Oriana Fallaci. Laiškas negimusiam kūdikiui

Nuotrauka iš asmeninio archyvoPrieštaringai vertinamą rašytoją, žurnalistę ir politikę Orianą Fallaci (1929–2006), kilusią iš Florencijos, Columbia College of Chicago rektorius pavadino „viena skaitomiausių ir mylimiausių autorių pasaulyje" ir jai suteikė literatūros garbės daktarės vardą. Ėmusi interviu iš pasaulio galingųjų ir dirbusi karo korespondente, O. Fallaci sekė pačius karščiausius ir svarbiausius mūsų laikmečio konfliktus nuo Vietnamo iki Artimųjų Rytų. Jos knygos išverstos į daugelį kalbų.
„Laiškas negimusiam kūdikiui" – viena pirmųjų didžiausio pasisekimo sulaukusių O. Fallaci knygų, tapusi bestseleriu visame pasaulyje. Tai besilaukiančios moters dialogas su kūdikiu: ar jis turi teisę gyventi, ar ne, ar jis bus laimingas šiame pasaulyje, pilname prieštaravimų ir skausmo. Tai knyga apie abortą, šeimą, motinystę.
Knyga, išleista 2 milijonų egzempliorių tiražu Italijoje ir 2,5 milijonų – užsienyje, išversta net į 22 kalbas.


Vertėja

 

Fragmentai

Tai, kuri nebijo abejoti,
kuri nepaliaujamai klausia „kodėl?",
nepavargdama ir nebijodama
nei kentėti, nei mirti.
Tai, kuri sprendžia dilemą
duoti gyvenimą ar jį atimti –
šią knygą
viena moteris
skiria visoms moterims.

Šiąnakt sužinojau, kad buvai gyvenimo lašas, ištrūkęs iš nebūties. Glūdėjau tamsoje, išplėtusi akis, ir staiga joje tarsi žaibas blykstelėjo tikrumas: taip, tu buvai. Egzistavai. Pasijutau lyg po šūvio į krūtinę: mano širdis sustojo. O kai ji vėl pradėjo plakti, pulsuodama stipriai ir kurtinamai, lyg būtų šaudoma iš pabūklų, susivokiau tarytum bekrentanti į šulinį, pilną nežinomybės ir siaubo. O dabar štai aš užsirakinusi baimėje, į kurią kaip į vandenį paniro mano veidas, plaukai, mintys: aš skęstu joje. Suprask – tai ne žmonių baimė. Man nerūpi, ką galvoja kiti. Tai ne Dievo baimė – aš netikiu Dievo. Ne skausmo baimė – aš nebijau skausmo. Tai baimė tavęs – tos akimirkos, kai buvai išplėštas iš nebūties ir įsitvirtinai mano įsčiose. Niekada nebuvau pasiruošusi tave priimti, nors labai tavęs laukiau. Visuomet mane kankino baisus klausimas: o jeigu tau nepatiktų gimti? O jei vieną dieną imtum man priekaištauti šaukdamas: „Kas tavęs prašė mane pagimdyti, kodėl mane pagimdei, kodėl?!" Gyvenimas – toks vargas, vaikeli. Tai kasdien iš naujo prasidedantis karas. O už trumpus džiaugsmo intarpus gyvenime privalai skaudžiai sumokėti. Kaip sužinosiu, kad nėra teisinga tavimi atsikratyti, kaip pajausiu, kad nenori būti grąžintas tylai? Juk negali man pasakyti. Tavo gyvybės lašas – ką tik pradėtų ląstelių kekė. Gal tai net ne gyvybė, o tik gyvybės galimybė. Vis dėlto daug atiduočiau, jei tu man padėtum kokia nors užuomina ar ženklu. Mano mama tvirtina, kad aš tai padariau, todėl ji mane pagimdė.
Matai, mano mama manęs nenorėjo. Buvau pradėta per klaidą, išsiblaškymo akimirką. O kad negimčiau, mama kiekvieną vakarą stiklinėje vandens tirpino vaistus. Paskui verkdama juos gėrė tol, kol vieną vakarą aš sujudėjau įsčiose ir jai įspyriau, norėdama paprašyti, kad manimi neatsikratytų. Ji jau kėlė stiklinę prie lūpų, bet staiga ją atitraukė ir šliūkštelėjo jos turinį ant žemės. Praėjus keliems mėnesiams aš jau varčiausi pergalingai saulėje. Ir ar tai buvo gerai, ar blogai, nežinau. Kai esu laiminga, manau, kad buvo gerai, o kai nelaiminga – blogai. Tačiau net tada, kai esu nelaiminga, manau, tikrai apgailestaučiau, jei būčiau negimusi, nes nėra nieko blogiau už nebūtį. Kartoju tau: aš nebijau skausmo. Jis gimsta kartu su mumis, kartu auga, prie jo priprantama kaip prie akivaizdaus dalyko turėti dvi rankas ir dvi kojas. Pagaliau aš nebijau nei mirties, nes jei miršti, vadinasi, buvai gimęs, buvai ištrūkęs iš nebūties. Tik to ir bijau – niekio, nebūties, būtinybės pasakyti, kad negalėjau būti dėl atsitiktinumo, klaidos ar išsiblaškymo. Daugelis moterų savęs klausia: „Gimdyti vaiką? O kam? Kad alktų ir šaltų, kad būtų išduotas ir įskaudintas, kad būtų užmuštas kare ar mirtų nuo ligos?" Taigi atima viltį, kad alkanas jis bus pasotintas, sušalęs – sušildytas, kad ištikimybė ir pagarba bus jo draugai ir kad gyvens ilgai, bandydamas sustabdyti ligas ir karus. Galbūt jos teisios. Argi geriau rinktis niekį nei kančią? Netgi tada, kai verkiu dėl savo nesėkmių, nusivylimų, skausmo, darau išvadą, kad kentėti yra geriau nei nebūti. O kai dar pagalvoju apie gyvenimą, apie dilemą gimti ar negimti, tai galiausiai sušunku, jog gimti yra geriau nei negimti. Tačiau ar galima priversti ir tave taip mąstyti? Ar neatrodytų, kad pagimdžiau tave tik dėl savęs ir viskas? Man nerūpi pagimdyti tave dėl savęs ir viskas. Juolab kad man tavęs nė nereikia.

* * *
O tu man nespyrei ir neatsiuntei jokių atsakymų. Kaip būtum galėjęs? Tau dar tiek nedaug laiko, ir jei prašyčiau gydytojo tai patvirtinti, jis tik pašaipiai nusišypsotų. Bet aš dėl tavęs nusprendžiau –­ gimsi, ir taip nusprendžiau pamačiusi tave nuotraukoje. Na, aišku, tai buvo ne tavo, o bet kurio trijų savaičių embriono nuotrauka, išspausdinta žurnale kartu su straipsniu apie gyvybės formavimąsi. Žiūrint į ją, mano baimė dingo taip greit, kaip ir buvo apėmusi. Buvai panašus į gėlę, į permatomą orchidėją.
(...)
Aš renkuosi atsakingai. Tai darau ne iš egoizmo, vaikeli. Prisiekiu, pagimdyti tave manęs nė kiek nedžiugina. Nematau savęs su dideliu pilvu vaikščiojančios gatvėmis, nematau savęs nei tave žindančios, prausiančios, mokančios kalbėti. Esu dirbanti moteris ir turiu daug kitų užsiėmimų bei pomėgių. Juk tau jau sakiau: man tavęs nereikia. Bet vis tiek tave nešiosiu – patinka tau tai ar ne. Vis tiek primesiu tau tą galią, kuri buvo primesta ir man, ir mano tėvams, seneliams, proseneliams – iki pirmojo žmogaus, pagimdyto kito žmogaus, patiko jam tai ar ne.
(...)

* * *
Vakar mano nuotaika buvo bloga. Atleisk man už paistalus, jog galėčiau tavęs atsikratyti, ir tu net nežinotum, ar nuskriaudžiau tave, ar nudžiuginau. Tai tik šnekos ir viskas. Mano pasirinkimas visiškai nepasikeitė, net jei esantiems aplink mane tai kelia nuostabą. Šiąnakt kalbėjausi su tavo tėvu. Pasakiau jam, kad esi. Pasakiau telefonu, nes jis toli, ir, sprendžiant iš to, ką išgirdau, ši žinia jam nebuvo gera. Iš pradžių stojo gili tyla, tarsi būtų nutrūkęs ryšys. Vėliau išgirdau, kaip jis burbtelėjo prikimusiu balsu: „Kiek reikės?" Nesupratusi atsakiau: „Įsivaizduoju – devynių mėnesių. Ne, jau mažiau nei aštuonių." Tada balsas atkimo ir tapo šaižus: „Kalbu apie pinigus." „Kokius pinigus?" – paklausiau. „Pinigus, kad nusikratytum, ar ne?" Pasakė būtent taip: „nusikratytum". Tarsi tu būtum koks nešulys. O kada kiek įmanoma ramiau jam paaiškinau, kad mano ketinimai visiškai kitokie, jis ėmė ilgai postringauti, maldavimus keisdamas patarimais, patarimus – grasinimais, grasinimus – įtaikumu: „Pagalvok apie savo karjerą, pamąstyk apie atsakomybę, vieną dieną gali pasigailėti, ką kiti pasakys." Turėjo išleisti krūvą pinigų už šį pokalbį telefonu. Kartkartėmis įsikišdavo telefonistė, klausdama nustebusiu balsu: „Tęsti?" Aš šypsojausi, beveik linksminausi. Tačiau mano linksmumas prislopo, kai dėl to tylaus klausymosi jis įsidrąsino ir padarė išvadą, kad išlaidas galėtume pusiau pasidalyti, juk vis dėlto buvome „kalti abu". Mane pradėjo pykinti. Man buvo dėl jo gėda. Padėjau telefono ragelį mąstydama, kad kažkada jį mylėjau.
Jį mylėjau? Vieną dieną mes abu galėsime padiskutuoti apie šį dalyką, vadinamą meile, nes, tiesą pasakius, dar nesupratau, kas tai yra. Įtariu, kad tai milžiniška apgaulė, kuri nuramina ir linksmina žmones. Apie meilę kalba kunigai, reklamos stendai, rašytojai, politikai, tie, kurie rėždami sparną ir kalbėdami apie meilę, kaip apie veiksmingą priemonę išsigelbėti iš visų tragedijų, žeidžia, išduoda, nužudo sielą ir kūną. Aš nekenčiu šio žodžio, esančio visur ir visomis kalbomis. Mėgstu–pasivaikščioti, mėgstu–išgerti, mėgstu–rūkyti, myliu–laisvę, myliu–savo–mylimąjį, myliu–savo–vaiką. Stengiuosi niekuomet nevartoti šio žodžio ir net savęs neklausti, ar tai, kas drumsčia mano mintis ir širdį, yra vadinama meile. Iš tiesų nežinau, ar myliu tave. Mąstydama apie tave nesieju tavęs su meile. Sieju tave su gyvybe. O tavo tėvo, matyt, – kuo labiau apie jį galvoju, tuo labiau įsitikinu, – niekuomet nemylėjau. Juo žavėjausi, jo troškau, bet nemylėjau. Kaip ir prieš jį buvusių ir nuvylusių keistuolių, dėl kurių žlugo visi ieškojimai. Žlugo? O gal tai padėjo suprasti, kad niekas taip nekelia grėsmės tavo laisvei, kaip paslaptinga aistra, kurią vienas kūrinys jaučia kitam, kaip, pavyzdžiui, vyras moteriai ar moteris vyrui. Nėra stipresnių saitų nei grandinių, nei užtvarų, galinčių tave priversti aklai vergauti ir įkalinti beviltiškame bejėgiškume. Vargas, jei kam nors atsiduodi dėl tos aistros: tada turėsi pamiršti save, savo teises, orumą, tai yra savo laisvę. Tarytum šuo kapstysies vandenyje, bandydamas pasiekti neegzistuojantį krantą, kuris yra vadinamas Mylėti ir Būti Mylimam, tačiau baigsi tuo, kad liksi neveiksnus, išjuoktas, nusivylęs. Geriausiu atveju imsi klausti savęs, kas gi privertė tave šokti į vandenį: nepasitenkinimas savimi, viltis rasti kitame tai, ko pats neturėjai? Vienatvės, nuobodulio, tylos baimė? Poreikis turėti ir priklausyti? Kai kurių nuomone, būtent tai yra meilė. Tačiau bijau, kad tai – daug mažiau, tai tik alkis, kuris vienąkart pasotintas sutrikdo virškinimą iki vėmimo. O vis dėlto, vis dėlto turi būti kažkas, kas sugebėtų man išaiškinti šio prakeikto žodžio prasmę, vaikeli. Juk turi būti kažkas, kas padėtų man atskleisti, kas tai yra ir kad yra. To man labai reikia, to alkstu. Būtent dėl šio poreikio, šio alkio galvoju, kad galbūt buvo teisi mano motina, tvirtinusi, jog meilė yra tai, ką moteris jaučia savo kūdikiui, kai jį tokį vienišą, bejėgį ir pažeidžiamą paima ant rankų. Na, bent kol yra toks bejėgis ir pažeidžiamas, jis tavęs neužgaulioja ir nenuvilia. O jeigu teks tau atskleisti šių penkių absurdiškų raidžių prasmę? Būtent tau, kuris vagi mane iš manęs pačios, geri mano kraują ir alsuoji mano kvėpavimu?
(...)
Jaučiuosi blogai. Jau visa savaitė, kai sunku dirbti. Mano koja sutino. Būtų siau­binga, jei turėčiau atsisakyti jau paskirtos kelionės. Darbdavys, atrodo, tai suprato ir šiandien vos ne grėsmingu balsu manęs paklausė, „ar galėsiu", ir pridūrė, kad to sau labai linki. Tai ypač svarbus projektas, tinkantis kaip tik man. Jam tai svarbu. Svarbu ir man, ir jei negalėčiau važiuoti... Žinoma, kad važiuosiu. Argi gydytojas nepasakė, kad nėštumas – ne liga, o normali būklė, ir kad turiu daryti viską, ką anksčiau dariau? Tu manęs neišduosi.

* * *
Atsitiko kažkas, ko nenumačiau: gydytojas man liepė gulėti lovoje. Taigi turiu gulėti nejudėdama, rami ir atsipalaidavusi. Bet tai nelengva, juk gyvenu viena.
(...)
Turėsime būti atsargūs iki trečio mėnesio, kuriam praėjus galėsime sugrįžti prie įprastos veiklos. Visa ši istorija būti ramiai ir atsipalaidavusiai truks tik penkiolika dienų. O darbdaviui sumaniau pasakyti, kad sergu stipriu bronchitu. Šis patikėjo ir užtikrino mane, kad iš esmės kelionė gali palaukti, nes dar reikia sutvarkyti daugybę detalių. Na, ir gerai, nes jei žinotų tiesą, mane pakeistų kitu. Blogiausiu atveju atleistų iš darbo. O tai būtų didelė bėda ir man, ir tau: kaip išgyventume? Beje, tavo tėvas daugiau neskambino. Spėju, kad nori likti nuošalyje. Apgailestauji? Aš ne. Tas truputis, ką jam dar jaučiau, užgeso po dviejų pokalbių. Dargi todėl, kad kalbėjo telefonu, o ne žiūrėdamas man į akis. Manai, kad grįžęs jis prisistatys? Juk gerai žino, kad neprašysiu jo mane vesti, kad to niekada neprašiau, kad nenoriu tekėti ir niekuomet nenorėsiu. Kas tada jį sulaiko? Galbūt jaučiasi kaltas, kad pamylėjo mane lovoje? Vieną dieną močiutė nuėjo išpažinties ir kunigas jai patarė: „Neikite į lovą su savo vyru, neikite!" Iš esmės, kai kuriems žmonėms tikra vyro ir moters kaltė yra ta, kad jie mylisi lovoje. Kad nebūtų vaikų, sako, užtektų paprasčiausiai tapti skaistiems. Sutinku. O kadangi yra sunkoka nuspręsti, kas turi būti skaistus, o kas ne, tai visi tapkime skaistūs ir paverskime žemę senukų planeta. Milijonų milijonai senukų, nepajėgiančių gimdyti, o žmonija vis nyksta tarsi fantastiniuose pasakojimuose apie Marsą, kur nuostabiuose griūvančiuose miestuose gyvena tik šmėklos. Šmėklos tų, kurie būtų galėję būti, bet nebuvo, – negimusių kūdikių šmėklos. Arba tapkime visi homoseksualai, – juk padariniai būtų tie patys, – nepajėgiančių gimdyti senukų planeta, kur nuostabiuose griūvančiuose miestuose gyvena tik negimusių kūdikių šmėklos...
O jei senukus panaudotume? Kažkur skaičiau, kad įmanoma persodinti embrionus. Tai biotechnologijos pasiekimas, kai apvaisintas kiaušinėlis išimamas iš motinos gimdos ir perkeliamas į jį norinčios priimti moters gimdą. Ten jis ir auginamas. Taigi, jei kita moteris tave priimtų, na, pavyzdžiui, senutė, kuri priversta nejudėti nepatirtų kančios, tu vis tiek gimtum, o aš nebesikankinčiau. Galų gale gimdyti vaikus – senučių reikalas. Jos tokios kantrios. Ar įsižeistum, jei būtum persodintas į kitą gimdą? Į seną, gerą gimdą, kur niekas tau nebepriekaištautų? O kodėl turėtum? Juk neatimčiau tau gyvybės, tik suteikčiau kitus namus. Atleisk. Kliedžiu. Bėda ta, kad ši nejudamybė mane nervina ir daro piktą.

Ainė Jacytė. Iš serijos „Sukonstruoti pojūčiai“, drobė, aliejus, anglis. 100 cm x 100 cm, 2013
(...)
Kelionę nutraukiau. Grįžau į miestą ir paskambinau gydytojai, kuri manimi netikėjo. „Būkit rami, – kartojo, – prieš penkiolika dienų viskas buvo gerai, tai tik jūsų fantazija." Jai atsakiau, kad kraujas nėra fantazija ir kad visą savaitę išbuvau motelyje nejudėdama, tačiau kraujavimas nesiliovė. Gydytoja man liepė tučtuojau pas ją atvykti. Atvėrus duris ji šypsojosi kupina įprasto optimizmo. Aš greit nusirengiau ir nelaukdama, kol man tai pasakys, atsiguliau ant kušetės. Ji pridėjo ranką prie širdies. Tada sušuko: „Štai kaip plaka! Dunda kaip koks būgnas!" Nebeatsakiau nei į jos švelnumą, nei į šypseną. Kito žmogaus supratimo man visiškai nebereikėjo ir buvau tikra, kad dalyvauju nereikalingoje ceremonijoje, slaptai lauktoje, o galiausiai galbūt net trokštoje. (...) Gydytoja atsirėmė rankomis į kušetę ir liūdnai pažvelgusi į mane tarė: „Geriau iškart jums pasakysiu. Jūs teisi. Daugiau nebeauga. Galbūt jau dvi ar tris savaites. Drąsos – viskas baigėsi. Mirė."
Nieko neatsakiau. Nesujudėjau. Net nemirktelėjau. Likau ten gulėti: kūnas buvo lyg akmeninis ir nebylus. Net ir protas buvo suakmenėjęs ir nebylus: nebuvo nei minčių, nei žodžių.
(...)
Iš tiesų labai šalta ir baltos lubos dabar yra tiesiog juodos. Bet jau atvykome –­ štai magnolija. Nusiskink vieną žiedą. Man niekuomet nepavyko, o tau pavyks. Pasistiebk, ištiesk ranką. Va, taip. Kur esi? Buvai čia ir prilaikei mane, buvai didelis, buvai vyras. O dabar tavęs nebėra. Liko tik indas su spiritu, kuriame plaukioja kažkas, kas nenorėjo tapti vyru ar moterimi, kam nepadėjau tapti vyru ar moterimi. Kodėl būčiau turėjusi? Manęs klausi, kodėl būtum turėjusi? Ogi todėl, vaikeli, kad gyvenimas egzistuoja. Man net pasidaro nebešalta, ištarus, kad gyvenimas egzistuoja, pasibaigia sapnas, – aš jaučiuosi tapusi gyvenimu. Žiūrėk, užsidegė šviesa. Girdisi balsai. Kažkas bėga, šaukia, sielvartauja. Tačiau kažkur gimsta tūkstančiai, šimtai tūkstančių kūdikių ir būsimų kūdikių mamos: gyvenimui nereikia nei tavęs, nei manęs. Tu mirei. Galbūt ir aš greit mirsiu. Bet tai nesvarbu. Nes gyvenimas nemiršta.

Iš italų kalbos vertė Rasa Kasperavičiūtė

Oriana Fallaci. „Lettera a un bambino mai nato". –­ Milano: Rizzoli, 2009 (1975).