Karolio Karpavičiaus nuotr.

 

Pirmąsyk atvykau į Varšuvą iš Suvalkų, kur lankiau Nierką. Su juo rūkėm žolę susisukę į antklodes, nes dingo šildymas, ir valgėm, Nierkos žodžiais, jo mamos neskaniąją picą; ji iš tikrųjų buvo labai neskani. Bet, kaip sakė Nierka, jo mamos lenkui patiko.

Ne itin pamenu, ką tąsyk veikiau, tą pirmą sykį Varšuvoje. Geriausiai atsimenu, kaip su Špūle sėdėjome prie kompo ir klausėme jo muzikos, – tai ir viskas. Po dešimties metų Špūlė kirviu užkapojo tėvą ir motiną – ne todėl, kad norėjo. Palaikė juos piktosiomis dvasiomis, apsimetusiomis tėvais, ir bandė jas nugalėt.

Sakai, kaip tai susiję su Varšuva? Iš tiesų, ar yra žmonių, kurie galėtų prisiminti Špūlę, gyvenusį Varšuvoje, pamiršdami, kas įvyko vėliau, – nežinau, ar tokių yra.

Antrą kartą į Varšuvą atvykau su Murdynu. Tas tiesa, bet apie Murdyną nieko gero išvis negaliu pasakyti, ar jis būtų Varšuvoje, ar kur kitur. Ir vėlgi atsimenu nedaug ką. Aiškiausiai – negyvą paukštį, aptiktą išsyk po naujametinių saliutų. Negaliu pasakyti, ar tai buvo balandis, ar varna, – nepaisant rūšies, to paukščio pagailo tiek man, tiek Murdynui. Įdomu, kad dažnai žmonės, praradę bet kokią atjautą kitiems žmonėms, vis dar gailisi gyvūnų.

Murdyno gyvenime buvo šio ir ano, nei daug, nei mažai: jo brolis žuvo kartu su šešiais kitais, niurktelėjęs žemyn galva į nepažįstamą upę, o tėvas nusižudė pragėręs darbą ir supratęs, kad jam nebepadės net jo ištikima, mušta ir apgaudinėta žmona, iki šiol vis ištiesdavusi pagalbos ranką. Užtai jam padėjo jo profesionalios medicinos žinios, todėl jis numirė lėtai ir ramiai, taip, kaip jau seniai nebegalėjo gyventi.

Toliau apie Murdyną nepasakosiu, tik žinok – ne visus skausmas padaro tyresnius, kitus jis įsmukdo į purvyną ir tie išlenda smėliu aplipusiu veidu, šypsodamiesi ir juokdamiesi taip, kad visi aplinkui išsilaksto į šalis.

Sakai, kaip tai susiję su Varšuva? Nežinau, kiek čia ji dėta, žinau tik tiek, kad tai buvo pirma Murdyno kelionė į užsienį. Kitąsyk jis vyko į Berlyną, tačiau ten nutikusi ne mažiau bjauri istorija kažkaip pradingo miesto platybėse, o varšuvietiška atsirėmė į netikrą mūro sieną ir laukia, kas bus toliau, rinkdama pakeleivius iš praeities ir ateities.

Trečią kartą ten lankiausi su Džiuze. Šis nebuvo toks šiurpus kaip Murdynas, bet tai nepadėjo – vos mums užvalgius barszcz litewski baltuose Ujazdovskių rūmuose, Džiuzė suskubo namo, mat ten paliko savo žolę. Viso labo tebuvo vidudienis, bet mūsų ekskursija po Varšuvą baigėsi.

Džiuzė kalbėjo lenkiškai, jo mama buvo lenkė ar pusiau lenkė, tiksliai nepamenu, bet tai nė kiek nepadėjo – kalbėdami keturiomis kalbomis taip ir nesugebėjome rasti autobuso į Wilno. Tiksliau, radom, kai jau buvo per vėlu; viskas tapo dar niūriau, nes baigėsi Džiuzės žolė ir jo pinigai, o kai atsisakiau nupirkti degtinės, kad bent kuo būtų galima pakeisti žolę, Džiuzė tiesiog pertūžo. Tai va, nepamenu, kaip tiksliai baigėsi kelionė su Murdynu, bet žinau, kad maždaug taip pat, kaip su Džiuze.

Pastarąjį kartą į Varšuvą vykau komandiruotėn. Bronius vairavo, o aš visą kelią redagavau savo feisbuko sieną – tryniau senus įrašus ir nuotraukas, kurių, mano nuomone, nebereikėjo niekam matyti, net man pačiai. Deja, kuo daugiau tryniau, tuo arčiau jie grįžo prie manęs, todėl į Varšuvą atvykau pilna praeities, tos pačios, kurią taip stengiausi ištrinti.

Išėjau iš viešbučio, nuskuodžiau tiesiai link Senamiesčio. Vos įėjusi pro vartus, dešinėje aptikau antikvariatą. Jame buvo daug pagyvenusių daiktų, brangių ir nelabai, įvairių papuošalų ir mokslinių rakandų. Mėgstu pirkti, bet šįkart nesudomino niekas, išskyrus sidabrinę padvėsusios pelytės atlieją. Įdomu, kokiam žmogui šovė į galvą padaryti pelytės atlieją, svarsčiau. Kaina nepasidomėjau, neabejojau, kad pelytė man būtų buvusi per brangi, tačiau... nė vienas iš antikvarinių daiktų neprikimba taip smarkiai, kaip tas, kurio nenusipirkai, sakė kažkas.

Kai papasakojau apie tai Arktūrui, jis paklausė: „Ar galėtum man ją nupirkti?“, bet jau buvo per vėlu. Įtariu, ji būtų buvusi brangoka ir jam. Su Arktūru susitikome tą pirmąjį sykį, kai gyvenau pas Špūlę. Tąsyk jam paskambino žmona ir jis pasakė esąs darbo susitikime – tai man įstrigo, nes susitikimas anaiptol nepriminė darbinio. Arktūras yra litvakas, vienas iš tų nedaugelio, kurių seneliams pasisekė. Beje, visai netoli sidabrinės pelytės buvo Varšuvos sukilimo vieta: akmeninis paminklas ir daug vejos.

Iš antikvariato nuėjau į miesto aikštę svarstydama, ar kada nors pamatysiu Varšuvą kitaip. Tada prisiminiau. Tai štai, kai patį pirmą sykį atvykau į Varšuvą ir žengiau į Senamiestį, supratau jau mačiusi jį sapne. Sapne sutikau aklą žmogų žuviškomis akimis; man jo pagailo, norėjau jam padėti, ėjau su juo kartu, o jis tylėjo. Kryžkelėje pasakiau, kad man laikas į kairę, tada jis nubėgo į dešinę ir nuo tilto nušoko ant grindinio. Taip išeina, kad tiesiog padėjau jam pasiekti savižudybės vietą.

Kaip anuomet atpažinau miestą, taip šįsyk atpažinau tiltą. Tiesa, grindinys atrodė kur kas arčiau nei sapne, – nežinia, ar nuo jo nušokęs taip lengvai numirtum.

Sakai, ar tik nebus taip, kad man nepatinka Varšuva, nes nemėgstu lenkų?

 

Katharina Fritsch, „Žiurkių karalius“, 1993; Bazelis, meno muziejus „Schaulager“

 

Lodzę aplankiau lapkritį, man atrodo, miestas buvo užlietas rūko. Lygus lygutėlis, pilnas gyvų secesinių namų besiraitančiais stogais, langais ir tokių pat senų raudonplyčių gamyklų. Vos kelių šimtmečių miestas be upės pagavo mane taip, kaip Varšuvai niekuomet nepavyko. Norėčiau jame mirti, pamaniau, – turbūt atrodė, kad tokiame mieste po mirties gali kažkaip geriau išsivynioti, galbūt nušliaužti paskui tą rūką kur nors link samanų, minkštai. (Įdomu, ar Murdyno tėvas tikėjosi ko geresnio po mirties? Be abejo, tikėjosi, kitaip būtų nelogiška.)

Lodzėje mokėsi Janas ir Romka, nė vienas iš jų studijų nebaigė. Nuėjusi į jų akademiją užkandau valgykloje. Visiškai nepamenu, ką valgiau, bet, rodos, paėmiau desertą, o sienos, jei teisingai pamenu, buvo baltos. Janui sakydavo – tavo mažos akys, tu negali tapti aktoriumi, bet jis juo tapo, net žinomu. Vėliau netgi atvažiavo į Vilnių su trupe. Tačiau tąsyk, kai su Džiuze lankėmės Varšuvoje, sutikome jį parke prie tų baltų rūmų. Nežinau, kaip dviejų milijonų mieste galima sutikti vienintelį žmogų, kurį pažįsti, bet taip man nutinka nuolat. O štai Romka buvo vienas iš nedaugelio mūsų chebros bičiulių, likusių Vilniuje. Kiti išvyko į Lenkiją, Vokietiją, Japoniją, Rusiją, visi tie Vilniaus lenkai, kuriuos, kaip sakai, lietuviai užmuštų kada tik galėdami. Rusai, lenkai, sakai – jiems tas pats.

Kai sykį, tą vienintelį, lankiausi Maskvoje, į parodos atidarymą pakviečiau du žmones – Seriožą, kurį buvau įsimylėjusi paauglystėje, ir Juračką. Šis mus apstulbino ne dėl to, kad išsikraustė į Maskvą, bet kad žymiausias, vienintelis chebros gėjus vedė moterį ir tapo trijų vaikų tėvu.

Kadaise mylėtas Serioža atvykti negalėjo, o Jurač­ka pasirodė kaip tik tą akimirką, kai Kuizinas mane skubiai iškvietė į spektaklį. Įsėdome į šviečiantį milijonieriaus limuziną, kurio šoferis atrodė kur kas prabangiau nei pats milijonierius, vilkintis juodą šiuolaikinio galerininko uniformą su beisbolo kepuraite. Net nežinau, ar iš tiesų Kuizinas mane į tą spektaklį kvietė, greičiau pranešė, kad man teks eiti su juo, na, ir aš paklusau.

Neabejoju, Juračka šitą įvykį seniai pamiršo, o aš vis dar prisimenu save, sėdinčią milijonieriaus automobilyje ir galvojančią, kad seną draugą spėjau tik apkabinti; graužiu save, kodėl šitaip išėjo.

Spektaklis buvo toks šiuolaikiškai rokokinis, sakyčiau, kad labiausiai atsimenu spalvingas dirigento tapkes.

Kai atsidūriau Varšuvoje pirmąsyk, Špūlė man pasiūlė aplankyti Pragą – vienintelį rajoną, išlikusį po karo. Namai čia pilkšvai rusvo mūro, juose matėsi šrapnelių paliktos žymės – tikri stovintys namai, gimę, gyvenę, sužaloti, išlikę. „Pragoje yra Bermudų trikampis, – sakė Špūlė, – o viena iš trijų gatvių, sudarančių trikampį, yra Wiłenska“. Nežinau, ar Bermudų trikampyje tebedingsta žmonės ir kaip jis atrodo dabar, bet vienas dalykas tikrai nepasikeitė – į jį žengiama iš stoties Wiłenska. 

Sako, lenkai atstatė senąją Varšuvą kaip stiprybės ir išlikimo simbolį. Tačiau tiek antrą, tiek trečią sykį joje vis stengiausi vėl prasmukti iki anos – ne atstatytos, o išlikusios Varšuvos, kažkodėl pavadintos Praga, bet man nesisekė.

Kadaise Paryžiuje pašiurpau nuo kapų, uždengtų sunkiomis akmeninėmis plokštėmis. Taip ir tame naujame-sename Varšuvos mieste, turinčiame liudyti praeitį, žemė atrodo prislėgta pastatų, kad tik iš po jų neišlįstų tūkstančiai mirusių žydų ir lenkų. „Pažvelkite, miestas kaip buvęs“, bet atrodo, kad aidas jame susigeria į sienas ir, nepaisant tūkstančių turistų, restoranų ir muzikantų, tos sienos skleidžia negyvą tylą. Aš nežinau, kas jos yra iš tikrųjų.

Sakai, lietuviai išžudys lenkus ir rusus, galbūt ir tavo šeimą?

Kai paskutinįkart išprotėjau, nuolat klausinėjau, „kur kirvis“, iš pradžių Čarlzo, paskui tėvo ir mamos. „Mašinoje“, – pasakė tėvas, nes turėjo mane automobiliu nuvežti į psichiatrinę, ir jam pavyko. Vėliau klausiau Čarlzo, ar jam nebuvo baisu. Baisu, sakė Čarlzas, rūpinausi tavo sveikata. Aš apie kirvį, patikslinau. „Ai, ne, – atsakė, – jei būtum gavusi, man rodos, net nebūtum žinojusi, ką su juo veikti.“

Špūlė buvo pats ramiausias iš visų lenkų, sakyčiau, toks mūsų Bobas Marley, nors dredus nešiojo ne jis, o Renikas, ir tai vėliau, kai visi išsiskirstė. Pykosi Mumikas su Vėtra, Rokis su Monte, bet ne Špūlė, apie jį būčiau pagalvojusi paskutinį.

Sakai, lietuviai užmuš lenkus.

Nebijok, tavęs neužmušiu, tu tiesiog gyveni per toli, kas gi nueis su kirviu pėsčiomis nuo Justiniškių iki Naujosios Vilnios.

Ir, be to, tu nesi lenkė.

Viso labo esi tik lenko žmona.

Nepamiršk.