Asmeninio archyvo nuotr.

 

Šprotai nėra šio teksto esmė. Vis dėlto vienas šprotas ištiktas komos.

Jis guli ant šono siaurame aliejaus patale. Sidabrinis šonas atidengtas. Burna šiek tiek praverta. Vokų nėra. Šalia jo mirksi aparatai, į burną įkištas plonas vamzdelis. Aliejus dūzgia.

Mano šeima stovi aplink konservų skardinę.

Kažkas kužda, tarsi šprotas girdėtų. Kažkas sako, kad šprotas atrodo dar šiltas. Kažkas paliečia žvyną. Mūsų veidai kybo virš metalinio krašto lyg pusmėnuliai.

Stovime aplink jį kaip žvejai, pamiršę savo valtis. Netrukus pradedame keiktis. 

Ginčijamės dėl vandens gylio, dėl atoslūgio, dėl nieko. Vienas iš mūsų tvirtina, kad šprotas krūptelėjo.

Akimirką šprotas nebėra šprotas.

Kartą mylėjęs. Kartą sužlugdytas taip, kad liko matomų randų. Tikras gyvas žmogus, jei patikėtumėte. Jis pakelia gintarinę taurę tarsi sveikindamas anapus skardinės esantį horizontą. Auksinis skystis sušildo jo gerklę. Šprotas-kuris-yra-ne-šprotas stebi, kaip šviesa traukiasi, tarsi kažkas ją trauktų lauk. Burna vis dar išlaiko ištarto vardo formą.

Blyksnis, ir šprotas vėl tampa sidabrinis.

Mažas. Blizgus. Nemirksintis.

Šprotas. Šprotas ištiktas komos.

 

Kitas šprotas internete.

Jis nejuda, bet šviesa atsispindi jo žvynuose. Mėlynas mirgesys. Begalinis slinkimas. Paspaudimas. Įkėlimas. Potvynis. Atoslūgis.

Mano šeima vėl stovi aplink konservų skardinę.

Kažkas sako, kad šprotas per daug laiko leidžia prie ekrano. Kažkam atrodo, kad jam reikėtų daugiau plaukioti. Kažkas nusijuokia ir pavadina jį dramatišku.

Mes esame žvejai. Ginčijamės apie sroves. Apie naršyklių gelmes. Apie tai, ar šprotui apskritai pritinka būti taip toli nuo kranto. Vienas iš mūsų prisiekia, kad šprotas ką tik kažką paskelbė internete.

Akimirką šprotas nebėra šprotas.

Dabar jis tamsiaplaukė, tamsiaakė mergina, iš apačios apšviesta ekrano. Tikras gyvas žmogus, jei patikėtumėte. Jos veidas ramus, beveik negailestingas. Viduje juda kažkas sunkaus. Tiršta kaip sūrymas materija, grimztanti į vidų ir nusėdanti į literatūrines eilutes, kurios išsilaiko paviršiuje.

Eilutės pradeda plaukti.

Jos slysta pirštų galiukų link. Susitelkia ties burna. Išsilieja mažomis sidabrinėmis eilėmis.

Ji nepakelia akių.

Kiekvienas sakinys atkeliauja jau konservuotas. Pasūdytas. Sandariai įspraustas tarp kitų, kad niekas neištekėtų.

Ji paspaudžia pirštu.

Potvynis šiek tiek atslūgsta.

Ji paspaudžia dar kartą.

Iškyla dar viena eilutė.

Paspaudimas. Įkėlimas. Potvynis. Atoslūgis.

Blyksnis, ir šprotas vėl tampa sidabrinis.

Laikomas šviesoje. Pakibęs. Permatomas.

Šprotas. Šprotas internete.

 

Paskutinis šprotas įsimylėjęs.

Jis guli labai ramiai skardinės pakraštyje. Ne aliejuje. Net ne šviesoje. Tiesiog kažkur ten, kampe. Sidabrinė gerklė atidengta. Vos juntamas mirgėjimas ten, kur būtų širdis.

Mano šeima paskutinį kartą stovi aplink konservų skardinę.

Kažkas atsidūsta. Kažkas sukryžiuoja rankas. Kažkas paklausia, ar tai būtina. Kažkas sako, kad tai nesibaigs gerai.

Mūsų pėdos pastatytos plačiai. Plikomis rankomis matuojame atstumą tarp šio šproto ir atviros jūros. Vienas iš mūsų tvirtina, kad jis nuskęs. Kitas sako, kad jau nuskendo.

Akimirką šprotas nebėra šprotas.

Tikras gyvas žmogus, jei patikėtumėte. Jaunas vyras švelniausiomis akimis. Siela tokia skaidri, kad beveik skauda į ją žiūrėti. Jame tiek daug gyvybės, kad ji liejasi per kraštus. Kančia irgi, tyliai įausta į šviesą. Kažkas prarasta. Kažkas dar mirga. Mirgėjimas, kuris atsisako užgesti.

Jis stovi, tarsi dar nežinotų, kad potvynis sugrįžta.

Žinot, galbūt aš įsimylėjau šį šprotą-kuris-yra-visai-ne-šprotas.

Blyksnis, ir šprotas vėl tampa sidabrinis.

Plonas. Trapus. Švytintis.

Šprotas. Šprotas įsimylėjęs.

Aš pakeliu jį tarp pirštų.

Aliejus limpa.

 

Šprotus geriausia valgyti ant tamsios ruginės duonos,

švelniai prispaustus,

be jokių šeimos narių.