Asmeninio archyvo nuotr.

 

Akacijos šakos, uždengusios posūkį į kiemą, neleido pamatyti, kuris kaimynas sugrįžo. Aliejus keptuvėje supukšnojo tiksliai sulig laikmačio skambučiu. Ji tvarkingai išliejo blyno apskritimą, paskui dar vieną ir trečią, stengdamasi, kad kepiniai būtų kuo vienodesni. Jis sėdėjo prie stalo, vangų žvilgsnį įbedęs į monolitą, stūksantį kitoje gatvės pusėje. Nežinia, ką jis ten matė. O ji – matė. Matė jo sukritusį veidą, kas dieną niūrančias akis, pradedančią virpėti ranką, lėtėjančią eigastį. „Penki“, – suskaičiavo blynelius, nors skaičius ir taip buvo aiškus. Apvertė po vieną atsargiai, kruopščiai. Niekada nemėgo jo pokšto versti visą keptuvę, ir net ne lietinių! Ypač po to, kai Ninočkai kliuvo verdančių riebalų lašų, – randai ant rankos gal vos prieš metus išnyko, jai jau išsikėlus iš namų.

– Vynuogės... – sumurmėjo jis.

Taip, šiemet turėtų būti daug vynuogių – šakos apkerojo visą namelio fasadą, bet kartu su vynuogėmis prilėks ir širšuolų: tų didelių, zyziančių taip, kad kūnas pagaugais eina. Tuos net iš gaudyklės išmetant šiurpas ima. Čia vis tas Algis nesitvarko savo palėpių – ten lizdus ir susineša... Sudėjusi blynelius į lėkštę, pastebėjo nuskilusį kraštą. Susiraukė – kieno darbas? O gal glazūra nuo amžiaus nubyrėjo? „Reikės ir šitą išvežti į sodą... Oi...“

Jis prisitraukė lėkštę, grietinės bei uogienės indelį ir šakute atsignybo kraštelį. Ji nesijautė alkana, blynų taip pat niekada nemėgo, tad tik plačiau atidarė orlaidę, žvilgtelėjo pro ją į kiemą, tarsi šalimais nebūtų lango, ir prisėdo ant girgždančios taburetės. Jis valgė tyliai. Pastarosiomis dienomis viską darė tyliai, net vairuodamas nebekeikė kitų vairuotojų. Ji suprato, kaip jam sunku, juk viską padarė savo rankomis: mūrijo kiekvieną plytą, kalė lenteles, išbetonavo baseiną, įrengė pirtelę, pastatė šiltnamį...

– Už varstotą galima paimti kokius du šimtus, – staiga prabilo, – ten grynas metalas. Tokio niekur negausi.

Ji linktelėjo. Tik ar tie jaunuoliai norės derėtis dėl kažkokio varstoto? Kam jam varstotas, tam garbanotam ilgšiui kūdikio veidu? Ką – jis mokės skylę išgręžti? Tokie tik kompiuterius sugeba maigyti. Be to, dabar jie nusisamdo darbininkus ir viską griauna, išveža, sumala – lieka tik skaldos krūva.

– Kaip tau jie? – pasiteiravo taisydama staltiesės kraštą.

Jis neatsakė.

– Man regis, nesusituokę, pavardės skirtingos. Ir mergina atrodo vyresnė – tam vaikinui iš viso net nežinau kiek metų.

Jis tylėjo.

– Jis truputį pražilęs, – toliau kalbėjo ji. – Nepanašūs į sukčius, bet niekada nežinosi. Pameni, Galina pasakojo, kaip jos kaimynę apgavo, prisistatė tokie malonūs, o liko ir be buto, ir be pinigų... Į tavo nuovadą aiškintis juk ir atėjo, ar ne?

– Dar yra malkų pilnas sandėliukas, ir už jas atskirai būtų galima... – pridūrė jis.

– Net nežinau. Jie kalba apie paskolą iš banko, kad kažkaip įkeis, tada bankas sumokės, tau neatrodo keistai? Ta mergina taip kruopščiai aiškino, aiškino, sudėtingai taip. O mes žinome, kur ji dirba? Pastebėjai, kaip ji prunkštelėjo?

– Šiemet bus daug obuolių, pilna užmegztų, gerai, kad rudenį nugenėjau... Zbignevas pernai sulčių spaudyklę pasistatė.

– Dar sakė, kad jis kažkur į užsienį išvažiuoja kitą savaitę, kad norėtų greitai. Kaži, kur jis važinėja? Visada su kostiumu, visada skubantis... Negi palieka jai reikalus tvarkyti? Ir kodėl jie taip skuba, negali palaukti?

– Ir mūsų katilas visai neblogas, leidžia per vieną amerikankę, bet prisuksiu, iki pat spalio galima gyventi...

Ji suvirpo. Atsistojo nuo sugirždėjusios taburetės, nusisuko į spintelę ir tramdydama ašaras sugriebė baltą durelių rankeną. Žinojo, kas bus toliau.

– O gal visgi?.. – nušlamėjo po akimirkos.

– Ne! – ji nukirto nelyg peiliu, neatsigręždama. – Tu nebeturi jėgų. Ir Ninočkai reikia padėti. Dabar geras metas, viskas neįtikėtinai pabrangę. Danutė irgi taip sako – negali viskas tiek brangti, tuoj pradės pigti, žmonės tiek pinigų neturi, o ji dirba banke!

Jis vos girdimai atsiduso.

– Bet reikia nesileisti į kalbas apie jokius bankus. Reikia imti grynais. Tik grynais – geriausia doleriais. Išsikeis, jeigu tikrai nori.

Jis atsignybo pravėsusio blyno gabaliuką.

– Tą ir pasakysim ryt. Jokių bankų ir paskolų, – pareiškė prieštaravimų nepakenčiančiu balsu. – Arba moka, arba eina sau. Jeigu jau taip skuba, tegul duoda rankpinigių. Kokį tūkstantį, ar ne? O gal du?

Ji vėl atsisuko. Jis pažvelgė į ją tuščiu žvilgsniu ir paprašė:

– Paduok cukraus.

Ji ištiesė ranką, nuo lentynėlės paėmė briaunotą cukrinę ir padėjo ant stalo. Švelniai, be jokio garso. Už lango suriaumojo kaimyno automobilis, šitą pažino vien iš garso, – senas, tamsiai žalias Jurgio „Passatas“. Jam sukant pro arką į gatvę, iš praviros bagažinės lėtai lingavo kyšančios sukrautų sodinukų šakos.