATALIJA. Todėl, kad buvai tu.... Tu, tu, tu... Stovėjai visą laiką ant mano kelio. Su savuoju Niekiu, su Šiukšlynu, su Civilizacijų agonijomis. Tu, ne kas kitas, ir Jį, ir mane, ir visus mus pavertei šiukšlėmis, kirmėlėmis, niekių niekiais. O sau pasiskyrei visuotinio Prokuroro ir Teisėjo vaidmenį, visai nepaisydamas ar tavo teisiamieji kalti ar ne. Ar tu pagalvojai,  kas būčiau aš, kas visi mes būtume be Jo poezijos, be tavo niekinamojo Ekrano? Kaip mes gyventume, ką veiktume ilgais rudens ir nesibaigiančiais žiemos vakarais? Kuo užsiimtume?
PROFESORIUS (ironiškai). Tuo, kuo ir iki šiol  buvot – Niekiu.
NATALIJA (dar pikčiau, su įniršiu). O taip... Kur ne... Kuo gi kitu – Daržove, Runkeliu, Šiukšle, Nuliu...
PROFESORIUS (abejingai). Ar svarbu, kuo? Juk visi jau seniai gyvename po pasaulio pabaigos.
NATALIJA (įtūžusi). Tai ir gyvenk sau ten, gyvenk... (Įsiaudrinusi čiumpa stalinį peilį ir užsimoja.) O mus čia palik ramybėje...
PROFESORIUS (sulaikydamas jos ranką). Atsipeikėk, Natali. (Kurį laiką jiedu grumiasi.) Mes pernelyg toli nukrypome nuo temos. Dabar, kaip tik dabar muša auksinė bulvių valanda.
Girdisi varpo dūžiai, jiedu lieka susikibę besigrumiančiųjų pozoje.
BALSAS (iš erdvių). Ar aš buvau, ar nebuvau?
Ar molio sapną sapnavau?              
                                    
Pabaiga

2011 kovas–2012  balandis, Vilnius