Rašomo romano fragmentas

 

41

Dirbti muziejuje visada buvo itin prestižiška. Norint čia patekti, protekcijos neužtekdavo. Reikėdavo dvylika metų uoliai mokytis vidurinėje, vėliau šešetą metų aukštojoje Mūzų mokykloje. Po ketverių metų rezidentūros tapdavai šiokiu tokiu muziejininku – jaunuoju specialistu. Tai garantavo minimalią algą, ubagišką pensiją ir trumpas, bet prasmingas vienkartines atostogas, per kurias dienelei kitai patiems sumaniausiems muziejininkams pavykdavo ištrūkti prie jūros.

Muziejininkas buvo ne tik visų gerbiamas vertybių saugotojas ir puoselėtojas, bet ir sielų gydytojas. Kai žmonėms pasidarydavo ypač sunku, stačiai nepakeliama, jie eidavo ne į bažnyčią, bet į muziejų. Aukščiausi Pindosijos pareigūnai ir net pirmieji valstybės asmenys ateidavo į muziejų. Kai kurie, atsisakę deficitinių kelialapių į sanatorijas, čia pasilikdavo ištisoms savaitėms, kad pasisemtų valstybės darbui būtino įkvėpimo ar atgautų dvasios ramybę. Tuo tikslu direktorius Muzonas muziejuje buvo įrengęs keliolika palatų. Jose, pasislėpę nuo savo šeimos, partijos ir likusio pasaulio, it vienuolynuose glausdavosi tie, kuriems reikėjo meno terapijos. Gavę prabangias sąlygas, jie galėdavo nuo ryto iki vakaro grožėtis Džotu, kontempliuoti prancūzų barbizoniečius ar, susiveikę raštišką direktoriaus leidimą, išsispjaudyti ant postmodernistų. Žinoma, kartais valstybės pareigūnai papiktnaudžiaudavo Muzono svetingumu. Ne kartą ir ne du direktoriui yra tekę raminti svečius, kai šie su merginomis ar vaikinais pernelyg įsišėldavo muziejaus pirtelėje.

Galbūt todėl, kad muziejuje metai po metų lankydavosi įtakingi asmenys, direktoriui Muzonui buvo atviros visos durys. Jį gerbė aukščiausiose sferose. Jei iškildavo nenumatyta kliūtis, muziejaus direktorius tik pakeldavo telefono ragelį ir atsiliepusiam glaustai tardavo: „Čia, Pirmininke, mums iškilo tokia problemėlė...“ Nebaigus sakinio, po kelių minučių reikalas būdavo sutvarkytas. Be to, Muzonui, jei kažko skubiai prireikdavo, pavyzdžiui, papildomo etato bičiulio giminaičiui ar vertingesnių eksponatų, pasitarnaudavo ir senos pažintys. Jo senų kovos draugų revoliucionierių buvo visur: politikoje, įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžiose, sunkioje ir lengvoje pramonėse, svaigalų gamyboje, žemės ūkyje, transporte ir net slaptosiose tarnybose. Kultūros ministerija, kuriai formaliai buvo pavaldus muziejus, čia neatliko esminio vaidmens. Visus muziejaus reikalus Muzonas tvarkė per draugus ir bendražygius. Todėl neretai Muzonas net nežinodavo, kas šiuo metu yra kultūros ministras. Jam tai visai nerūpėjo.

Deja, apsišaukėlė direktorė Roza Kuzbas nei garsiomis pažintimis, nei įtaka negalėjo pasigirti. Visą gyvenimą praleidusi rūsyje tarp katinų, besaugodama muziejaus fondus, už šios įstaigos ribų ji tepažinojo veteraną Kuzbasą, su kuriuo jau seniai buvo nutraukusi ryšius. Taigi direktorė Roza Kuzbas muziejaus veiklos peizaže stovėjo nuošalėje, vienui viena. Tai, žinoma, anksčiau ar vėliau turėjo sukelti problemų.

42

Derešas, Mazepa ir Azguridė, gerokai paniurzgėję ir apkalbėję direktorę, ėmėsi vykdyti Rozos Kuzbas nurodymo. Iš pradžių, ieškodami pasistenėjimų bei dejonių šaltinio, apėjo visus kabinetus muziejuje. Tada iššniukštinėjo rūbinę, kasą, tualetus, dušus ir pagalbines patalpas, kur buvo sumestos valytojos šluotos ir kibirai. Aristidas Vaidevutis Derešas, paro­dęs keistą uolumą, čia viską iškilnojo ir išuostė. Nieko neradę, ėmėsi ekspozicijos salių. Kaip ir dera, prisilaikydami tvarkos, kad nesubraižytų vertingo muziejaus parketo, visi įsispyrė į lankytojų sunešiotas šlepetes.

Pirmasis parketu pasišviesdamas žvake šliuožė ūkvedys Mazepa, paskui jį Derešas, o Azguridė, maldaudama neskubėti ir jos nepalikti, vilkosi iš paskos. Deja, paleolito, mezolito, neolito bei skitų ir hunų salėse buvo ramu. Taip pat ir senojo Egipto, Asirijos, Babilono bei Etruskų. Pas mongolus, graikus ir romėnus vyravo mirtina tyla. Viduramžių, renesanso ir baroko salėse niekas nevaitojo. Senosios Kinijos, Indijos, actekų, papuasų, maorių kanibalų ir visų kitų marginalų aukšte nieko įtartina nevyko. Centrinėje salėje, kur buvo rodyta Didžiojo Valdovo karūna, buvo tuščia. Staiga, kai Mazepa jau ketino siūlyti nutraukti paieškas, iš rūsio pasigirdo baisus triukšmas.

Gandai internete apie prapuolusią Didžiojo Valdovo karūną, netikėtą Rafaelio Muzono atsistatydinimą bei perlenkimus muziejuje vieną dieną pasiekė aukščiausius Pindosijos vadovus. Ministras Pirmininkas, sulaukęs skambučio „iš aukščiau“, ryte išsikvietė Kultūros ministrą. Aprėkęs ir gerokai aptalžęs ausis, jog šis glušius nieko nežino, kas dedasi jam pavaldžioje įstaigoje, nurodė nedelsiant išsiaiškinti padėtį, juolab kad savaitgalį ketino su bičiuliais partiečiais užsukti į muziejaus pirtelę. Ilgai nelaukęs Kultūros ministras sušaukė specialistų pasitarimą ir sudarė komisiją. Šios užduotis buvo atlikti nešališką muziejaus patikrinimą. Nutarta, kad muziejus bus tikrinamas direkcijos iš anksto neperspėjus.

Taigi po audringų debatų išrinkta penkių asmenų komisija – į šios sudėtį įėjo Kultūros ministras (komisijos pirmininkas), ministerijos sekretorė (komisijos pirmininko pavaduotoja) bei trys tenorai – Meno tarybos nariai (nusipelnę meno veikėjai) – sutemus užgriuvo muziejų. Tai, ką jie naktį išvydo, vėliau buvo išguldyta protokole.

PINDOSIJOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

PROTOKOLAS

Š. m. gruodžio 23-iosios naktį Pindosijos Respublikos kultūros ministro sudaryta 5 asmenų komisija atliko neeilinį Nacionalinio muziejaus patikrinimą.

Komisijai atvykus į vietą, muziejus buvo uždarytas. Durų skambutis neveikė, į komisijos pirmininko beldimą niekas nereagavo, tad komisijai teko išlaužti duris. Patekusi į muziejų ir apėjusi pastato aukštus bei sales komisija pakeliui nesutiko nė gyvos dvasios. Visi muziejaus darbuotojai, panašu, buvo išsislapstę ar kažkur sulindę miegojo. Signalizacija neveikė. Kasa, tualetas, informacinis centras bei rūbinė taip pat.

Pasišviesdami Kultūros ministerijos ūkio dalies išduotais žiebtuvėliais komisijos nariai rengėsi patikrinti pagalbines muziejaus patalpas. Tada pasigirdo keisti garsai. Komisijos pirmininko pavaduotojai pasidingojo, kad muziejuje vaitoja demonai, o tai, žinoma, sukėlė komisijos pirmininko bei jos narių arklišką juoką.

Komisijai pasitarus, daugumos balsais nutarta surasti triukšmo židinį muziejuje. Nusileidus į muziejaus rūsius, komisijos pirmininkas pasiūlė patikrinti elektros skydinę. Čia pažeidimų nebuvo. Taip pat neaptikta pažeidimų ir muziejaus šiluminiame mazge bei šildymo, vėdinimo ir drėkinimo sistemose. Tada vienbalsiai buvo nuspręsta patikrinti muziejaus pirtelę.

Į muziejaus pirtelę pirmasis įtipeno komisijos pirmininkas. Už jo ėjo pirmininko pavaduotoja ir trys komisijos nariai. Pirtelėje buvo aptikti trys paslėpę veidus po Kukluksklano gobtuvais muziejaus darbuotojai: ūkvedys Gitanas Mazepa, jaunesnysis mokslo bendradarbis Aristidas Vaidevutis Derešas ir humanitarinių mokslų daktarė Nora Azguridė.

Vaizdas Nacionalinio muziejaus pirtelėje, kurį išvydo komisija, buvo pasibaisėtinas: Gitanas Mazepa, tariamos ramybės vardan, už čiupros sugriebęs it pamišėlis purtė du leisgyvius kačiukus; Aristidas Vaidevutis į visas puses plaikstėsi, spardėsi ir trypčiojo ant nebepajėgiančių paeiti; o daktarė Nora Azguridė, aplink save keldama neįtikėtiną viesulą, vanojo bejėgius gyvūnėlius šluotkočiu. Visur tvyrojo nepakeliama smarvė. Kampuose buvo prišlapinta ir prišikta. Ant pirtelės grindų voliojosi čia vykstančio smurto įkalčiai: išsukinėtos katinėlių uodegos, nurautos ausys, išdaužyti dantukai. Buvo daug kraujo. Kai kurie katinėliai merdėjo perkąstomis gerklėmis, išdraskytomis akimis ir mirtinai prakirstomis galvytėmis.

Išvydusi šį pasibaisėtiną vaizdą komisijos pirmininko pavaduotoja apsivėmė ir apalpo. Į komisijos pirmininko pastabas bei perspėjimus liautis smurtauti, muziejaus darbuotojai nereagavo. Atvirkščiai, apimti dar didesnio įkarščio kankino visais požiūriais gerbtinus Nacionalinio muziejaus augintinius. Didesnė jų dalis atrodė apgailėtinai – mirtinai sulysę, nuplikę, žaizdoti ir užkimę.

Komisija, matydama niekuo nepateisinamą smurtą, negalėjo taikytis su tokia padėtimi. Pirmasis, po meistriško komisijos pirmininko smūgio į pažiaunę, buvo atjungtas sadistas Aristidas Vaidevutis Derešas. Jam prijaučiančiam Gitanui Mazepai per pautus kliuvo nuo atgavusios amą pirmininko pavaduotojos, o Norą Azguridę, parodę neįtikėtiną narsą ir sumanumą, ant grindų patiesė likusieji komisijos nariai. Tada triukšmas pirtelėje šiek tiek aprimo.

Uždėjus Pindosijos kultūros ministerijos ūkio dalies komisijai išduotus antrankius, Derešas, Mazepa ir Azguridė buvo prirakinti prie muziejaus šildymo sistemų. Tada pirmininko pavaduotoja, prisėdusi pirtelėje ant suolo, ėmė guosti vargšus kačiukus, o pritūpęs komisijos pirmininkas labiausiai nukentėjusius tėviškai glamonėjo, supo ir bučiavo.

Komisijos pirmininko pavaduotojai beguodžiant baltų letenėlių katytę, iš muziejaus salių ėmė sklisti nieko gera nepranašaujantys garsai. Jie buvo panašūs į laukinių žvėrių riaumojimą. Komisijos pirmininko pavaduotojai vėl ėmė rodytis, kad muziejuje vaidenasi. Komisijai pasitarus, nutarta surasti ramybės drumstėją.

Komisijos pirmininkas siūlė pirmiausia patikrinti kabinetus, tačiau pavaduotoja bei kiti komisijos nariai buvo kitos nuomonės. Balsavimu nuspręsta iš pradžių dar kartą atidžiai apeiti ekspozicijos sales, o vėliau apsižvalgyti ir kabinetuose.

Komisijai tikrinant šimtas keturiasdešimt aštuntąją muziejaus salę, po nežinomo italų renesanso meistro „Nekalto prasidėjimo“ paveikslu, ant parketo ritinėjosi du žmogeliukai –­ keistos išvaizdos barzdotas vyrukas ir moteris su žila kasa. Abu buvo labai seni ir visiškai nuogi. Išgirdę komisijos pirmininko pastabą liautis čia „bledavoti“, abu ėmė pamėkliškai kikenti ir nusirideno link kitų šventųjų paveikslų. Komisijos pirmininko pavaduotoja puolė juos vytis, tačiau nepasivijo.

Aptilus muziejuje keistų žmogeliukų keltam bildesiui, iš viršaus pasigirdo gaili dejonė. Po akimirkos jau stenėjo iš visų kampų. Muziejus vaitojo.

Komisijos daugumai nubalsavus, priimtas sprendimas patikrinti, iš kur visa tai sklinda. Apėjus tuščius muziejaus darbuotojų kabinetus, komisija atsidūrė prie Nacionalinio muziejaus direktoriaus durų. Be beldimo jas pravėrusi, Kultūros ministerijos laikinoji komisija išvydo nepadorioje padėtyje sėdinčią Rozą Kuzbas. Apsišaukėlė muziejaus direktorė pasistenėdama glostė save ir įžūliai pasižagsėdama dainavo lengvabūdiškus kupletus. Visur pakampėse mėtėsi sudraskytos Pindosijos juostos. Vertingų kanklių stygos buvo sutraukytos. Etnografinės audimo staklės nepataisomai sulaužytos.

Į komisijos pirmininko prašymą nebedainuoti kupletų Roza Kuzbas nesureagavo. Susikalbėti su ja niekam iš komisijos nepavyko. Dusdama ir sunkiai beatgaudama amą Roza Kuzbas netrukus ėmė klykti kažkokią nežinomą ariją. Staugė vis garsiau ir garsiau. Netrukus jos akys išvirto, ausys išpampo, o liežuvis nutįso.

Nuo nepakeliamo Rozos Kuzbas riksmo garbus komisijos narys (liaudies mylimas artistas) buvo priverstas užsikimšti ne tik ausis, bet visa kita. Likusieji du komisijos nariai (nusipelnę meno veikėjai), laiku to nepadarę, visam gyvenimui apkurto. Komisijos pirmininkas, akis akin susidūręs su tokia betvarke Nacionaliniame muziejuje, prarado kalbos dovaną. O komisijos pirmininko pavaduotoja, jau norėjusi trenkti durimis ir bėgti laukais iš muziejaus, staiga ir pati ėmė giedoti religinį repertuarą. Pasižagsėdama, nors ir prieš savo valią, jį gieda iki šiol.

Didžiojo Valdovo karūnos komisijai dėl išvardytų objektyvių ir subjektyvių priežasčių muziejuje aptikti nepavyko.

Komisijos išvadas pasirašo:

Kristijonas Donelaitis – komisijos pirmininkas

Kazimiera Dziržinskaitė – komisijos pirmininko pavaduotoja

Chosė Kareras – komisijos narys

Plačidas Domingas – komisijos narys

Karelas Gotas – komisijos narys

 

 

43

– Et, buvo anuomet laikai... – susibėręs burnon tezepamo saują toliau sau kalbėjo beprotnamio palatoje Muzonas. –­ Muziejų diktatūra, tai ne kokia sumautų teoretikų išmonė, o tikras dalykas. Mūsų kultūros aukso amžius, – gurkštelėjęs vandens tęsė. – Apie muziejų niekas anuomet nedrįsdavo pasakyti piktesnio žodžio. Blogai atsiliepus apie meną, grėsdavo kalėjimas, tremtis, katorga. Visi norėjo būti menininkais. O tie, kurie abejodavo, atsidurdavo perauklėjimo stovyklose, kur jiems įkrėsdavo proto. Po dešimties ar penkiolikos metų iš ten išėję, visi mielai piešdavo, grodavo, šokdavo ar vaidindavo. O užsispyrusius, pakabinę po kaklu lentelę „Aš nemylėjau meno“, tiesiog pakardavo. Ant žibintų. Gatvėse. Miestai buvo pilni pakaruoklių. Juos rodydavo edukacijos tikslais mokiniams ir nesusipratusiems pensininkams. Mūsų laikraščiai rašydavo tik apie meną. Televizijoje jo taip pat būdavo apstu: „Meno pasaulyje“, „Meno pulsas“, „Meno orbitoje“, „Meno panorama“, „Meno suktinis“, „Meno ekspresas“, „Meno apžvalga“, „Meno gimnastika“ etc. Sąvartyno sargas, naktį pakeltas iš lovos, galėdavo išvardyti visas Vagnerio operas, o pradinės mokyklos nebaigusi namų šeimininkė kaip lygi su lygiu diskutuodavo apie kultūros gaires su Meno taryba. Sunku patikėti, bet aplinkui visi buvo poetai ir dailininkai, muzikai ir šokėjai, aktoriai ir dizaineriai. Valdžia žmones nešiojo ant rankų, visaip jais rūpinosi, saugojo. Beje, valdžiai taip pat nestigo meninių polinkių. Aukščiausi šalies pareigūnai, įskaitant komisarus, generalinius prokurorus ir Konstitucinio teismo teisėjus, laisvalaikiu iš spalvotų vielyčių pindavo dailius krepšelius, dainuodavo choruose, nerdavo vąšeliu ar ant medinių lentelių degindavo smagius „Na palauk!“ paveikslėlius. Vėliau, žinoma, visus šiuos kūrinius už deramą kainą nupirkdavo mūsų muziejus. Neretai surengdavo parodą, išleisdavo solidų katalogą. Išlaisvinta visuomenės kūrybinė energija netrukus subrandino puikių vaisių. Suklestėjo pramonė, pakilo žemės ūkis, gerokai pailgėjo gyvenimo trukmė, tačiau svarbiausia –­ žmonės, įskaitant ir protiškai atsilikusius, pamatė prasmę. Atradę ją ne darže, baseine ar sode, o mene, nebeįsivaizdavo, kad galima kitaip gyventi. Troleibuso vairuotojas, vos sėdęs prie vairo, jau nuo ryto įsisvajodavo, kaip jis vakare iki sutemų dainuos etnografiniame ansamblyje, o parduotuvės kasininkė taip sparčiai aptarnaudavo savo klientus, kad darbą baigdavo dviem valandom anksčiau, mat jos laukė keramikos būrelis. Nebuvo jokios hierarchijos. Visi buvo lygūs. Talentingi. Mielai mokėsi vienas iš kito, negailėjo patarimų. Neretai galėdavai prie gastronomo kampo išvysti, kaip, tarkim, koks nors garbus astrofizikas, valstybinės premijos laureatas, šnekučiuojasi su paprastu buitinio kombinato batsiuviu ir aptarinėja vienas kito akvareles. Ir niekas tuo nesistebėjo, nes menas ne tik suartina ir taurina, bet ir sulygina. Prisipažinti, kad esi kardiochirurgas ir viešai apie tai kalbėti buvo gėdinga, baisus netaktas. Visi vienas kitam prisistatydavo esantys smuikininkai, žonglieriai, balerinos ar kad pučia tromboną. Tai buvo meno ir tik meno suvienyta ir jame subrandinta visuomenė. Šioje išsiskleidusių talentų bendruomenėje nebuvo nė krislelio pykčio, pavydo ar žalingų ambicijų. Visi buvo geranoriški, mieli ir nuoširdžiai besidomintys vienas kito meniniais pasiekimais. Į eigulių ar valstybės kontrolierių pastatytą kultūros namuose „Gulbių ežero“ baletą sugužėdavo ne tik advokatų kontorų kaimo kapelos, taksi parko stilistai, bet ir vykdomojo komiteto sekretorių vokaliniai-instrumentiniai ansambliai, policijos komisariatų dokumentalistai, universitetų profesūros klounai, partinių organizacijų akrobatai. O kokios audringos po vaidinimų salėje kildavo ovacijos! Kaip žmonės džiaugdavosi anoniminių alkoholikų rankdarbių parodomis! Kaip nepaleisdavo iš scenos profesinės technikos mokyklos bendrabučio komendanto – įstabaus balso, legendinio skaitovo, paruošusio ne vieną iki širdies gelmių jaudinančią pynę iš patriotinių eilėraščių! Po tokių renginių visi išeidavo pakylėti, namo sugrįždavo geresni. Ant dažno skruostų galima būdavo pamatyti ašaras. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Laimės ašaros. Pasididžiavimo, kad esi žmogus, ašaros.

Besiklausydamas Rafaelio Muzono daktaras Žygimantas G. susigraudino. Kad šiek tiek nusiramintų, drebančia ranka įsimetė keletą prozako tablečių. Kai šias nekramtęs nurijo, užsimetė dar saujelę dimedrolio.

– Nebegalime taip toliau gyventi.

– Kaip? – ėmė žiovauti Rafaelis Muzonas.

– Be prasmės. Be tikslo. Mes turime susigrąžinti valdžią.

– Kurią? – po tezepamo porcijos vis sunkiau realybėje orientavosi Rafaelis.

– Visas! – pašokęs nuo lovos sušuko Žigimantas G. ir staiga susmuko.

– Visas tai visas, – abejingai nuo spintelės susišlavė dar likusias tabletes Muzonas. – Visas... – sau pakartojo prieš atsijungdamas.