Gintaras BLEIZGYS. Kambariai (2)

Gintaro Žilio nuotrauka

Pabaiga. Pradžia 10 numeryje

III

Vasario šeštą dieną vėlai vakare važiavau iš Veisiejų į Vilnių. Staigiame posūkyje netoli Merkinės gulėjo ratais aukštyn apsivertęs automobilis (lygiai toje pat vietoje, kur 2006-aisiais ir aš apsiverčiau su savo automobiliu). Buvo labai tamsu, naktis apsiniaukusi, kelią iš visų pusių supo gūdus miškas. Prie apvirtusiojo stovėjo kitas automobilis. Nusprendžiau sustoti ir aš. Gal reikia pagalbos. Kelias buvo tikrai slidus, todėl sustabdyti automobilį pavyko tik maždaug už kokio šimto metrų nuo avarijos vietos. Įjungiau avarinius žibintus ir išlipau. Ėjau atgal, posūkio link. Iš įvykio vietoje stovinčio automobilio iššoko du vyrai ir žengė manęs link. Aš einu jų link, o jie – į mano pusę. Aplink tamsa ir miškas. Ko jie eina prie manęs? Susitikome maždaug kelio atkarpos tarp mūsų automobilių viduryje. Vos tik pamačiau juodu iš arčiau supratau, kad čia rimti vyrai ir juokauti nereikėtų. Sakau: norėjau tik padėti, ar viskas gerai? Viskas gerai, techninė pagalba jau važiuoja, atsakė vienas jų, balso tonu ir sugniaužtomis į kumsčius plaštakomis aiškiai leisdamas suprasti, kad saugiausia man būtų arčiau neiti. Keletą sekundžių dar pastovėjome, žiūrėdami vienas kitam į akis. Stengiausi įvertinti, ar nebus pavojinga man apsisukti (atsukti jam nugarą), ir supratęs, kad galiu saugiai grįžti prie savo automobilio, taip ir padariau.

O po poros dienų įvyko dar keistesnis dalykas. Nuvariau savo automobilį į autoservisą. Reikėjo pakeisti tepalus. Susitarėme, kelintą valandą turiu grįžti ir pasiimti automobilį. Grįžau sutartu laiku. Ėjau pėsčiomis ir man dar būnant maždaug apie šimtą metrų iki autoserviso iš pastato išbėgo vadybininkas (priėmęs mano automobilį) bei kažkoks jo pagalbininkas. Jie sparčiu žingsniu artėjo į mane. Susitikome iki pastato likus maždaug penkiasdešimčiai metrų. Vadybininkas sako: Jūsų automibilis bus paruoštas maždaug už kokių dvidešimt minučių. Gerai, sakau; ir iš jų mindžikavimo suprantu, kad jie labai norėtų, jog į autoservisą dabar neičiau. Nėjau. Bet buvo juokinga, kad kažkas šiame pasaulyje ir mano gyvenime vyksta nesuprantama. Kažkas neįleidžia manęs į tam tikrą erdvę ir laiką, į kuriuos mėginu pakliūti. Įdomu, ar čia aš esu nuo ko nors saugomas, kokios pinklės ir kam yra ten rezgamos? Kaip atrodo tie man uždrausti įeiti kambariai? Kas ten vyksta? Ko ir kodėl negalima pamatyti?

Nieko nėra slapta, kas nebus atidengta. Būna, kad šeimininkams išėjus į darbą vienas namuose likęs šunelis apgraužia kokį daiktą, o vėliau nieku gyvu „neprisipažįsta", kad taip padarė. „Mano", kad šeimininkai nesupras, jog čia jo darbas. Gal ir kai kurie mūsų savo šuneliukiškais protais kartais imame ir pagalvojame, jog galime ką nors nuslėpti. Manau, Dievui net slapčiausi mūsų ketinimai –­ kaip ant delno. Gyvenimas šviesoje prasideda nuo suvokimo, kad nieko nėra paslėpta, kad viskas, ką tu veiki, galvoji, ketini yra atvira, yra žinoma, yra šviesoje. Jeigu taip imtum, žmogau, ir staiga vieną rytą nubudęs suvoktum, kad visa, kas tu esi, kas tu manaisi esąs, ką tu veiki, spėlioji, sapnuoji, galvoji, slapstai, yra tarsi ant delno – būtų blogai. Išprotėtum tą pat akimirksnį. Susprogtum. Tas, kuriam kaip ant delno yra visa tai, ką slapstome, leidžia mums manyti, kad beslapstydami mes ką nors paslepiame. Saugo mus, nes jeigu savo jėgomis imsime daryti tai, kas yra ne mūsų jėgoms, patrūksime. Kiekvienas matome tiek, kiek mums leista matyti. Kiek mes galime atlaikyti. Aš ne iš savęs rašau šituos žodžius. Kiekvienas menininkas, kuris puikuojasi savo kūryba ar mano, kad yra ką nors vertinga sukūręs ir kad tai yra iš jo, kad jis turi kuo didžiuotis, iš tikrųjų dar nieko nesukūrė, iš tikrųjų toks menininkas apie kūrybą dar apskritai mažai ką nutuokia. Jo dar laukia ilgas kelias ir nežinia, ar tą kelią bus leista nueiti. Kol eini pats, tai vaikštai labirinte. Vaikštai žmogiško ribotumo kambariuose, žmogiškos tuštybės rūmuose, o kai supranti, kad pats niekur nenueisi, kad esi skystas ir geltonsnapis, atskrenda toks malūnsparniukas ir nugabena tave labai labai toli, taip toli, kad pats niekad nenueitum, ir daug slaptų dalykų tampa jau nebe slapti, daug neaiškių dalykų tampa labai aiškūs, gali pažvelgti pro savo kambario sienas, o kartais dar ir pro toliau esančio kambario sienas, pasauliui gali pasirodyti, kad tu išprotėjai, bet tu jau nebepriklausai pasauliui. Ankštam, laikinam, sudėvėtam – –

Yra toks katinas, vardu Pelenius, jis gyvena Dusetose, mano uošvių name. Jau antrą žiemą jis gyvena ten vienas. Uošvis mirė prieš dvejus metus. Uošvienė sirgo ir praėjusią žiemą gyveno pas mus Vilniuje, o prasidedant šiai žiemai numirė ir ji. Pelenius liko visiškai vienas. Jis nepažįsta nei manęs, nei mano žmonos Ramunės ir net nenutuokia, kad mes čia, Vilniuje, kažkur už šimto penkiasdešimties kilometrų nuo Dusetų, erdvėje, kurioje jam niekada nelemta būti, specialioje, gyvūnų reikmėms skirtoje parduotuvėje (taip, Peleniau, yra tokių parduotuvių) nuperkame maisto katėms, o nuvažiavę į Dusetas dar priperkame parduotuvėje dešros ir viską paliekame kaimynei, kuri paskui katiną pašeria. Matai, Peleniau, kaip tavimi yra pasirūpinta. Tau maisto nepritrūks, nors tu mūsų ir nepažįsti. Net nežinai, kad yra toks Vilnius. Matai, žmogau, kai sakau, kad tau kiekvienas plaukas ant galvos yra suskaičiuotas, gali netikėti mano žodžiais, nes nei tu, nei aš nematėm To, kuris mūsų plaukus suskaičiavo, bet kai pradėsi ginčytis su manimi ir sakysi, kad išprotėjau, nes tikiu tuo suskaičiavimu, neįsižeisk, jeigu imsiu šypsotis. Ir žinai, gali būti, kad šypsosiuosi visai ne todėl, kad esu išprotėjęs – –

Kodėl dažnai nutinka taip, kad tėvai, išleisdami savo vaiką į pirmą klasę, ima per rugsėjo pirmosios šventę ir apsiverkia? Kai vaikas baigia dvyliktą klasę, būna, kad tėvai irgi verkia. O kai tuokiasi. Kodėl verki, miela mama ir tėti, juk reikia džiaugtis? Kas čia per ašaros? Manau, tai didelės patirties ašaros, kuriomis iš visų kūniškų Žemės būtybių gali verkti tik žmonės. Tėvai verkia, nes turi patirtį – žino, kad jų vaikas pamažu žengia į kambarius, į kuriuos vis rečiau koją galės įkelti tėvai. Iš pradžių pirma klasė, paskui mokyklos baigimas, santuoka – tėvai tą jau yra patyrę, jie kadaise labai panašiu keliu, kaip kad dabar eina jų vaikai, išėjo iš savo tėvų kambarių į tėvams neįžengiamas erdves. Kai patys ėjo, tai dar nesuprato, kas vyksta. Dar visos tos erdvės buvo jiems svajonių pasaulis, gyslose pulsuojančio kraujo geismas ir galia, jie veržėsi į naująsias erdves kaip vėjo genami debesys ar migruojantys paukščiai. Dabar, žiūrėdami į savo vaikus, jie jau žino, tam tikrus gyvenimo dėsnius ir taisykles. Negėda yra verkti, negėda ašarų, nes tai – žinojimo ašaros. Žmogiškos išminties ašaros. Nei stirna, nei erelis, nei liūtas, nei pats protingiausias gyvūnas šitomis ašaromis neverks. Bet vis tiek tai – tik kūno ašaros. Jos negali žmogaus pasotinti. Šitos ašaros tarsi koks lietus, krentantis kūno dykumoje. Į karštą, ištroškusį smėlį. Lietus veikiai išgaruoja: jis negali sustabdyti laiko, neišveda mūsų iš uždarytų kambarių. Lyjant šiam lietui mes galime pamatyti kambarį, kuriame esame, galime regėti sienas, skiriančias mūsų kambarius nuo kitų kambarių, bet įžengti į kitus kambarius, išeiti iš plieninių sekundžių užtvarų negalime.

Bet yra ašaros, kurios kyla ne iš mūsų kūno. Yra patirtis, kuri ateina ne iš kūno. Yra vartai, pro kuriuos įėjęs, gali eiti vis toliau. Įeiti ir išeiti. Ir ganyklą sau rasti. Ir neišsenkančio vandens versmes, prieš kurias smėlis yra bejėgis. Iš kokios patirties verkia atgailaujantis žmogus? Kokiomis ašaromis? Argi beprotybės? Argi tai, ką sakau, tėra gražūs žodžiai? Tik poezija? O iš kur ta poezija? Iš kur žinau, ką jautė Jona didžuvės pilve? Iš kur žinau, ką jautė į sugriūsiančią Porciunkulės bažnytėlę pernakvoti atklydęs Pranciškus? Manai, nežinau? Ar tikrai tu taip manai, Peleniau? Manai, nežinau, kas bus? Manai, išėjęs iš savo kambario neregėjau kambarių, į kuriuos man dar tik teks eiti? Manai, bijau? Nejaugi manai, kad nebijau? Manai, kad galima taip imti sau lyg niekur nieko ir eiti kiaurai per sienas? O gal manai, įmanoma nesudužti išėjus prieš laiko traukinį? O kai tave iš šukių surenka, lyg nieko nebūtų nutikę, ir duoda jėgų gyventi toliau, manai, galima apsiei­ti be ašarų? Kokios tai ašaros? Argi beprotybės? – –

Už lango iš lėto temsta ir daiktus į save vynioja tiršta, balzgana migla. Žiūrint dabar atrodo, jog už kaimynų namo nėra nei kalno su elektros stulpais, nei apsnigto lauko. Jeigu kokiam pirmą kartą mano namuose viešinčiam svečiui dabar pasakyčiau – pažvelk pro langą, matai, kaip gražiai atrodo apsnigtas laukas ir kokie maži elektros stulpai atrodo žiūrint iš tolo, svečias veikiausiai nustebtų – apie kokius čia laukus ir stulpus aš kalbu. Bet būtų dar keisčiau, jeigu dabar, kai vaizdą vis labiau slepia migla ir nematyti nei apsnigtų laukų, nei elektros stulpų, žiūrėdamas pro langą imčiau ir pats abejoti tuo, kad jie yra. Beprotybė yra ne tai, kad mes matome, ko iš pirmo žvilgsnio, rodos, nėra. Beprotybė yra tai, kad mes nematome to, kas yra. Ką patys esame matę savo akimis, girdėję savo ausimis, uodę savo uosle ar supratę kokiais nors kitokiais būdais. Beprotybė yra tai, kad dienų monotonija, visokios normos, stereotipai ir menkatipai gali užglaistyti ir paslėpti tai, ką mums pavyko praregėti: pamatyti toliau, giliau, daugiau, kitaip. Beprotybė yra tai, kad mes pamirštame savo regėjimus, kad imame kliedėti supuvusia, buka kasdienybe, daiktų ir reiškinių paviršiais: visokiais – taip nebūna, negali būti, neįmanoma, ką tu, visai jau ir panašiai. – – O kol rašiau šią pastraipą, horizonto pakrašty išlindo besileidžiančios saulės kraštelis ir balzgana migla tapo oranžinė. Pasaulis nusidažė oranžine spalva – kaimynų namai, tvoros, iš kamino kylantys dūmai, net oras dabar oranžinis. Žmonės sako, kad oras yra nematomas. O aš sakau, kad oras yra matomas, ypač kai būna oranžinės spalvos. Ir dar sakau, kad išėjęs iš savo kambario gali pamatyti dalykų, kurių net nesitikėjai pamatyti, net nežinojai, kad jie yra, taip pat gali pamatyti visą laiką, nes kaip ant delno yra ir ryt diena, ir ta, kuri bus po dešimties metų. Ribos yra tik tiems, kurie nedrįsta jų peržengti, ir nieko nėra paslėpta, kas jau dabar nebūtų atidengta.

Draugai