Herkus Kunčius. Apie Tuminą ir Putiną (5)

O SPORTE, TU TAIKA!

Tuminas, kuluaruose nugirdęs, kad bus rengiama olimpiada, labai užsinorėjo joje dalyvauti. Netrukus –­ mokėjo būti įkyrus – ėmė zysti Putinui, kad geidžia apibėgti pasaulį su olimpiniu deglu arba, iškėlęs kotą, nešti stadione olimpinę vėliavą.

Nors ir raukėsi, tačiau Putinas pažadėjo, kad Tuminas nebus olimpiadoje pamirštas.

Valstybės darbai vijo didžius darbus, drąsių kūrybinių sumanymų taip pat abiem netrūko. Betgi kaip Tuminas nustebo, kada susivokė, jog į olimpiados atidarymo iškilmes Putinas jo nepaėmė!

Prilipęs prie televizoriaus, Tuminas žliumbdamas stebėjo gimnastę, čiuožėją ir vartininką, uždegančius olimpinę ugnį; o prieš tai matė pasibaisėtiną vaizdą: baltu klouno kostiumu apvilktą kino režisierių, šalia jo – kaukazietiškų bruožų dirigentą, dar penketą pabaisų bei kosmonautę, it parazitus, prilipusius prie Tuminui šventos olimpinės vėliavos. Tuminas nutarė su Putinu kaip vyras su vyru pasikalbėti.

Bet tada, kai kamuojamas nuovargio Putinas po savaitės įvirto į Tumino lovą, šis kaipmat draugui viską atleido. Netrukus pasitaręs su savo geležine sąžine, prisiekė apie olimpiados atidarymo detales nebeklausinėti, – verčiau iškeps gardžių blynų, kaip Putinas mėgsta.

 

DRĄSUS EKSPERIMENTAS

Nors Tuminas eilę metų darniai gyveno su Putinu, tačiau nedaug ką žinojo apie draugo sielą. Buvo girdėjęs, kad ji paslaptinga, be to, spinduliuojanti dvasingumą. Putinui kietai užmigus, Tuminas paslapčia ten įsiskverbė.

Išties, Putino sieloje buvo apstu erdvės. Siela atrodė plati, veik beribė. Tuminas ėjo pirmyn, vėliau ratais, vėl pirmyn... Kada dingojosi, jog nebeturi jėgų, išvydo tolumoje mažytį taškelį. Jis rodėsi dvasiškai artimas ir mielas. Priėjęs arčiau, Tuminas atpažino Putiną, kuris viliojo dar giliau jį pažinti.

Ir Tuminas neatsispyrė. Leidosi į kelionę: ėjo, vėl ieškojo tiesos ir gėrio, nes tik čia visa tai galima buvo rasti.

Ir tada, kai Tuminas jau nežinia kelintą kartą įsiskverbė į draugo sielą, Putinas prabudo. O pakilęs iš patalo ėmė barti Tuminą, kad šis bando pažinti tai, kas pasaulyje nebus pažinu.

 

TU-PU – GEROJI NAUJIENA

Pjesė

I scena

Scenoje stovi niūriose ūkanose skendintis Mauzoliejus. Jo duris saugo rūstūs garbės kuopos kareiviai.
Karabinais ginkluotai sargybai pasikeitus, danguje staiga įsižiebia penkiakampė žvaigždė. Sceną nutvieskia ryški raudona šviesa.

BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Iljičiui gimė Partija; Josifui gimė Kultas; Nikitai gimė Atšilimas; Leonidui gimė Sąstingis; Jurijui gimė Permainos; Konstantinui gimė Nebūtis; Michailui gimė Perestroika; Tuminui ir Putinui gimė Tu–Pu...

Scenoje pasirodo trys išminčiai iš Rytų – Pol Potas, Mao Dzedunas bei Kim Ir Senas.

POL POTAS. Kur yra Tu-Pu?

MAO DZEDUNAS. Mes matėme užtekant jo žvaigždę.

KIM IR SENAS. Mes atėjome jo pagarbinti.

BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Tu-Pu yra Maskolijos Mauzoliejuje, nes parašyta – čia gims atsikursiančios TSRS vadas, jis ganys tarybinę liaudį.

Sunkios durys iškilmingai atsiveria. Iš Mauzoliejaus – su nėštumą vis dar primenančiais pilvais – išeina Putinas ir Tuminas. Už rankų jie vedasi ką tik gimusį, bet jau uniformuotą kūdikėlį Tu-Pu.

BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Štai Putinas su Tuminu, įsčiose išnešioję ir pagimdę Tu-Pu, ir jis vadinasi Geroji Naujiena, o tai reiškia – TSRS su mumis.

Rytų išminčiai, išvydę iš Mauzoliejaus išėjusį Tu-Pu, nuolankiai pieš jį klaupiasi ir teikia atsineštas dovanas.

BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Jis bus prieštaravimo ženklas. Jis skirtas TSRS nupuolimui ir atsikėlimui. Jis Tumino ir Putino sielas pavers kalavijais, – kad būtų atskleistos pažangiosios žmonijos mintys...

II scena

Raudonoji aikštė. Tu-Pu bėgioja aplink Mauzoliejų ir nepakenčiamai klykia. Putinas, norėdamas Tu-Pu nuraminti, pagavęs pasisodina ant kelių, žindo.

Prasiveria dangus, scenos aukštybėse pasirodo Geležinis Feliksas.

GELEŽINIS FELIKSAS. Čia tu, Putinai?

PUTINAS. Aš čia, Geležinis Feliksai!

GELEŽINIS FELIKSAS. Tempk savo Tu-Pu ant Mauzoliejaus stogo ir paaukok man kaip auką!

PUTINAS. Kodėl?

GELEŽINIS FELIKSAS. Įrodyk, kad manim vis dar tiki.

Putinas atplėšia Tu-Pu nuo krūtinės, lipa ant Mauzoliejaus stogo. Ilgai nesvarstęs, iškėlęs aukštai rankose, Putinas meta žemėn Tu-Pu...

Tu-Pu nusileidžia į išėjusio iš Mauzoliejaus Tumino rankas, išsprūsta.

GELEŽININS FELIKSAS. Čia tu, Tuminai?

TUMINAS. Aš čia!

GELEŽININS FELIKSAS. Nebemėtykit Tu-Pu ir nebeskriauskit! Dabar aš, Geležinis Feliksas, žinau, kad abu tikit manimi, nes nepagailėjot man savo Tu-Pu. Imkit jį ir bėkit pas Batką – į Dzeržinovo dvaro kolūkį, nes liberalai ieškos jo, norėdami atimti.

III scena

Minsko apskritis. Dzeržinovo dvaro kolūkis. Prie selikatinių plytų kolūkio kontoros, smagiai purškiant fontanui, linksmi kolūkiečiai šoka ir dainuoja.

Batka pasitinka Tuminą su Putinu kvapnia duona bei druska.

TUMINAS. Turbūt čia rojus?..

PUTINAS. Ir pas mus taip bus.

TUMINAS. Norėčiau čia likti, dirbčiau pas Batką paprastu dailide...

PUTINAS. Grynas oras, skaidrus vanduo, Tu-Pu čia patinka.

BATKA (su entuziazmu). Jie kritikuoja, kad pas mus nėra šio ar ano, kad pas mus blogai. Bet kai atvyksta, aš maloniai nustembu, kad niekas nenori iš čia išvykti. Visi kartoja: nuostabu, nuoširdūs žmonės, ramu gatvėse, galima pailsėti; čia būstų priduodama pusantro karto daugiau negu vidutiniškai per penkmetį Tarybų Sąjungoje. Per paskutinius metus milijonai žmonių pagerino gyvenimo sąlygas. O pagal gyvenamąją statybą tūkstančiui gyventojų esu neginčytinas lyderis, be to, ji vis auga.

TU-PU (nedrąsiai). Kas auga?

BATKA (įsijautęs). Norite nemokamo būsto – gimdykite po tris, keturis, penkis, aštuonis vaikus ir ateikite, pasilikite čia.

TUMINAS (nudžiugęs). Jis kalba!

PUTINAS. Jis šneka!

TU-PU (įžūliai). Jei darai nusikaltimą, turi už jį atsakyti.

BATKA. Nesupratau...

TU-PU (draskydamas akis). Jeigu tu – bjaurybe ir niekše – darai nusikaltimą, tai turi būti už tai atsakingas.

BATKA (nustebęs). Aš?

TUMINAS (suglumęs). Ką jis paisto?

PUTINAS (pasibaisėjęs). Kas jį to primokė?

BATKA (susiradęs kirvį). Piktadariai. Ar jūs numanote, kiek man kainuos šios mirties bausmė? Jūs to nežinote! Nesuprantate, kada tave visas pasaulis spaudžia!

Prasiveria dangus. Scenos aukštybėse pasirodo Geležinis Feliksas.

GELEŽINIS FELIKSAS. Nedelskite, imkit kūdikį ir keliaukit į Vilnių, nes netrukus čia siautės tas, kuris tyko jūsų ir jūsų kūdikio gyvybės! Bėkite! Bėkite neatsigręždami!

Tuminas ir Putinas, pagriebę Tu-Pu, sprunka iš Dzeržinovo dvaro kolūkio. Juos vejasi kirviu mosuojantis Batka, tačiau pritrūkęs jėgų nepaveja.

IV scena

Scenoje stovi pasienio stulpai. Iš už krūmo išėjęs II Pasienietis sagstosi kelnes.

I PASIENIETIS (žiūrėdamas pro žiūronus). Štai eina pažeidėjai, kurie skleidžia pasaulio nuodėmes.

II PASIENIETIS. Čia tie, apie kuriuos kalbėta, kad jie ir vėl ateis.

I PASIENIETIS. Aš jų nepažįstu. Bet instruktaže pasakyta, kad vienas iš jų gali būti Tu-Pu.

II PASIENIETIS. Tada anie du –­ Tuminas su Putinu; laikas paleisti šunis.

Pasieniečiai nuo pavadžių paleidžia savo vilkšunius.

V scena

Už stalo scenoje sėdi į raganą panaši Vaikų teisių apsaugos Inspektorė. Priešais ją – ant taburečių – Tuminas ir Putinas. Mažasis Tu-Pu kampe žaidžia kaladėlėmis – stato Kremlių.

INSPEKTORĖ. Nors abu teigiate, kad esate darni šeima, tačiau mažąjam Tu-Pu nebegalite užtikrinti saugumo.

PUTINAS (pašokęs iš vietos). Aš esu saugumietis!

TUMINAS. Tu-Pu yra saugus.

INSPEKTORĖ. Prieš įstatymus –­ lygūs visi, pamirškit Tu-Pu – Gerąją Naujieną, mes imame jį savo globon.

PUTINAS. Fašistai.

TUMINAS. Neduosiu!

INSPEKTORĖ. Apsauga!

Pareigūnai atplėšia Tu-Pu nuo Tumino; prieš Putiną panaudojamas smurtas. Vaikų teisių apsaugos inspektorė kikena.

PUTINAS (išsigandęs). Dabar mus deportuos?

TUMINAS (irzliai). Tai „ne"!

Apsėsta nevaldomo pykčio, Inspektorė čiumpa Tu-Pu, ima pasičepsėdama ryti.

Prasivėrus dangui, Geležinis Feliksas, išvydęs kas vyksta Pribaltikoj, praranda kalbos dovaną. Tuminą ir Putiną apima siaubas, jie nualpsta.

Uždanga

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Draugai