„Jei būčiau neturėjęs skėčio, būtų nesuliję...“
Iš pokalbių redakcijoje

---

Tą šiltą gegužės popietę ėjau Neries krantine ir prie garsiosios „Krantinės arkos" pastebėjau tarsi matytą žmogystą. Prieinu arčiau, bet tas vyras nekreipia jokio dėmesio į praeivius, nagu lupinėja rūdis nuo vamzdžio ir dedasi į permatomą polietileninį maišelį.
– Sveikas, bičiuli Gūtenmorgenai! –­ ir tvirtai sukertame rankomis. –­ Kaip malonu tamstą matyti Vilniuje! Kokie reikalai taip netikėtai atvedė Tave į mūsų sostinę?
– Sugavai mane pačiu atsakingiausiu momentu. Juk žinai, kad Ryga yra Europos kultūros sostinė. Aš dalyvauju visuomenininkų aktyvistų sąjūdyje, kuris užsiima tokių kultūros sostinių kuriamų išliekamųjų vertybių analize.
– Todėl ir susidomėjai šiuo liūdnosios vaizduojamosios dailės šedevru?
– Tai nepaprastai simboliškas, dau­giaprasmis paminklas, įrašytas į Lietuvos generalinės prokuratūros registrą. Todėl labai baiminuosi, kad toks neatsirastų Rygoje. Mūsų sostinėje vandens kur kas daugiau, tad į Dauguvą gali nutekėti mūsų kultūrai skirti pinigai. Internete susipažinau su jūsiškės prokuratūros pranešimu, jog VEKS projektų milijoninių išlaidavimų dokumentai parengti pagal reikalavimus, šešiaženkliai skaičiukai gražiai ir deramoje vietoje surašyti, o kokios išliekamosios kultūros vertybės sukurtos, suprantu, ne prokurorų galvelėms suvokti. Iki šiolei man tebėra amžiaus mįslė, kaip dujų vamzdžiu, nuleistu į upę, galima tekinti pinigus.
Rygiečiai jau per pirmąjį renginį, o jų suplanuota vos ne kiekvienai dienai ištisus metus, atidarė įspūdingą naująją Latvijos nacionalinę biblioteką – „Šviesos rūmus". O jūsiškė dar nuo mano darbinės veiklos pradžios teberemontuojama. Kažin ar mano gyvenime pasiseks užeiti į ją lietuviškų knygų, spaudos pavartyti. Oi, jūs, mūsų broliukai, vamzdžius, greitai rūdijančius, kaip mat iškeliate viršum žemės, o į kultūros šventovę žiūrite kaip praėjusio amžiaus ateistai.
– Pas mus šiuo atveju vyrauja tokia partinė pozicija ir opozicija, kuri kas ketveri metai keičia savo pozicijas, kaip sekse. Ir vieni, ir kiti, neskirdami pakankamai pinigų, nori įsiamžinti, kurie ilgiau užtęs šiuos darbus, kad žmonių atmintyje liktų neblėstantis faktas: Nacionalinė biblioteka remontuota ilgiau, nei romėnai statė Koliziejų.
– Dėkoju už šią konfidencialią informaciją. Šios viešnagės metu noriu pasidomėti, kur ir kokiame archyve saugomos jūsiškės spermatozoidų molekulės, patyrinėti šiai arkai skirtą garsiąją tezę „Nėra to blogo, kas neišeitų į meną!", kuri kartu su vamzdžiu savivaldybės valdininkų partiniame aukcione įvertinta beveik šimtu tūkstančių litų ir nusipirkta.
– Mielas bičiuli Gūtenmorgenai, pakalbėkime kita tema. Noriu kolegiškai pasidomėti, kodėl tamsta jau kuris laikas vengi bendrauti su Lietuva? Kai kurie skaitytojai mintyse kūrė mūsiškės kasdienybės egzistencinį variantą – gal ir tu emigravai į Vakarus?
– Būsiu atviras. Susiklostė gana pinklios aplinkybės. Prieš kurį laiką žiūrėjau jūsiškės TV3 transliuojamą koncertą, kuriame maestro Paulas buvo pravardžiuojamas kažkokiu Paul­su. Po kurio laiko tos pačios televizijos KK2 laidos vedėjas vėl be perstojo kudakavo apie kažkokį Paulsą. Mano atstovas nusiuntė elektroninį laišką šiai televizijai ir paprašė viešai atsiprašyti žiūrovų. Ir ką manote – ir žiūrovams, ir jam špyga taukuota. Praeitų metų gruodį užrašų knygutėje įrašiau ir Lietuvos nacionalinį radiją, jame puikios melodijos kompozitoriumi vėl buvo minimas Paulsas.
Lapkričio 18-ąją Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną. Specialiai pasidomėjau Lietuvos visuomeninio transliuotojo abiejų kanalų programa –­ tądien jokio dėmesio apie mano šalį. Manote, tai man pakėlė nuotaiką? Vienas iš mano bičiulių Bėrzinių gurkšnojant alų parke puse lūpų kartą prasitarė, kad tarp mūsų ir jūsų amerikoniškų prezidentų neva buvo perbėgusi juoda katė. Matyt, dabar ji glaudžiasi prie televizijos programų sudarytojų tinklelio.
– Ne taip seniai mūsų bendras pažįstamas teiravosi manęs, ar aš žiemą, per Vilniaus knygų mugę, nesutikau tavęs. Sako, lyg ir būtum pastebėjęs tave. Atsakiau: ne. Paneik arba patvirtink šią dvejonę.
– Kadangi tai buvo konfidencialus vizitas, tai aš apie tai niekam nepranešiau ir neaplankiau Knygų mugės, kaip tai darydavau tradiciškai. Buvau atvykęs aptarti mano vardo informacinio biuro steigimo klausimų. Bet per tas derybas nieko nepešiau – jūsų tie viešieji pirkimai mane varo į neviltį, o gal net į cypę. Pas jus tik ir girdi vien įtarimus: kodėl už tokią neįtikėtinai mažą kainą man pasisekė laimėti konkursą, tad dabar tą reikalą į savo rankas perėmė miklieji STT agentai. Bet jie, inkriminuodami man nusikalstamą veiką, nesuvokė pinigų vertės: aš juk sumokėjau latais, dar prieš įvedant eurą, o jis už jūsiškį litą buvo net penkis kartus stipresnis.
– Gūtenmorgenai, esate kultūros žmogus, jautri asmenybė, pernelyg nesureikšminkite mūsiškio gyvenimo smulkmenų, pareigūnų veiksmų.
– Jūs neteisus. Aš Rygoje net į smulkmenas kreipiu dėmesį, kad jos po kurio laiko netaptų problema. Ir man pasiseka. Galėčiau veltui jūsiškėms valdiškoms organizacijoms šimteriopai pigiau nei užsienio ekspertai patalkinti, bet man būtina Vilniuje turėti komunikabilių alternatyvių viešųjų ryšių informacijos paslaugų biurą. Aš jūsų valdiškų tarnybų biurokratus išmokyčiau, kaip per dieną padaryti tvarką, o ne tris mėnesius rašyti penkių sakinių atsakymą, kad tai, ką pareiškėjas iškėlė, būsią svarstoma. Tiesa, bus problemų ir dėl Konstitucinio teismo, nes jo parašytos nutartys visiškai neatitinka gražios, aiškios, tikslios jūsiškės Konstitucijos kalbos. Patariu palyginti, bet prieš skaitydamas išgerki raminamųjų vaistų.
– Per šį greitai bėgusį laiką, manding, Tavo intelektinė veikla pasipildė naujais sumanymais, planais?
– Kai visos žiniasklaidos priemonės krizeno apie sunkumus, ir mane adekvačiai užvaldydavo krizės nuotaika. Be to, ištiko sunkus egzistencinis smūgis – mano krikštatėvis Maris Bėrzinis tik retkarčiais informuoja latvių skaitytojus apie mano kasdienybę, nes pradėjo rašyti romanus, dramos kūrinius. Būtų malonu dažniau pasikalbėti su jumis Lietuvoje apie Lietuvą. Kai turėsiu biurą Vilniuje, stengsiuosi gauti ir Lietuvos pilietybę. Kalbą pramokau ir jau gebu laisvai skaityti jūsiškę spaudą, klausytis jūsiškio radijo, žiūrėti jūsiškę televiziją. O čia gimsta daug fantastiškų įdomybių. Be to, pastaruoju metu tvarkau savo pastabų apie Lietuvos politikus archyvinę medžiagą. Tiesa, po žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje mano kompiuteris pradėjo nebeatpažinti kai kurių Lietuvos politikų pavardžių. Gal dėl to ir jūsiškiai taip vargsta tardami suanglėjusios formos Paulo pavardę.
Vieni kabina ant sienos Petro Pirmojo sentencijas, o man mieliausi išliko buvusio Lietuvos kultūros ministro R. Vilkaičio žodžiai – nepakartojama klasika: „Sėdžiu su batais, kostiumu, marškiniais ir reprezentuoju Kultūros ministeriją." Šiuos žodžius mano bičiulis Uozuolinis jau baigia graviruoti ,ir tą kūrinį būtinai išvysite per iškilmingą biuro atidarymą.
Mes jau gerą valandą šnekučiuojamės, ėmė džiūti burna. Ši viešnagė buvo gana turininga, į Latviją išsivežu perspektyvią kūrybinę idėją: aštrės mano pastabumas lietuviškajai kasdienybei. Pabūki su manim dar valandėlę vietoj mano bičiulių kalninių, bėrzinių, uozuolinių, ir ateities planus aptarkime lietuviško šnekučio akivaizdoje. „Umpapa, umpapa, umpapa pas leišius gert alaus", – pasakytų mūsų poetas Knutas Skujeniekas.

Užrašė Arvydas Valionis