„Seimo I rūmuose vyks atvirų durų valandos. Veiks vaikų dirbtuvėlės..."
Iš Seimo pranešimo spaudai

---

Nuo Šiaulių ligi Šilėnų klykusi mažoji Kornelija ties septintu kilometru užmigo ir sapnavo linguojantį traukinio vagoną, langą, už kurio nematomos rankos stumiami į praeitį slysta stulpai, medžiai ir visoks pakelės šlamštas. Apie savo ašis beprotiškai greitai besisukantys ratai šnypščia, trinksi, urzgia įkaitę. Radviliškis. Nekst – Kėdainai steišn. Pššš, durys užsidaro, butelis atsidaro, tyliai šnypšdamas ,,Tiche" šaltinio vanduo teka į užverstą vyro galvą. Oranžiniai darbininkai šalia geltono traktoriaus su geltona mirksinčia akute spokso į duobę, iš kurios kyšo storo mėlyno vamzdžio galas. Žandikaulį suspaudusi ilgaplaukė blondinė žiūri į vamzdį, o šalia jos sėdintis vyras su ,,Tiche" buteliu rankose ties papilve, žemyn – aukštyn slidinėja jos nosies profiliu nuo tarpuakio ligi viršutinės lūpos. Po 55 numeriu snaudusi moteris į kažką sapne atsitrenkė, atsimerkė ir akimis įsisiurbė į raudonu skersai perbrauktą baltą zuikį, kuris taip pat nenuleidžia savo juodų akių nuo atsipalaidavusių keleivių. Už lango žybtelėjo Gimbogala, smirdantis šiukšlių konteineris su prišalusiu katinu ant viršaus, ir prasmego į prieblandą. Langas nuo pusės ligi apačios murzinai žalias. Viršuje pilkas, jį sparnais aria varnos, barstydamos baltas kuklių pusryčių sėklas. Virš galvos tiltu pralėkė sunkvežimis su priekaba, be garso. Pirštai mikliai straksi telefono partitūra ir sušokę dviejų sakinių polką spaudžia mygtuką ,,siųsti". Pypt. Kažkas kažkur skaito iš traukinio paleistą žinutę, kažkieno pirštai, sušokę rokenrolą, spaudžia ,,siųsti". Pypt. Puslapio ilgio pokalbis sutrypia nuobodulio taką šalia be perstojo dingstančių Šiauliai–Vilnius geležinkelio pabėgių. Kova su nuoboduliu tęsiasi. Kojų pirštai masažuoja batų vidų. Kai kuriems nuobodulys užspaudžia akis, bet ausyse trinksintys ratai bando, bando, bando kažką priminti, priminti mintį, pasakyti, sakyti ti, ti, ti, ti, sakyti, bet, pertraukdami vienas kitą, tik šnypščia. Iš už medžių iššoko Kėdainių priemiestis ir nuplaukė, nuban, bang, bangavo, avo į vakarus. Nekst steišn – Jonava. Stabdomas sąstatas trūkčioja, inkščia, girgžda. Gailiai atsidususios durys išleidžia vyrą su ,,Tiche" vandeniu skrandyje ir su blondinės nosies siluetu atmintyje. Tik atsisėdusi nauja keleivė atsivertė storą knygą ir pasinėrė į virpančių raidžių vandenis, kuriuose traukinio ratų kratomi banguoja paralelinių pasaulių įvykiai. Į plieno cisternas išpilstytus Baltarusijos naftos ežerus šaižiai švilpdamas nutempė Baltijos jūros link prasilenkiantis traukinys. Gūdžiai kaukdamas jam atsako Baskervilių šuo, įkalintas kažkur priekyje sėdinčio skaitytojo knygos puslapiuose. Niekur nevažiuok dar. Traukinys vėluoja. Vagone galima eiti tik pirmyn arba atgal, bet nepriklausomai nuo pasirinktos krypties, ne anksčiau, ne vėliau – už 70 minučių pasieksime Vilnių. Skaitančioji šalia kaupia patirtį apie orgazmo gaudymo ypatumus. Akies krašteliu bandau prisijungti, bet ji pasisuka man nepatogiu kampu. Vagoną krato ir kūnai linguoja smarkiau. Sunku gražiai lieti mintis, todėl rašau kratinį. Labai prastas kelio ruožas ties Kunkulėnais. Net krūmų nebeliko. Sunku nuslėpti mintis bendrame vagone. Šaldytuve pasislėpusi kiaulės koja laukia pasimatymo ant stalo su peiliu, šakute ir metalu apvilktais mano krūminiais. Ji taip įtemptai skaito, kad tarpuakyje susiformuoja vertikalios raukšlės. Jonava. Nekst – Kaišiadorys steišn. Oranžinis darbininkas ant raudono vagono laiptelių už lango važiuoja į tamsą skaičiuodamas ligi darbo pabaigos likusias minutes. Ilgos baltų skaičių eilės ant pabėgius užgulusių vagonų kartojasi, kartojasi, kartojasi. Kaimynė atsivertė skyrelį ,,Ketvirtas orgazmo lygis". Po virpančia mūsų sėdyne bilda tiltas, o po juo blyksi, blyksi, blyksi skubantis mėlynas švyturėlis. Kitos geltonos šviesos įlenda išlenda iš po tilto, virš kurio jau kiti vagonai, kitos sėdynės, kiti... Mes vėl krūmuose. Tamsu. Vagonai taip timpčioja, linguoja, kad trykštantys žodžiai išsilieja padrikais sakiniais. Plikis stojasi, stovi ir neatrodo kad greitai atsisės. Mašinistas spaudžia stabdį, medžių siluetai už lango lėtėja, ryškėja, nebeskuba. Prieš mane su ausinėmis sėdintis atspindyje ant lango stiklo žiopčioja, žiopčioja. Lėtėjame, stojame. Miškas. Tamsu. Alio, ar girdi mane? Livintai. Traukinys vėl greitėja. Kaimynė uždėjo dailią rankutę trumpai kirptais nagais ant skyriaus ,,Vidinis dvasinis gyvenimas" ir užsimerkė. Graži. Putnios lūpos. Ant jos akinių stiklų atsispindi vagonas, kurio gale virš durų laikrodyje žaliuoja aštuoniolika nulis nulis. Pilnametė. Greičiausiai nuotaka arba studentė. Sakyk greitai – ko nori? Ten tik vienas vyno butelis. Ką? Gerai. Ligi Vilniaus liko 100 kilometrų. Gerai. Paskambinsiu vėliau. Timpčioja, krato. Keldamas balsą kažkas zyzia, staugia, inkščia. Pirštukas slysta po eilute ,,Norų ir kančių ratas" ir prisijungia prie kitų. Ant šlaunies, po skyreliu ,,Kasdieniška būtis", delnu į viršų guli išsiskleidusi balta plaštaka, rodo dailią likimo raukšlelių tatuiruotę ir lėtai užlenkia – ištiesia – suspaudžia – išskečia pirštukus. Daryk kaip tau geriau. Pertrauką padarom? Tavo sveikata kaip ne savo? Kokie jūs visi esat įdomūs! Nekst – Vilnius steišn. Ko tu žvengi? Kalbėtoja su pomidoro spalvos ausimi pagaliau užsičiaupė, telefonui negarsiai ištarus burtažodį pyypt, pyypt, pyypt. Cigaretė už lango gadina Kaišiadorių orą ir rūkaliaus sveikatą. Skaitytoja pasiekė skyrių ,,Užribinė būtis". Lėtai užsimerkia ir greitai atsimerkia. Užsimerkia, atsimerkia stotyje pasiliekančių lempų šviẽsos. Vagonas virpa. Ji išrietė užtirpusią nugarą, ištempė kojas, padėjo ant suolo užverstą knygą ir nulingavo Vilniaus kryptimi į tualetą. Blondinė atsargiai vedžioja pirštą ,,Tiche" vandens gėrėjo nužiūrėtu nosies siluetu, žiūri į keturis nikeliuotus varžtus su įvairiais kampais pasuktomis išpjovomis atsuktuvui. Ant nikeliuotų varžtų žiba dvi labai sumažinto vagono lempų eilės, suolai ir mikroskopiniai keleivių pakaušiai virš jų. Varžtai laiko konduktorių nuo keleivių skiriančią sienelę su durimis. Už jų konduktorius žiūri į veidrodį su pakelta prie lūpų taurele ir sveikina atspindį su gimtadieniu. Kita blondinės plaštaka uoliai prilaiko klibantį apatinį žandikaulį. Krato. Timpčioja. Zyzia. Kai įvažiuojame į nekst steišn Vilnius –­ inkščia ir cypauja.

Kojinės raštai

Mezgama kojinė lyg liežuvis kabo mezgėjai tarp kojų, tįsta, ilgėja, kol pasiekia grindis, lėtai, lėtai šliaužia link durų, pralenda pro plyšį apačioje, neskubėdama šliaužia laiptais žemyn į kiemą, dailiai išraitytais raštais dengia asfalto nelygumus, šaligatvį, gatvę, plečiasi, gražėja, kol pasiekia parduotuvę, įšliaužia vidun ir užšliaužusi ant prekystalio atsigula. Labai patenkintos pardavėjos ir pirkėjai basomis kojomis juda įvairiomis kryptimis pagarbiai apdainuodami darbščiąją mezgėją taip garsiai, kad ta pabunda ir vėl puola megzti, pasikviečia į talką dukteris, seseris ir kaimynes. Visi giria jas, net valdžios vyrai, padėję į spintas brangius batus, basomis kojomis straksi į mitingus ir susirinkimus trumpai nusikarpę kojų nagus ir patepę tuo pačiu, kuo po skutimosi tepa pasmakres, kaip liepia iš numegztos kojinės raštų ištrauktas naujas įstatymas.

Prie virtuvės lango

Šaldytuvas sąžiningai šaldo dvi vištų šlauneles, grietinę, sviestą ir tris kiaušinius, be perstojo niurzga savo seną giesmę apie šaldymo ypatumus, ryja elektrą, švelniai vibruodamas nervina orą badantį kaktusą su alijošiumi šalia dantų krapštukų indelio. Kaktusas su alijošiumi lengvai sloguoja, nes kambaryje plius 28, o jų vazonėlių dugnai ant šaldytuvo labai vėsūs. Musė eina alijošiaus šakos loveliu, skaičiuoja jo spygliukus ir kas keli žingsniai sustojusi krapštosi juos iš galvos. Kaktusas dar labiau šiaušiasi iš pavydo, kad musė rodo alijošiui dėmesį ir užpakalį. Oras ramiai burzgia šaldytuvo lūpose, šviesėja ir kaitinamas saulės labai stimuliuoja dekoratyvinės paprikos formų apvalumą bei raudimą vazonėlyje ant palangės, priešais žaliu apkamšytą Daugėlių peizažą su žvejo atspindžiu molio karjero vandenyje, kuriame visko mačiusi savo ilgame (120 cm) kūne lydeka virškina prisikvarksėjusios anties sūnų su plunksnomis, letenėlėmis ir riestu snapeliu. Sėdžiu prie virtuvės lango. Apatiniuose daugiabučio aukštuose ir virš galvos miega kaimynai. Prie gatvės autobuso laukia keleiviai, kurie gerdami kavą klausėsi ryto žinių, žiūrėdami pro langus matė žaliu apkamšytus Daugėlių vaizdus, bet nesiklausė šaldytuvo ir nieko nesužinojo apie anksti rytą prisikvarksėjusios anties sūnų 120 cm ilgio lydekos kūno karste.

Patrioto rytas

Atsimerkęs mato nugertoje taurėje veidą, kuriame atsispindi galvos skausmas, akyse – audros išvartyta natura mortus. Vakarykščiai įvykiai slepiasi po daugiasluoksne stiprių gėrimų antklode. Šalia kėdės po stalu knarkia sūnus. Ant palangės dunkso persisvėrusios žmonos sėdmenys. Ant apatinių negrabiai išsiuvinėta ,,Su švente!", o vietoje šauktuko stirkso į kraujo tašką įsmeigta adata. Po langu su vienais apatiniais lekuoja užsimerkęs kaimynas ir atsiklaupęs laiko persisvėrusiąją už kojų. Suspaudusi mėlyną vyro kaklaraištį už 100 eurų, jo žmona lekuoja taip pat. Žydras katinas laižo sostinės pilies sienų kremą, atsigulęs ant geltono biskvito piliakalnio. Uodega, įmerkta į tautinio paveldo grafiną, periodiškai patepa nuo saldumo sulipusias lūpas, liežuvį. Mylimas šeimos dogas Triotas guli nusikryžiavęs ant vėmalų kilimo, patiesto išilgai kambario, ir pirsnoja tautinę giesmę. Tarp degtukais paremtų jo akių vokų šviečia balti obuoliai, o tarp vis dar stačių ausų sėdi balta dukros žiurkė ir žiaukčioja, nes surijusi kekę bananų su žievelėmis ir koteliais nebeatsistoja, nepalaiko kompanijos po kambarį skersai – išilgai keturiomis ropojančiai patrioto dukrai su labai spalvinga, šventiška šypsena ir pirmais ištartais sakiniais lūpose: ,,Mes nepasiduosime! Didinkit degtinės kainas!"