„Na, nueisiu vandens aš, karūna dėl to man nenukris, gerai laikosi."
Iš pokalbių redakcijoje

---

Kai rašytoją apimdavo egzistenciniai klausimai, susiję su gyvenimo prasme, jis guosdavosi paprasta mintimi: jeigu nesupras skaitytojai, įvertins kritikai. O jeigu nesupras kritikai, tada įvertins skaitytojai.

Bet pastaruoju metu ši paprasta mintis neguodė, nes paskutinio rašytojo romano nesuprato nei kritikai, nei skaitytojai.

Sieti to su kokiais nors meniniais romano trūkumais, žinoma, nei derėjo, nei reikėjo. Meniniai trūkumai rašytojui jau seniai nerūpėjo. Jie buvo kanonizuoti lyg šventieji.

Todėl vakare, pasikalbėjęs su televizoriumi (jis vienintelis deramai įvertindavo rašytojo intelektinius pajėgumus), rašytojas suprato: kaltas kažkas kitas.

Televizorius pasiūlė kelis atsakymus: radijo bangomis iš Japonijos atsklidusi radiacija, afrikinis kiaulių maras, kurio požymius kelių politikų veiduose rašytojas jau seniai įžvelgė ir galvojo, ar neverta to paskelbti visai tautai, nes tauta, kaip ir visada, nieko nematė, na ir visuotinis telefoninių pokalbių klausymasis. Kam rūpi žinoti, kad prozos meistras vakar pasigyrė nusipirkęs apatines kelnes, rašytojas nesigilino, bet pati sekimo idėja jam pasirodė įtikinama.

– Ir ką man daryti? – paklausė televizoriaus.

Televizorius uždainavo: senieji Vilniaus stogai... O paskui ėmė ir nutilo; buvo trečia nakties, baigėsi programa.

– Stogai, – sumurmėjo rašytojas. –­ Ką tai reiškia? – paklausė maderos butelio.

Butelis jau buvo tuščias, užtat tylėjo.

– Nesako mat, portugališkas birzgalas, – supeikė jį rašytojas. – Na ir nesakyk. Paklausiu lietuviškos degtinytės.

Degtinytė nesibrangino ir pasakė, kad rašytojui pravartu būtų užlipti ant stogo ir pasižiūrėti, ar kas jo neseka.

– Logiška, – sutiko rašytojas.

Kadangi gyveno septynaukščio pastogėje, keltis liftu nereikėjo. Užteko užlipti gaisrinėmis kopėčiomis ir išlįsti pro liuką. Tas buvo neužrakintas, vis dėl saugos sumetimų. Pavyzdžiui, jeigu kiltų gaisras.

Ir ką pasakysit?

Televizorius buvo teisus: ant stogo rašytojas aptiko mažutį kagėbistų namelį, apnarpliotą sekimo laidais ir pasišiaušusį nuo antenų.

Dabar jam viskas tapo aišku: kodėl telefono ragelyje kartais girdėti paukščių balsai, per pilnatį ant stogo skamba TSRS himnas ir kaimynė, gyvenanti tame pačiame septintame aukšte, prie savo durų palieka „Tarybinių" dešrelių. Katėms, – sako.

Rašytojas nuožmiai išsišiepė.

– Kurgi ne! – sustūgo į mėnulį. –­ Katėms! Išorės priešus šeria, sena pliurza!

Pasigailėjo nepasiėmęs bronzinio Janonio biusto iš prieškambario. Teks šitą lizdą imti plikomis rankomis.

Arba vienomis kojinėmis, mat į šlepetes rašytojas įsispirti pamiršo.

Bet staiga jį apniko abejonės.

Kodėl iš namelio nepasipylė kagėbistai lyg varnėnai ir neapšaudė jo žaisliniais naganais?

Rašytojas priklaupė ir prikišo akį prie langelio.

Viduje nebuvo nė gyvos dvasios, tik ant stalo degė lempa ir gulėjo atversta knyga. Ore pleveno bažnyčios smilkalų aromatas. Prozos meistras įžvelgė netgi alkūnių įspaudus ant staltiesės.

Rašytojas atsiduso. Atodūsis sukėlė skersvėjį ir pokšt! – užvertė knygą.

Rašytojo akis išsiplėtė.

Ant stalo gulėjo naujasis jo romanas.

Rašytojas įtempė akį – gal blogai bus įžiūrėjęs. Betgi ne – raudonai šviečia pavadinimas, iš kurio neseniai pasišaipė jauna arši kritikė, kad ji dešrele kada paspringtų.

Rašytojas susigraudino.

Ir jauki lempos šviesa, ir smilkalų kvapas, ir alkūnių įspaudai liudijo, kad į knygas namelyje žvelgiama rimtai. Ką ten į knygas – į Jo knygą!..

Jis atsitraukė nuo langelio, išvertė kišenes, neradęs nosinės, nusišnirpštė į pižamos skverną. Nebetroško išspardyti priešų lizdo. Kur ten!.. Būtų nudėjęs kiekvieną, išdrįsusį pakelti koją.

Lipdamas kopėčiomis atgal, pamanė, kad reiktų liuką užlituoti. Nes dar kokie kvaili gaisrininkai namelį sumindys. Vonios spintelėj, regis, yra litavimo lempa.

Rašytojas dar sugebėjo nueiti iki spintelės, bet paskui jėgos jį apleido. Paskutinį žodį tarė romas, padėtas ant batų dėžės prieškambary.

Namelį prisiminė tik po savaitės, kai jau buvo išsiblaivęs ir netgi parašęs odę pagirioms.

Susijaudinęs užkopė kopėčiomis ir stumtelėjo liuką. Neatsidarė.

Iš lifto išėjo kaimynė, nešdama pirkinių maišą.

– Ko tą dangtį stumdot? – įtariai paklausė.

– Kaip tai kam, – susinervino rašytojas. – Noriu patekti ant stogo!..

– Tai neįmanoma, – tarė kaimynė šaltai.

– Kaip tai neįmanoma! – sukliko rašytojas. – Prieš savaitę buvau!

Kaimynė nužvelgė jį šnairai, bet nieko nesakė. Rašytojas suprato, kodėl.

„Laiko mane kuoktelėjusiu", – sielvartingai pamanė.

Sugniuždytas jau ruošėsi leistis žemyn, bet staiga išgirdo pro liuko plyšius sklindantį garsą.

Priglaudė ausį prie plyšio. Ant stogo grojo TSRS himną. Melodija skambėjo aiškiai, bet žodžiai priminė paukščių klykavimą. Varnėnai, matyt, labai stengėsi.

Rašytojas nusišypsojo.

Šiluma užplūdo jam krūtinę.

Sėdėdamas kambary prie lango ir žiūrėdamas į žiburiuojantį miestą, galvojo, kad rašytojo gyvenime pras­mė visgi yra. Tai namelis, apraizgytas sekimo laidais, kurio viduje, apgaubtas aukso, smilkalų ir miros, pūpso rašytojo romanas.

O kai prozos meistras prisiminė, kokie gilūs buvo alkūnių įspaudai, visai atlėgo ir nusprendė nebepūdyti po radiatoriumi broilerio blauzdelės, skirtos jaunosios kritikės pašto dėžutei.