Jacek Matecki. Vyriška draugystė

Niekas man nepaaiškins, kur turėčiau ieškoti draugų. Kadaise vienas kunigas, vadovavęs vargšų ir visokių panašių iš kalėjimo išleistų atmatų valgyklai, pasakė, kad draugų reikia ieškoti širdyje. Su tuo visiškai sutinku. Kiti teprasmenga. Pavyzdžiui, toks Tadzius. Neseniai su juo susipažinau lindynėje. Atsimerkiu ir matau: kažkoks banditas lėtai kiša ranką į mano kelnių, kurias be reikalo pakabinau ant kėdės, kišenę. Kodėl nusimoviau kelnes? Nežinau. Galbūt dėl to, kad į mano guolį buvo įvirtus viena prostitutė, užėjusi degtukų ir užsilikusi ilgėliau. Keista. Tokiems dalykams juk nereikia nusimauti kelnių. Bet aišku, ji buvo sukta ir dirbo išvien su tuo Tadzium, ir jie sumanė naktį nudžiauti mano kelnes. Tiktai padaugino degtinės ir sumigo. Man pasisekė, patvarkiau ją, nes būtų gėda gulėti šalia kekšės jos neišdulkinus. Ir dar nemokamai.

 

– Palik, šūdžiau, kelnes.

– Tavo?

Ką jam atsakyti? Juk mato, kad kambaryje tik jis, aš ir ta girta merga. Jos kelnės ant šiknos, o aš murzinom apatinėm.

– Geriau nežaisk su likimu.

– Aš Tadekas, – ištiesė man ranką. – Išdulkinai mano paną.

– Klausyk, žmogau, kaip ji gali būti tavo? Atėjo į lindynę, vadinasi, visų.

Dėl visa ko ranką jam padaviau, nes už tai, kad aš ją, įsižeisti negali, bet jei nepaduočiau rankos, gali pradėti ardytis.

– Draugai?

– Jei tik nori.

– Tai gerai, nes turiu eiti pas motiną, o kai ji mane pamato vieną, iš karto verkia, kad man gyvenime nesiseka ir vienišas vaikštau po šį pasaulį.

 

Jacek Matecki. Vyriška draugystė
Gediminas Sadauskas. „Nr.12“ iš ciklo „Lukiškių skg. Nr. 6“

 

Nežinojau, ką jam atsakyti. Kuo čia dėta motina, kuo čia dėtas gyvenimas, ir dar pražudytas?

– Turėjau eiti su šita, – parodė į šalia manęs susirietusią nevalą, – bet kūtvėla nusigėrė. Tad motinai užtektų tik užmesti akį, kad joje įžvelgtų laisvo elgesio merginą. Būtų negerai. Tai kaip, eini? Alaus pastatysiu.

Čia nieko nebegalėjai rasti. Viskas buvo išgerta, surūkyta, pavogti nebuvo ko, vienu žodžiu, lindynė tapo nebepatraukli. Užsitempiau kelnes, nuo kurių viskas prasidėjo, ir išėjome.

– Aš vienas iš tų, kurie kadaise buvo labai perspektyvūs. Motina norėjo, kad būčiau muzikantas.

– Na, motinos visada nori gero savo vaikams.

– Krušau.

Nepaklausiau ką, nes tai galėjo nuskambėti dviprasmiškai. Be to, jis sustojo prie visai neblogo namo.

– Čia.

Užlipome į antrą aukštą. Atrakino savo raktu, vadinasi, motina juo pasitiki. Visai neblogas butukas. Kambarys į kairę, virtuvė irgi į kairę, išvietė tiesiai. Viskas iš vieno koridoriaus. Švaru, tvarkinga, iškart matyti, kad išradinga moteriškė gyvena. Iš tokių butukų ir geriausia vogti. Pinigai padėti tarp patalynės spintoje arba vienoje iš dviejų knygų. Imi, žmogau, kaip savo. Vertinu iš patirties, visi per tiek profesinės karjeros metų įsimiklina kažką daryti ir, kai pamatai ką nors...

Iš išvietės išėjo sudžiūvusi senutė ir, vos mus pamačiusi, griebėsi už širdies. Bet tuoj pat atpažino sūnų.

– Tadziau, kur buvai?

– Neklausk, mamyte. Žinai, mamyte, kiek dabar reikia dirbti, kad ką nors pasiektum.

Vis dar dvokė degtine, dūmais ir kita lindynės smarve.

– Mamyte, čia draugas iš darbo.

Linktelėjau, nors man nepriklausė. Pats per visą gyvenimą žodžio teisybės nesu pasakęs, tad negaila, kai ir kiti meluoja.

– Ponas inžinierius?

Pokalbis man pradėjo nebepatikti. Pažvelgiau į Tadzių, ir jis susiprato.

– Mama visada to paties klausia.

Paskui buvo geriau. Mamytė klausinėjo tik sūnelio, aš sėdėjau ir žiūrėjau televizorių. Patinka eiti pas žmones, pas kuriuos televizorius įjungtas ištisą parą. Nereikia vargti, kai už mus tai daro tie iš ekrano, tada laikas greitai lekia. Po valandos senutė iš po staltiesės ištraukė pensijos kvitą. Jei kas būtų paklausęs, kur laiko tuos kvitus, nesuklysdamas būčiau parodęs į staltiesę. Žmonės visur tokie patys.

– Nueik, sūneli, į paštą pinigėlių.

Gudruolis įsikišo ranką į kišenę, tarsi norėtų kažką iš jos ištraukti.

– Kiek, mama, reikia?

– Tu, sūneli, turi taupyti. Imk dokumentą, kad pašte tau išmokėtų, o paskui eisime apsipirkti.

Tadzius paėmė popierėlį nenoriai, bent jau taip atrodė, ir nuėjome į paštą. Iš pradžių į paštą, paskui į barą. Užsakė du alaus.

– Manai, kad man lengva vogti iš motinos?

– Apskritai vogti nėra lengva.

– Faktas.

Baigiau savo alų ir laukiau, kas bus toliau. Tada Tadzius padarė klaidą.

– Tai viso.

– Kas viso? O mano dalis? – išpūčiau akis.

Turbūt nenustebo. Galų gale niekas nenustebtų. Jau anksčiau jaučiau, kad čia kažkas nutiks, todėl parinkau vietą baro kampe. Pirmas smūgis teko į tarpuakį. Nuskrido su kėde atgal ir įsirėmė į sieną. Ištraukiau jį iš ten ir vožiau į dantis. Ramutėlis buvo. Nė piršto nepajudino, kai krausčiau jo kišenes. Gudruoliukas padalino pensiją į dvi dalis, kad apsunkintų vagims darbą. Kas nors nežinantis galėjo pasitenkinti puse ir toliau nebeieškoti. Nedaug buvo. Moteris tikriausiai gaudavo minimumą, o tas iš jos dar vogė. Šoninėje kišenėje apčiuopiau raktą, kuris prieš akimirką mane dar gundė. Galėjau švariai pasidarbuoti. Įeinu, senei per galvą, imu tarp patalynės padėtus pinigus ir išeinu. Net stipriai nereikėtų jai trinktelėti. Pažvelgiau į Tadzių, ir man pasidarė gaila jo vargšės motinos. Tokį šunsnukį užsiaugino. Turbūt jau seniai iš jos viską pavogė. Palikau raktą ir išėjau. Nė vienas lankytojas į mane net nepažvelgė.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

 

Jacek Matecki. „Visiškai slaptai“ ČIA

Draugai