Henrikas Algis Čigriejus. Du nerimti apsakymėliai

Amoralistas Oskaras Vaildas, gėjus Vadimas Kozinas, biseksualė Marina Cvetajeva, žudikas Josė Davidas Alfaro Siqueiros, ekshibicionistas Džimas Morisonas, antikrikščionis Šarlis Bodleras, alkoholikė Dženis Džoplin, psichikos ligonis Van Gogas, narkomanas Vladimiras Visockis, nešvankėlis Venediktas Jerofejevas, savižudis Vladimiras Majakovskis, mizantropas Džonatanas Sviftas, ištvirkėlė Marina Abramovič, veltėdis Josifas Brodskis – jie padeda man išgyventi, išgyventi dar vieną dieną, su manimi dalijasi energija net ir mirę. O štai jūsų, dievotieji moralės gynėjai, šventeiviškas rimtumas ir grūmojimas piršteliu, atmuša norą gyventi. Nors ant sienų lipk. Jūs ir esate suicidijos, narkomanijos, alkoholizmo ir depresijų propagandistai.

Dixi

pavelrudnev.livejournal.com

vertė gn


 Mulkis

– Na kaip?
– Normaliauskas. Viskas gut.
– Tikrai?
– Tikrai tikrai, sakau tau. Viskas gerai.
Keli sukrypėliai, laukiantys prie gydytojo kabineto, žiūri į laimingus du žmones – aukštą vyriškį ir labai simpatišką moterį, be abejo, jo žmoną. Tiems, atrodo, pasisekė. „O kaip mums? Pjaus ar nepjaus?.. Duot ar neduot?.. Kiek ilgai tempsis šita virvė, šitas toksai nežinojimas, tie iš proto baigiantys išvaryti laukimai. Ne pirmą kartą jie šičia, kaži į kurią pusę bus pasisukę tyrimai? Į kurią? Ir oi, – tas pasiutęs nežinojimas: duot ar neduot? Ir kiek duot? O jei ir duosi, ką čia labai laimėsi? Yra dalykų, kurių nei nusipirksi, nei nuo kurių išsipirksi. Nuo smerties vaistų gi nėr."
– Tai važiuojam?
– Aišku, važiuojam.
Emilė švyti kaip ir jos rankinukas. Neseniai pirko, nors labai sunki buvo tada širdis. O va dabar... Bet juk būna gražių dienų ir mums.
Už durų kovas. Ir dar su saule. Kaip jau čia taip: tarsi iš gausybės rago? Rytą buvo taip neramu, o dabar... O dabar va kaip dūksta žvirbliai alyvos krūme, balos taip spindi, kad norom nenorom turi užsimerkti. Padvelkia lyg jau nutolę tėviškės, pažliugę laukai, pasigirsta gurguliuojantys grioviai ir upeliai. Linksmos varnos. Emilija ir Juozas juk abu buvę kaimiečiai. Jiems kitados buvo dovanotas ne tik kitas laikas, bet ir kitas pasaulis. Tiesa, laikinai. O kai viskas visur ir visada tik laikinai, tai nereikia sukt sau galvos.
Kovas tai visada kovas.
Šiandien va ir troleibuso dar laukti ilgai nereikėjo.
Jie sėdi šalia viens prie kito kiek labiau susiglaudę. Galėtų jis ją paimti už rankos, bet susilaiko. O prieš juos kiurksančios senutės ne tokios jau ir pelėdos, senutės, ir tiek. Gražios kitados buvo paukštytės.
Juozas pasilenkia prie Emilės ausies ir tyliai tyliai:
– Ar tu atsimeni, Mile, kaip aš tau ne per seniausiai rodžiau tokios vienos poetės – Silvijos Plat – eilėraštį „Šiaurės Atėnuose"? Nežinoma man ta poetė, bet va buvo jos eilių pluoštas „Atėnuose". Ir ten toks eilėraštis –­ „Veidrodis". Prisimeni?
– Gal kiek ir prisimenu, o kodėl klausi?
– Ai, taip sau. Ten tas atseit „veidrodis" sako, kad jis – tai ežeras, kuriame kažkada paskendo graži mergaitė, o dabar iš jo vis išnyra kažkokia sena sukriošelė, panaši į baisią žuvį...
– Eik jau, eik, – ir jie nemačiom žvilgteli į senutes. – Eik jau, eik...
Moteriškės kaip moteriškės, tik laikas per jas nučiuožęs. Tas tai jau per visus mus.
Ką gi, bet kovo saulė spindi ir ant pernykštės žolės. Kur nors pakraščiuos.
– Ar žinai ką, Mil, išlipkim prie kokios kavinaitės. Kaip tu manai? Žinau čia tokią vieną nedidelę.
– Kavinaites tai tu žinai, dideles ir nedideles, išlipkim, – ir moteriškė smagiai pasimuisto.
Kavinukė, tiesa, netoli ūžiančios gatvės, bet kai ta gatvė šiandien ūžia ir šlama kovo triukšmeliais, tai viskas labai savo vietose. Kovas mat didelio stebuklo mėnuo. Laukimo, kuris neerzina, bet net pageidautina, kad užsitęstų.
Jie užsisako kavos, po gerą pyragaitį, Juozas tai vos nepilną taurę brendžio.
– Ar ne per daug?
– Ne per daug, ne per daug, kaip tik. Tau irgi reikia.
– Reikia ir man, bet tik ant dugnio. Tokia jau ta mano „pijokystė".
– Žinau, – Juozas šypteli ir nugeria gurkšnį. Gurkšnį kaip reikiant.
O paskui jis kiek giliau tik atsikvepia ir šypteli, bet jau kreivokai, ir tarsi lyg nenorėdamas, lyg labai prisiversdamas sako:
– Matai, kokie čia dalykai... Anot romėnų, in vino veritas, va nusliuogė man lašelis gilyn, ir jau noriu tau pasakyti teisybę.
Emilija nustėra. Jau aišku, kokia čia bus teisybė. Kokia ir apie ką.
– Tai tau ne „normaliauskas"? Sakyk.
– Ne „normaliauskas", ne „normaliauskas". Nenorėjau aš, Mil, tavęs taip iš karto pritrenkti. Nors tu ir galėjai nujausti, ne pirmą gi dieną kaip trinamės po tuos koridorius. Jau kiek laiko. Liko, Miliute, man pusė tik metų. Daugių daugiausia...
– Tik pusė metų? Tik pusė metų. Na, aš taip ir maniau, aš taip ir maniau...
Nebėra staiga kovo už lango. Ir saulė yra, ir balos yra, ir paukščiukai yra, bet to, kas buvo prieš kelias akimirkas, jau nė kvapelio.
Emilija tik stengiasi iš visų jėgų, kad nesurėktų, kad nuo to riksmo nenukristų nuo sienos koks kvailas paveiks­liūkštis, kad nesužiurtų nuo kitų stalelių žmonės. Nors tų žmonių tai šiuo metu čia labai nedaug, vienam kampe papurtęs burliokas su stikline viskio, dar kitam porelė. Kikena, sukišę nosis.
– Nieko, Mil, nieko – nei tu pirmutinė, nei tu paskutinė. Gyvensi. Egidijui liks mašinytė, tau viskas, kas namie, visos mūsų knygos, tos visos lentynos...
– Knygos knygos, eik tu su savo knygom, kas man iš jų? Kas man iš jų? Nebebus tavęs, nebereika man ir knygų. Ir nieko. Per tas knygas ir kvarabą įsitaisei. Tik jau ne kitaip... Žmogeli, tu mano žmogeli...
Ir Emilija subliūva. Tik taip ir tegali pavadinti tą baisų verksmą, kuris nieko nebesivaržo, kuriam jau viskas vis tiek.
Porelė atsisuka. Tam bernui tai įdomu, galėtų jisai net ir nusijuokti. Kaip gera, kai esi negailestingas.
Tik aukštas, gražus, giliai įsodintom didelėm akim, trumpanosis, aukštakaktis, kietom lūpom vyras –­ tik uždėk komisaro kepurę, eis kaip per lubinus – dabar tai suglumo. Ir reikėjo čia taip išsižioti.
– Mile, Miliute, dovanok tu man kvailiui, – Juozas prarijo likusį gurkšnį ir vos neužspringo: – Aš taip tik pajuokavau. Tik pajuokavau. Užėjo ant seilės, štai tokia gera nuotaika, sakau, pajuokausiu... Tyčia, supranti tu. Aš tyčia. Viskas gerai, „normaliauskas".
Na taip, žmonas, sako, retkarčiais reikia pagąsdint. Yra visokiausių būdų. Kai kas užsižibina žvakes, susikryžiuoja ant krūtinės rankas. Ir nė kvėpt, kol jau išgali. Kitas vėl visaip kitaip...
– Miliute, aš tyčia.
Moteris niekaip nebegal susigaudyt, kas čia dabar iš tikrųjų:
– Tyčia? Tu tyčia? „Sam ty durak i šutki tvoji durackije."*
– Taip taip, taip taip. O galima dar ir latviškai: „Mulki var pazyt pec smiekliem."**
– Tau visai nebegalima gerti. Nė kiek. Mulki tu...Aš gi čia dabar galėjau numirti. Ką tu tada būtum daręs? Kokius juokus krėtęs? Oi, aš vis dar negaliu atsigauti.
Emilija iš tiesų tik sunkiai kvėpuoja, akys į šalis tik laksto nieko nematydamos. Čia jau ne šlapiu maišu, o geru pagaliu trenkta.
– Žinoma žinoma... Et, nurijau lašelį ir apsisuko galva. Bet tu, Mil, nepyk. Nepyk, nes man iš tikrųjų viskas gerai. Gyvensim gyvensim – ir savo namuos, ir su visom savo knygom. Visai su viskuo.
– Tik jei dabar sakai man teisybę?... Ką aš dabar bežinau... Mulki tu, avidvokai, pusgalvi... Aule tu... Glušai...
Porelė girdi šitą litaniją ir slapčia smaginas.
Juozas dabar iš tikrųjų į negudrėlį panašus. Kaip iš akies trauktas... Ir jis nuolankiai sutinka su visais jam skiriamais negudrėlio titulais.
– Teisybę sakau, Miliute, teisybę, pati pamatysi – gyvensim kaip gyvenę.
Emilija tik pasipurto:
– Užsakyk man dabar didelę taurę konjako. Ir tik konjako, o ne šito...
Bet ji kultūringa moteris ir nemėgsta svaidytis vulgarizmais, nebaigia sakinio. Ir taip jau žodelį kitą stipresnį pasakė.

* Ir pats tu kvailas, ir tavo juokai kvaili (rus.).
** Kvailį pažinsi iš juokų (lat.).

2013 03 05

 

Kai labai reikia

Balti karšto vasaros vidudienio debesys virš laukų ir sodybų stovi kaip kokie kalnai ar milžinai. Rodos, iš vietos nė krust. Tyla. Didelė tyla apkabinusi visą kraštą.
Jonas Pelegrimas, įsiyręs į meldus, iš savo valties su meškere irgi tylus ir kantrus. Jis mato, kaip kitame krante po kupliu žilvičiu guli du vyrai. Drybso. „Tie jau kažką ten chimičina, –­ sako sau Jonas Pelegrimas. – Tik jau ne apie bulves, kurias dabar pats laikas atarti, jiems ne bulvės galvoj, jie ten kažką jau rezga."
Ten Petras Pauša ir Tadas Šimas. Kolūkių laikais pirmasis buvęs melioratorius, antrasis – zootechnikas, taigi karvyčių ir kitų gyvulėlių felčeris. Dabar jie nežinia kas. Ne visai nežinia, jie jau, kaip sako žiaurusis jaunimas, jau pencai. Bet abu, anot Dikenso misterio Mikoberio (žinoti, kas yra misteris Mikoberis, be abejo, jiems nėra jokio reikalo), vis pakliūna į laikinus finansinius sunkumus. Mat jų pensijos kažkaip išgaruoja bematant. Pirmiausia tai Petro, nes jisai senbernis ligi žilo plauko, o po motinos mirties ir visiškas vienišius. Taigi visai laisvas ir pats savo pinigo ponas. Labai neilgam. Bet ką padarysi –­ viskas šiame pasaulyje neilgam. O Tado žmona, nors ir apkūni, bet kietos rankos moteris, šeimos iždas, koks jau yra, toks, jos žinioje.
Vadinasi, du bičiuliai vis pakliūna į laikinus finansinius sunkumus.
Šiuo metu jie žiūri į besibaigiantį antrą stipraus alaus bombolį. Tas kaip ir pirmasis, buvo nelyginant lašas ant įkaitusio akmens. Du lašeliai. Žinoma –­ šiandien karšta atsakančiai.
– Ne kas,– sako Petras, – šlakuotas jo veidas reiškia didelį rūpestį.
– Tai jau tikrai ne kas, – atsako Tadas. – Blogiausia, kad mano boba iš namų šiandien tai tikrai neis. Durnas, nesusipratau vakar, vakar ji pas Stasę zaunijo pusę dienos. Reikėjo tada.
– Kad tu, Tadai, baisiai dabar nedrąsus, – sako buvęs melioratorius buvusiam zootechnikui. Taigi tu su visokiais jaučiais tenai... Kaip čia dabar taip?
– Jaučio aš ir dabar nebijau.
– Na va – jaučio nebijai, o bijai bobos.
Petras neprideda „bezdalų maišo", šiaip ar taip, Liucė Tado žmona, o Tadas šalia. Tadas čia pat, buteliuko gi draugas.
– Gera tau sakyt. Ir nebijau aš jos, bet va taip išeina. Taip, Petrai, išeina: kad pradės ūžti, kad pradės ūžti. Eik tu sau! Ir tu man dar sakai, kad aš labai nedrąsus, matei, kaip užvakar Zenkai dėjau į šnerves. Va kokie mano krumpliai.
– Taip taip, bet ką darom?
– Aš nežinau, ką darom.
Jie žino tik viena – kažką reikia daryti. Na, ištraukt iš kur nors bent dešimt litų. Bet ištrauk kad gudrus. Yra tuščių butelių, bet juos tektų plauti, be to, čia krautuvėlėj Zosytė butelių nebepriima. Jau seniai. Grūstis į miestą? Per tokią kaitrą? Ir dar – jie gi ne kokie ten valkatos. Stovėk eilėje su smirdžiais.
Tyla. Tyli vasaros vidudienis, tyli Jonas Pelegrimas su meškere valty tarp meldų.
Pagaliau Petras kiek pasitursina, tarsi įsidrąsina ir sako:
– Žinok, aš turiu užsikišęs vieną didelį pinigą – du šimtus litų.
– Kiek kiek?
– Du šimtus litų.
– Ir lig dabar tylėjai?
– Ai, buvo man čia toks reikaliukas, pasimaišė čia man. Aš tau paskiau apsakysiu.
– O.
– Taip tai taip, užkišti tai užkišau, bet nebemoku ištraukti...
– Ir kurgi jau taip baisiai nugrūdai?
– Už radiatoriaus, gražiai popierium aplanksčiau.
– Už radiatoriaus? Ir nebegal ištraukti? Vieni juokai. Čepucha, Petrai.
– Ne visai, einam, žiūrėsim – gal tau pasiseks.
Ir jų veidai jau giedrėja. Tai kas, kad neskusti, balkšvom, nenutirpstančiom šalnom dar kiek ir pagražinti.
Petras gyvena nykiame, sovietmečiu kolūkio gyvenvietėje iš silikatinių plytų pastatytame daugiabutyje. Visokiems viengungiams, atėjūnams ir perėjūnams, svieto vaikštikams.
– Einam?
– Einam.
Petro bute tvarkos galėtų būti daugiau, o tuščių, apdulkėjusių stiklinių bei plastmasinių butelių mažiau. Bet, kaip tas sako, yra kaip yra. Kol gyva buvo Petro motina, čia buvo gana jauku, ant sienų kelios nuotraukos rėmeliuose. Pats Petras jūreivio uniforma. Yra ir paveikslas su gintarinėm pušim, parsivežtas iš Palangos.
– Kur?
– Va.
Po plačia palange sunki špižinė radiatoriaus armonika.
Abu pasilenkia prie sekcijų tarpų.
– Matai?
– Ten kažkokie popieriai, matau pakraštėlį.
– Pinigas ten, sakau tau. Tik įdėtas į popierius. Taip sulankstytus.
Pabandė jie kišt plaštakas, pirštų galai lyg ir siekia paketą, bet gali jį tik pajudint. Pajudini iš vienos pusės, tas pasislenka į kitą, pajudini iš kitos atsislenka atgal. Žemyn niekaip nekrinta, gal užkibo už kokios šerpetos. Iš viršaus neprieisi, trukdo palangė, iš apačios – per arti grindys.
– Pasižiūrėk šėpos stalčiuj, gal yra užsilikusių tavo mamos virbalų. Su virbalais bus viens du.
Virbalų rado. Ir netgi storų ir ilgų.
Bet nieko – popierius tiktai pakruta, ir viskas.
– Užkeiktas tas pinigas, ar ką?
Neužkeiktas, bet štai kaip moka slapstytis didysis sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, vegetaras ir abstinentas Vydūnas.
Tuomet Tadas ryžtingai:
– Mane, žinok, ima jau nervas, eisiu dabar aš namo ir atsinešiu instrumentų, visokių raktų, atšriubuosim mes tą radiatorių, nieko čia tokio, dabar gi vasara.
– Neik, užsigriausi ant Liucės, sandėliuke aš pats turiu visokių gelažgalių. Aš gi vis tiek prie technikos, atlenksim kiek laužtuvu, ir baigta.
– Nesugadinsi vamzdžio?
– Nebijok, vamzdžių aš daug matęs, ne su šitokiais reikalų turėjęs.
Parsinešė jie iš sandėliuko ilgoką geležies strypą.
Nepraėjo nė dešimt minučių ir be didelio vargo radiatorių jie atlupo. Iškrito toks popieriaus pakas. Tą išvynioję bičiuliai rado dešimt litų. Ne du šimtus...
– Tai ką, Petrai, kiek sakei paslėpei? Kokį banknotą?
– Du šimtus, Tadai, galiu persižegnoti, ten ant pinigo toks malonus seniokas, mokslininkas, rašytojas ar kas ten.
Jie žiūri vienas į kitą, radiatorius toks atsiviepęs...
– Nesižegnok, Petrai, žiūriu, kad tavo galvelė jau... Bet bala jos nematė, o vietoj senioko matai kokie gražūs du vyrai. Eik tu, Petrai Petrai...

Ak, žiema dar toli, o gal ir visai neateis, dabar tas mūsų klimatas toks, bus dar laiko grąžint radiatorių į vietą. Šiandien dar vasara, yra dešimt litų, išeis net geras bombolis, greičiau tik pas Zosę.

2013 08 20

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka iš Birštono džiazo festivalio

Draugai