Gintautas Lesevičius. Antakalnio analizai

Nuo reziumuojančio brūkšnelio horizontalėje mane skiria X kilometrų. Jeigu už vieną kilometrą Fredžio Flinstouno taxo skaitliukas prikapsi Y pinigų, tai kiek kainuos mano kelionė iki brūkšnelio? Uždavinys nulinokui, nes padauginus iš nulio, visada gaunasi nulis. O nulis kaip mėnulis –­ poetinis savo tuštybe. Rimtesnė užduotis būtų pasakyti X=0 ar Y=0. Fredis Flinstounas paruošė N. D. ir atsakymą žino. Kai geltonasis taxas su atsargiai – vaikai ženklais, pritaisytais priekyje ir gale, nuveš mane į kapinių mokyklą, aš nuo Fredžio nusirašytus N. D. pateiksiu mokytojui kaip savo ir gausiu į pasiekimų knygelę pagyrimą.
Fredžio Flinstouno taxas varomas kojomis. Taxas panašus į vandens dviratį arba velomobilį, išsinuomotą pajūry per atostogas. Ar Fredį Flinstouną kas nors kvietė? Ne, nieks jo nekvietė, bet jis vis dėlto atvyko pagal grafiką, o to visiškai užtenka. Aš įšoku į taxą. Fredis laukia direkcijų.
„Kur važiuojam?"
„Negi pats nežinai, Fredi?"
„Iš kur man žinoti? Aš tik išvežiotojas, tarpininkas, pasiuntėjas na, bet ne vedlys ir ne varovas. Tai kur?"
„O kur važiuoja masės?"
„Ką turit galvoj sakydamas masės? Tipo mano taxas daug sveria? Svert sveria, bet kai jūs įsėdot, tai vis tiek daugiau pasidarė. Jūs ganėtinai sunkus."
„Sunkus, tai tavo žargonu suprask – sudėtingas? Tuomet dėkoju už komplimentą."
„Aš jums ne kokia besisiūlanti kekšė nuo gatvės kampo, kad V+V komplimentus žarstyčiau! Esu vedęs ir vaiką turėjau."
„Jeigu pats nesisiūlai, tai ko atvažiavai manęs paimti? Aš taxi paslaugų neužsisakiau."
„Nieko nežinau. Tokie nurodymai iš aukščiau. Dispečeris per raciją pranešė adresą, juo ir atvykau."
„Tai gal visai ne manęs."
„Važiuoju ne pagal veidą."
„Įrodyta, kad naminius gyvūnus laikantys asmenys ilgainiui supanašėja su savo augintiniais. Nustatyta, jog tokia pati lemtis ištinkanti ir daug sėdinčių taxistų veidus, kurie tampa panašūs į jų šiknas."
„Čia jau virš visko! Kad taip, gal norit pats pasidarbuoti kojomis vietoj manęs?"
„Moku už paslaugą ne tam, kad dar ir kojomis makaluočiau."
„Tikrai jūs iš medžio iškritęs. Mūsų kompanija veža nemokamai. Esam ne pelno siekiantys ir per visus galus tai skelbiam plačiajai visuomenei."
„Akcija-akacija? Tai iš Marčiaus pasvarstymų užburtoj Erelnyčioj."
„Kakacija, pasakyčiau. Tai toks laikas, kai nurimt negali vaikas. Stadija būdinga 1–3 metų amžiaus bambliams, kurie pasiekia pasitenkimą besituštindami."
„Kaip paprasta, efektyvu ir efektinga! Ar ne žodį kaka pirmąjį ir ištarė tavo pasididžiavimas?"
„Puebla?"
„Tak."
„Ji ištarė tata. Aš mat jai kaip Tata iš Nosies. Užtat ji man nebe vaikas. Ir išvis, argi dukros yra vaikai?.. Never never mind."
„Kakofonija, Fredi! Bet aš jau žinau, kur šiaušim. Jaučiau sprendimą glūdint kažkur giliai many, tačiau niekaip negalėjau jo išreikšti. Buvo užkritęs, kaip sakoma. Tada jis ėmė po truputėlį kilti iki gerklės ir pakibo ant liežuvio. Į kapus, šoferi, mane!"
„Okėjus. Prisisekit diržą."
„Ta proga... Prisiminiau vieną prikolą. Žiūri hokėjų?"
„Laisvalaikiu pasižiūriu. Tik mes su chebra vadinam leduku."
„Nesvarbu, hokėjus ar ledukas. Fredi, klausyk bajerio. Vienas komentatorius, toks Ozerovas, jis jau miręs. Ruskelis. Ir, žinai, rungtynės, ataka – o ten tiesioginis eteris. Rėkia Ozerovas: Гол! Хуй, штанга..."
„Juokutis. Koks pagerintas tas komentatorius. Ir tiesioginiam etery šitaip?"
„Tiesioginiam. Visi mes plaukom etery, netiki?"
„Tikiu. Va – racija – nepaliaujamai transliuojanti, kur kam vykti. O jūs – ką veiksit kapuose? Pakasynos?"
„Ten vakarieniausiu. Atkasynos."
„Žiūriu, mokat džiaugtis ir be progos."
„Visos progos tėra konvencijos. Turiu išnaudoti šią, kad primesčiau kitiems savas."
A little bit of this and a little bit of that... Do I attract you, digested readers? Do I repulse you with my squeezy try? Kitas Fredis – spalvingasis, fluorescuojantis Merkuris pulsuoja scene stiliaus scenoje. Abu Fredžius sieja pėdų judesys, tam tikras abstrahuotas Moonwalkas. Ir kaip Fredis (Flinstounas) neprisitrina mazolių? Turbūt mazolis ant mazolio dėjosi, kol suakmenėjo. Dabar negyvų ląstelių sluoksnį begalima pašalinti tik su geru gabalu pemzos.
Taxas ne veltui neša į vandens dviratį. Jis – amfibija. Mes prašokam Santaką ir varom upe žemyn. Jeigu Vln. nesupyks, tai kur aš įsėdau į Fredžio Flinstouno taxą? Dvarai, dvareliai – kad ir po smilga.
„Jau?"
„Mano pravardė – Žaibas. Dėl pristatymo greičio. Linkiu skaniai pavakarieniauti."
„Kur žadėtieji kapai?"
„Randamės Veliuonoj. Šitas kalnas yra ne koks paprastas gaidynkalnis, o ištisas milžinkapis. Jame palaidota legendinė asmenybė sudurtiniu vardu."
„Per daug giliai ji guli tam kalne užsirausus."
„Buldozeriai yra."
„O šitas taxas kaip plentvolis, Fredi. Šiaip ar taip, man ne čia. Prašau mane į kitus kapus."
„Jūsų metalo detektorius per daug jau išrankus. Gerai, vežu dabar jus ten, kur neblogas upelis kraujo pralieta."
„Tas audinys tinka. Dar papasakok iki nukaksim."
„Tai daugiareikšmė ir tūkstantmetė vieta."
„Kas ten palaidota?"
„Net bajoriškos atminties nesiekiamais laikais tenai, milžiniško ąžuolo paunksmėj, buvo pagonių Perkūnui paaukota ožka. Mėginkit įsivaizduoti – ąžuolas buvęs toks totalinis, kad jo neapglėbtų nei sunkiaatletis Vyšniukas, neišsprogdintų nei čeburekas-čeburiakas Vyšnia iš Čikagos prie Nevėžio. Bet amžiai bėgo, trylikos metrų totalas vidujai supuvo ir overis tapo underiu. Todėl vietinis žemsargis, hedonistas, kuris nuo minėtos mito-poetinės ožkos pasiėmė sau pavardę, taigi p. Ožka, milžinišką paunksmę nupjovė ir, be jokio samdomo darbo pagalbos, pasikliaudamas vien savo rankomis, pasidirbo būdą. Šita būda po p. Ožkos mirties tapo ir jo grabu."
„Skamba visai baugiai."
„Tik pažvelkit į tą daiktelį."
„Čia jis? Primena išvietę. Trūksta vien išpjautos širdelės ant durų. O koks ten ošimas girdėti? Rudasis tos būdos materialas turbūt niekad nebuvo išmėžtas ir apačioj prisiveisė visokių kloakinių gyvių..."
„Deja, būdoj nerasi nieko gyvo. Tačiau ten, ko gero, vaidenasi."
„Auka ar jos pranokėjas?"
„Kas žino – galim pasiklausyti priėję."
„Tesupūna ir užsipisa grabais žertvos! Vežk toliau, man reik daugiau kapų –­ daugiau! Ar supranti – ne vieno!.."
„Reikėjo iškart taip ir sakyt, kad norit į kapinyną, o ne į kapus! Jūs Grobuonis, Godzila, King Kongas ir King's Crossas kartu sudėjus. Žinokit, kad vis tiek visų pasaulio mirusių kūnų neišsikasit ir pilvan nesusigrūsit, nes anksčiau negu tai padarysit jus patį pakas konkurentai juodieji technologai arba jums prireiks Pantagriueliškų pantalonų."
Rašyt nemoku, kai prisigeriu – rašau. Dviejų stopkių mexicancan tekilos – nedaug teprašau. Bum-bum – ir baigtas старость не радость Starošos kriukis. Tad užsimerksiu ir leisiu geranoriškam taxistui Fredžiui į Antakalnį mane nuvežt. O ten –­ kas bus, kas nebus, bet tikras dekameroniškos novellos herojus nepražus.
„Aš gudrus kaip lapė, drąsus kaip vilkas, atsargus kaip elnias ir besotis kaip degla kiaulė. Einu keliu, o laikas – pinigai. Summa summarum – erdvėlaikis kaip NSO erdvėlaivis."
„Velnias! Nusipezat tai už tris. Per jus vos neprapyliau pro šalį. Žaibiškas greitis, ne?"
„Atsimenu, atsimenu tą tavo kličką. Sakyk, kuriame iš trijų matavimų mes esam?"
„Antai – kalnas. Čia po sunkios darbo dienos ilsisi plunksnagraužiai, pieštukų galų kramtytojai, baltų lankų juodintojai, bergždžių parkerių cypintojai, paraščių skrebintojai – visokio plauko meistrai ir pameistriai. O po alinančios darbo nakties – ir jų Margaritos prie šono."
„Let me in, let it all begin! Day in and night out I will make all those dead bodies scream and shout!"
„Jūs šitoj šulėj daug ko išmoksit. Tik imkit pavyzdį iš vyresnių, už jus daugiau rulonų popieriaus pritepliojusių."
Išlipu iš taxo ir apsidairau. Atributika performansui paruošta stropiai – kapų pulkų pulkai, o Rašytojų kalnelyje pastatytas rašytojų stalelis. Ant jo gi sudėtas visas veiksmui reikalingas stalo įrankių komplektas, paimtas tiesiai iš Hostel serijos siaubiakų.
„Ai, dar norėjau paklausti – jūs tik fagas ar priedo ir filas? Kad nekro, tai suprantu... Nebijokit, aš tylėsiu kaip žemė. Konfesines klientų polinkių paslaptis nusinešiu su savim į kapus."
„Fredi, kam tau vargintis tempiant ubago terbą? Be to, kaip tik ten dabar ir einu. Ačiū už patogumus – išvengėm turbulencijos. Tau dar tiktų klička Turbo. Prisilipdyk, jei patinka."
„Čia gerą šovėt. Žaibas-Turbo. Ne – geriau Turbožaibas. Come on! Kada jūsų atvažiuoti paimti atgal?"
„Aš pasilieku čia. Jauti vėją? Plevena tavo taxo užuolaidėlės. Juk skuba taxi, o ne taxi keleiviai, Fredi."

Simona Ševčenkaitė. Autoportretas. 2011. Iš J. Vienožinskio dailės mokyklos archyvo