Lapkričio 17 d. vyko „Filologijos ruduo“ – tradicinis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginys. Šių metų laureatės: Nomeda Griškevičiūtė (I vieta), Paula Urbonaitė (II vieta) ir Ieva Marija Sokolovaitė (III vieta). Spaudiname I. M. Sokolovaitės novelę „Augalai nejunta gėdos“.

Dr. Radvilei Rimgailei-Voicik

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Lietaus nebuvo jau penktą savaitę. Žengiant per sodą, žolė trupėjo po kojomis, sausais stuburkauliais virtę saulėgrąžų stiebai atkakliai tebelaikė pavargusias galvas, o žirnių ir pupų šabakštynas daržo pakrašty buvo toks išdžiūvęs, kad vėjui papūtus imdavo šiugždėti garsiau nei glamžomas popierius. Daržovės nustojo gėdytis savo skausmo – dangaus žydrynė žeidė, bet jos stirksojo nuogos ir beginklės, lėtai raukšlėdamosi ir virsdamos savo pačių trapumo paminklais.

Senolė vengė pakelti akis į dangų. Ji nebuvo augalas, žinojo tai jau gerus septyniasdešimt metų, bet dabar teko šią mintį kasdien įsisąmoninti iš naujo – pasirodo, tai ne taip lengva. Kasryt pereidavo kiemą kiek vilkdama operuotą koją, atstumdavo šulinio dangtį ir įsižiūrėdavo žemyn. Išvysdavo nuogus rentinius, siūles tarp jų ir aidžią tuštumą, kuri atrodydavo tokia nepadori, kad moteris ilgai neištverdavo – vėl uždengdavo šulinį ir grįždavo namo. Kojų pirštus valydavosi smėliu, semdama jį nuo padaržės ir trindama į suskeldėjusią, jautrumo netekusią odą. Valgiui gaminti naudojo kaimynės kas antrą dieną atvežamą vandenį iš parduotuvės mieste. Nuo maudynių likusiame vandenyje skalbdavo drabužius. Surinkdavo išsiskalbus likusį vandenį ir paskui jame plaudavo indus. Lupdama vakarienei daržoves klausydavosi radijo – nuo intelektualių pašnekesių apie literatūrą iki vulgariausių kriminalinių naujienų, – kad tik negirdėtų popieriniais virtusių vaiskrūmių lapų šiugždesio. Senoji vilgydavo sukepusias lūpas seilėmis, kurios kasdien atrodė vis tirštesnės. Nebuvo augalas ir nemokėjo sunaikinti savyje gėdos kaip saulėgrąžos, žirniai, piliarožės ir serbentai. Galbūt iš gėdos ir tylėjo. Tylėdama kasryt nubusdavo nuo priemenės grindų girgždesio, kuris reikšdavo, kad josios senis pakirdo anksčiau ir jau spiriasi į kaliošus. Tylėdama nuplėšdavo virtuvėje sieninio kalendoriaus lapelį ir susirasdavo pro langą vyro figūrą – liesą, išsausėjusią kaip stagarai, tarp kurių krypinėjo. Vidudienį tylėdama pasitikdavo jį galudaržy ir parsivesdavo pietų.

Prisiversdavo nepažvelgti į šalia šiltnamio išrikiuotus prieš penkias savaites lijusio lietaus vandens sklidinus kibirus, laistytuvus ir bidonus. Vandens klykte klykė judviejų puoselėjamas daržas, jo negaudami vienas po kito gelto ir mumifikavosi liauni pomidorų, agurkų, baklažanų stiebai, aižėjo agrastų ir vynuogių lapai, suvytusiom bedantėm burnom konvulsiškai viepėsi kopūstai.

Tylėjo, nebemėgino perkalbėti vyro, kuris saugojo tuos kibirus, tą juose pamažu rūgstantį vandenį it paliegęs, karštinės apimtas, senatvinės silpnaprotystės įveiktas cerberis – kadaise įkūnijo nenugalimą jėgą, o dabar sunkiai suveda visų trijų galvų mintis į vieną veiksmą, traiškanotom akim nebeįžiūri, ką sergsti, nebeatskiria šeimininko nuo įsibrovėlio. Jis draudė to vandens pasemti bent šaukštą. Pataupykim, turėkim kantrybės, juk gali būt blogiau, kartojo, juk sausra gali trukti nežinia kiek, patausokim, tai vienintelės atsargos. Senoji moteris tylėjo ir nebesvarstė, kiek galvų dar liko ant liesų vyro pečių, o kiek jau nukirsta ir niekada nebeataugs. Karai ir ginčai praeityje. Liko tik gėda. Augalai nejaučia gėdos ir nežino, ką reiškia apgailestavimas. O senolė žinojo. Žinojo net grindų lentos, kuriomis ji kasdien vaikščiojo, žinojo apsibraižę dubenys virtuvėje, kuriuos kasdien žvangindavo prausdamasi ir virdama valgį, žinojo musių zvimbimo pritvinkusi šviesa miegamajame. Tokią bejėgiškumo prieš kadaise priimtus sprendimus gėdą, tokį įsisenėjusį gailestį dėl visų neišnaudotų aplinkybių, galėjusių padėti šiai akimirkai nebūti tokiai, kokia yra, atrodė, pažinojo net svirpliai, naktimis tykiai ropojantys sienomis, bet taip ir nedrįstantys užgriežti.

Šeštąją savaitę stojo pilnatis. Šlykščiai maudė kaulus.

Naktį moterį pažadino šniokštimas. Naktį, niekam nematant, jūra sudrebėjo visu plačiu, žmogaus akiai neaprėpiamu kūnu ir lyg dama, kilstelėjusi sijoną, perėjo žemyną dumblių bei jūržolių kojom, o tuomet išsipleikė ties bevardžio vienkiemio palangėmis. Kurį laiką moteris nejudėjo mėgaudamasi sapną primenančia atgaiva. Mūša po langais nesiliovė, lyg jūra būtų nusprendusi jų užkampyje pasilikti su visam, pasenti, leistis prijaukinama.

Ūmai blykstelėjo žaibas ir kūną iki smulkiausių skaidulų pervėrė suvokimas.

Senolė šaute iššovė iš lovos. Užuolaidos plaikstėsi lyg nespalvotame filme, vaismedžiai šoko, langų stiklai dundėjo nuo būgnijančių į juos milžiniškų lašų. Jūra suskilo į tūkstančius lietaus štrichų ir ėmė tekėti vertikaliai tvindydama kelius, užliedama daržus ir ganyklas, ribų nepažįstančia meile talžydama anoreksiškus išdžiūvusių augalų stiebus. Moteris norėjo sušukti, bet garsas užstrigo gerklėje. Ištiesė ranką papurtyti vyrą, bet teužčiuopė sujauktus patalus. Išpuolė į sodą basa, vien su naktiniais ir mėnesienos šviesoje, merkiama lietaus, švysčiojanti baltomis kojomis ir išdrikusiom žilom sruogom, ji atrodė labai graži ir savotiškai jauna. Stabtelėjo atsikvėpti tik pasiekusi šiltnamį.

Jis buvo ten. Jo kūnas pavirto dešimtrankiu, dešimtkoju, greičiau, nei sugeba sekti akis, judančiu siluetu, be perstogės nardančiu tarp daržo ir vandens talpyklų. Moteris pajėgė įžiūrėti tik liesas, bet tąnakt neįtikėtinos jėgos pritvinkusias rankas, vieną po kito stvarstančias iki tol cerberiškai sergėto vandens pilnus kibirus, tik kaulėtas, ištežusioje žemėje slidinėjančias tarplysviais skubančias pėdas, tik arkliškais kiekiais ant jau ir taip lietaus merkiamų pomidorų, paprikų, baklažanų liejamą vandenį. Tik liemenį, vieną mirksnį švystelintį prieš pat akis, o kitą – šmėkštelintį pačiame sodo gale. Tą žmogų nešiojo ne raumenys ir ne sąnariai, tai buvo kas kita. Liūtis, liūtis! Liūtis, kurios išlaukė, kuriai liko ištikimas, kuria tikėjo, nors ir kaip nesulaikomai nuo pečių viena po kitos ritosi galvos. Liūtis, kuri permerkė žinojimu, kad nebereikia nieko laukti, kad kibirus ir vėl prilis iš naujo, ir tai nesibaigs, nesibaigs, nereikia nieko taupyti – net vandens. Net jaunystės, net giliai kaulų čiulpuose pasilikusios aist­ros išgyventi bet kokia kaina. Jo naktiniai marškiniai jau buvo kiaurai peršlapę, vanduo tekėjo veido raukšlėmis, tarp akių, varvėjo nuo šnervių – tarsi verksmas, tarsi malda, tarsi ašaros jausmo, kuriam išlieti pats kūnas jau per sausas, per ilgai užsikonservavęs senatvėje ir kasdienėj apatijoj. Mėnesiena švytėjo jo baltoje odoje, pro šlapią drabužį išsišovusiuose šonkauliuose, fanatiškai žibančiuose akių obuoliuose.

Moteris pribėgo artyn ir be žodžių čiupo kibirą. Čiūžčiodama žole ir taškydama dumblinu vandeniu naktinių padurkus, nuskubėjo per sodą ir išpylė visą kibirą ant įmirkusių pupelių. Grįžo bėgte, įraudusiais skruostais, stvėrė dar vieną kibirą ir nėrė atgal. Nejuto skausmo. Nejuto nuovargio. Gėda neegzistavo. Tik­riausiai ji verkė, tik liūtyje to niekas negalėjo matyti.

Mano vyre, mano žmogau, mano lietau, mano pažliugusi žeme, mano žirniai ir mano medetkos, mano lapai ir mano šaknys – esu augalas, nes neturiu gėdos, esu augalas, nes išgyvenu, esu augalas, nes be gėdos atsiduodu senatvei, sausrai, sapnuoju jūrą ir ji mane susiranda. Mano nerime, mano dūlėjime – esu augalas, nes sulaukiu lietaus ir mano kūnas tampa besvoris, belaikis. Mano dangau, mano kosmose – alink mane, degink sausra, marink troškuliu, kankink nusivylimu, permerk lietum ir žvelk, kaip juokiuosi. Mano pilnatie, mano nesibaigiantis lietaus šoki, pasiimki mane.

Žemė virto dumblina koše. Lietaus lašai beldė į šiltnamio stogą, srovėmis tekėjo už peršlapusių apykaklių, lietė kūnus šimtais šaltų pirštų. Garavo du prie stiklo prisispaudę kūnai.