Mano ir mūsų 2013-ieji

Iš buitinio šeimyninio konflikto:
– Matai, kaip gera būti poetu!..
– Tik po mirties...


Metų pabaigoje litmeniečiai krapštė galvas ir stengėsi prisiminti, kas gi ypatingo atsitiko jų gyvenime, kas tikrai išliks atmintyje iš taip greitai prabėgusių 2013-ųjų?

Žinoma, išliks tai, kad tryliktaisiais vienturtė dukra (ir aš kartu su ja) baigė ilgus ilgiausius mokslus. Na, ir ačiū Dievui, sakiau jai dar bebaiginėjant, ir, žiūrėk man, jokių daktarinių! Šitoje oloje nepasislėpsi. Toliau jau mokykis gyvenimo ir gyvenk XXI – moterų triumfo – amžiuje. Pažiūrėsim...

Na, o dar 2013-aisiais mano Vilniuje už kelionę atsinaujinusiu videoekranais ir kt. niekniekiais viešuoju transportu imta reikalauti patys žinote kiek. Taigi nutariau (vėliau ir dukra, praradusi studento pažymėjimą, pasekė iš paskos) vaikščioti po sostinę pėsčia. Pirmiausia todėl, kad tokio mažo skirtumo tarp atlyginimo ir bilieto kainos mano, kultūros darbuotojo, gyvenime dar nebuvo. Antra todėl, kad vaikščioti kojomis ilgas distancijas visiškai įmanoma, tereikia prisiversti ir priprasi. Einu štai ir prisimenu savo tėvus, kurie sakydavo, kad lenkiškame Vilniuje jauni lakstydavo nuo stoties iki Kalvarijų, nuo Pohuliankos iki Žvėryno, ir be jokių problemų!

Jūratė

Tikrai nepamiršiu, kad šiais metais sulaukiau trečio vaikaičio ir pensinio amžiaus (kas ką tuo nori pranešti?!). Turbūt gyvenau dorai, nes tik vieną kartą buvau nubaustas už greičio viršijimą. (Ne mieste, Jūrate, mieste irgi vaikštau pėsčias, nors visuomeninis transportas man tiek daug nebekainuoja.) Dauguma tų, kurie ant manęs buvo užpykę, atleido, nors negaliu tvirtinti, jog pelnytai. Aš pats atleisti neturėjau kam, nes ant nieko nebuvau užpykęs. Na, nebent tam kartui, bet nepamenu ant ko.

Dar vertas paminėjimo tas įvykis, kad LLTI buvo mane pasodinęs prie XVII amžiaus pabaigos, XVIII pradžios LDK piliečių, rašiusių lenkiškai, poezijos vertimų. Iš pradžių tas darbas nepatiko, paskui jį pamėgau. Šiaip ar taip, tai buvo proga pritaikyti savo amatą, nes tik šioje srityje tokį tariuosi įgijęs, ir nuolatos treniruotis. Savanoriu pasisiūlęs nebūčiau, nes maniau neturįs laiko.

Genialių eilių nesukūriau, bet parašiau („be pykčio") skundą „Lietuvos paštui", kuris vieną dieną įmetė į dėžutę lapelį, pavadintą „Daugiau dėmesio jums", ir jame pranešė, jog daugiau į skyrių šalia mano buto nebeatneš registruotų laiškų, o aš turėsiu pėdinti į kitą skyrių už pusvalandžio kelio. Nieko tuo skundu nepasiekiau (mandagų atsakymą gavau), bet ir jokių korespondencijų ar man siunčiamų knygų pasiimti nebeinu. Mažytė satisfakcija, kad paštas jas turi grąžinti siuntėjui. Bet jiems tai, matyt, apsimoka. Taigi turėkite omenyje, jei užsimanysite ką nors man pasiųsti.

Kornelijus

Per 2013-ųjų Velykas fotografavau sniegą. Balandžio 5-ą dieną mirė mano buvęs dėstytojas Marcelijus Martinaitis, kurio eilėraščiais keliaudavau į pasakas – kaip tuo mamos numegztu keliu. Parengiau spaudai savo pasakų knygą „Gintarinė širdis": dar viena gintaro atsiradimo istorija, kurią užrašiau Paryžiuje užuot pabaigusi disertaciją. Dėl kitų pasakų neramu – kad nesudegintų (tiražo, ne manęs). Išmokau piešti žirgus ir princus ant jų. Bandžiau skaičiuoti kaliauses Žagarės Vyšnių festivalyje – nepavyko, nors sklido kalbos, kad buvo apie tūkstantį. Jūros šventės dienomis Klaipėdoje iškilo ir vaikų literatūros salelė – kas dvejus metus organizuojamas seminaras „Jūra ir vaikų literatūra". Ta proga radau prieplauką, iš kur galima persikelti į Smiltynę. Ten tik pabraidžiau. O maudžiausi Druskininkuose (naktį), Biržuose (dieną) ir Nidoje (rytais). Žiūrėdama nuo Parnidžio kopos į tolius, supratau, kad saulėlydžių per daug nebūna. Patyriau poezijos skaitymo lėktuvuose, traukiniuose ir autobusuose malonumą. Paskutines dvi gruodžio savaites sirgau „mašiotinių" epidemija: artėjant 150-osioms Prano Mašioto gimimo metinėms, atradau jį ne vien kaip vaikų literatūros kūrėją, vertėją ir pedagogą, bet ir kaip publicistą, reaguojantį į svarbiausius savo meto įvykius. O jo atsakymas – „Kas tamstą paskatino imtis to darbo? – Aš esu toks žmogus, kuris nemėgsta „stovėti eilėse", aš stoju ten, kur tuščia vieta" (iš interviu su P. Mašiotu, „Lietuvos aidas", 1931) – aktualus ir šiandien. Tačiau prieš tampant „patrankų mėsa", vis dėlto reikia gerai apmąstyti, kam skirti energiją: visų skylių nei kultūroje, nei visuomeniniame gyvenime savimi neužkamšysi. O išeinančių amžinybėn daugėja. Jų neįmanoma pakeisti: neišvengiamai bus kitaip.
Neringa

Iš šių metų prisiminsiu pirmuosius sūnaus žodžius, kuriuos jis pamažu ėmė pinti į sakinius taip, kaip jauni dobilėliai pinami į gražų ir kvapnų vainiką, kuriuo puošiama kiekviena nauja diena. Turbūt tik stebėdamas savo pirmagimį vaikštant žeme, pamatai, koks iš tikro mažytis tas vienas žingsnelis: nuo pavasario ligi žiemos. Nuo senųjų ligi naujųjų metų.

Kaip praėjusią vasarą saujomis rinktos uogos – serbentai, žemuogės, braškės, avietės – sutilpo į kelias eiles gražiai išrikiuotų stiklainių rūsio lentynoje, taip ir prisirpę vasaros saulėlydžiai, sunokusios ir nuskintos dienos užsikonservavo atmintyje. Žvarboką žiemą išsitrauki prisiminimų stiklainį ir mėgaujiesi vasarvidžio skoniu. Įvairių dydžių ir formų stiklainiai blausioje rūsio šviesoje atrodo lyg kokios alchemikų kolbos. Nusileidžiu į rūsį ir žvelgiu į už stiklo glūdinčius juodus kaip naktis serbentus, gilų aviečių raudonį... O ant visų jų dangtelių puikuojasi juodai užrašyti skaičiai: 2013.

Vainius

Kad ir kaip bemėginčiau persigalvoti, visus atsiminimus persmelkia Richardo Wagnerio savaitė Operos ir baleto teatre. Rimtoji reminiscencijų dalis – apie muziką: besiruošiant eiti į spektaklį keliskart ištisai be pertraukų perklausytas (kolegės Vytautės M. maloniai paskolintas) CD komplektas su „Lohengrinu", diriguojamu Claudio Abbado, bei mūsų teatro orkestro netikėtai liepsningas grojimas.

O juokingoji dalis? Gražiausio teatre rodyto veikalo –­ „Valkirijos" – išėmimas iš repertuaro. Perdėta Savaitės reklama – nes kiekvienas save gerbiantis teatras keletą Wagnerio operų savo repetuaruose turi nuolatos. Ypatingai linksma pasidaro, susidūrus su dramos teatro žmonių –­ režisierių ir teatrologų – požiūriu, kai kažkokiu būdu sceninis judėjimas jų sugebamas jausti atskirai nuo muzikos, atskleidžiančios dievų aistras!
Rita

Šiemet pirmą kartą skridau lėktuvu. Žiūrėjau (buvo giedra) į žemės odą išpūtęs akis it skerdžiamas karpis ir pyškinau fotoaparatu. Man (pa)tiko jos oda: dėmėta, tatuiruota, išraižyta, žymėta...

Uždengiau daržinės stogą, kurį pernai vėtra nulaupė it šokolado plyteles; stebėjau aplink namą ratais iš pasiutimo lakstantį milžinišką arklį – įstabu. O šiaip, kas mūsų nestebina, to išvis nėra.

Gytis

Kai seniai matytam žmogui imu pasakoti, kas įvyko mano gyvenime, neretai susigėstu savo džiaugsmingo tono. Iš bendraamžių kur kas dažniau girdžiu skundus, burbesį, nepasitenkinimą. Nežinau, kiek čia požiūrio ir kiek realios sėkmės klausimas. Nežinau, kokią kainą turėsiu mokėt už savo džiaugsmus (neabejoju, kad kažkiek kainuos), bet apie tai pagalvosiu, kai ateis laikas. Nes jei jau burbi įpusėjęs trečią dešimtį, tai gali niekada ir nebenustoti.

2013-ieji man buvo ketvirti iš eilės laimingi metai. Metai, kai 6 val. kažkurio vasario ryto pagiringi važinėjom liftu žvilgančiame MKIC'e (visą parą atidarytoje bibliotekoje Saulėtekyje). Kai Kęstučio Nastopkos nacionalinės premijos proga VU valgykloje deklamavom eilėraščius, šokom pagal Stasį Povilaitį, o kai ėjom namo, Gedimino prospekte prekeiviai jau ruošėsi Kaziuko mugei. Kai dar daugybę kartų ėjau namo švintant. Kai susigraudinau per O. Koršunovo „Katedrą" ir žliumbiau per M. Haneke's „Meilę". Kai šokinėjau po kambarį Jeronimui Miliui per nacionalinę televiziją repuojant limpbizkitų „Rollin'". Kai visą dieną pratirtėjau auditorijos gale laukdama savo eilės gintis semiotikos magistro darbą. Kai penkiese per liūtį valandą tupėjom krūmuose palei plentą į Daržininkų kaimą. Kai mano naujuose namuose susigrūdo kone visi mano draugai. Ir visus metus šito gyvenimo fone skambėjo „Гражданская Оборона" daina: „На наших глазах разру­шаются стены / Срастаются руки, теряя контроль / И время уходит с загаженной сцены / Его за­меняет вселенский покой".

Emilija

Kas gero buvo šiemet dailėje? Švenčių šurmulyje įpras­ta besibaigiančių metų įvykius dėlioti į kokį nors gražų, nekaltą popuri, išskiriant svarbiausius, geriausius, įdomiausius, etc. Ko gero, būčiau pasielgusi lygiai taip pat, jei ne šviežiausi mūsų dailės pasaulio įvykiai – grupinis vyresnės kartos kultūros veikėjų laiškas, šmeižiantis Artūrą Railą (publikuotas 2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika" išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko"). Į jį jau atsakyta – argumentuotą poziciją šiuo klausimu išreiškė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga bei autoritetingiausi dailės kritikai, menotyrininkai. Manau, kad tai nėra vien tik skirtingų kartų ir meninių pozicijų „nesutapimas" . Situacija aiškiai kviečia susimąstyti – ar vis dar tebetrokštame reguliuojamo (kad ir prisidengus kilniomis moralės normomis), cenzūruojamo, atsargaus, „etiško" meno, kuris primena ne ką kita, o chimerišką sovietmečio kultūros sanklodą? Ne patys maloniausi klausimai prie naujametinio šampano taurės...

Kristina

Kasparas (7 m.):

– O broliui buvo staigmena, kai jūs mane iš gimdymo namų parsivežėte?

Tėvai:

– Ne, jis tave ir ligoninėje lankė. Ir net nešiojo.

Kasparas:

– Ooo, koks geras buvo. Bet dabar tai...

Rimvydas

Šie metai buvo linksmi, įdomūs, visokie, tik klaikiai trumpi. Kai pradedu skaičiuoti meškeriojant praleistas dienas, išeina labai nedaug. O norėtųsi tik stovėti ant ežero kranto, žūti ir niekada nemirti, nes žvejyboje praleistos valandos į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamos. Papasakosiu trumpą, bet dabar jau juokingą atsitikimą – su plonu valu, dar plonesniu pavadėliu (žvejojau ant mailiukų ešeriokus) užkirtau poros kilogramų lydeką. Ir taip sėkmingai, kad kabliukas įsmigo į nasrų kamputį. Atsargiai prisivedžiau žuvį, kad galėčiau pasiekti samteliu, ir, kai pakišau jį po žuvim, ši atitrūko, bet nėrė tiesiai samtelin ir aš ją, vargšę triumfuodamas iškėliau iš vandens. Bet geriausiai prisimenu ne tai, o kaip ji klykdama visa gerkle lėkė ežero paviršium, sprukdama nuo nelaisvės ir skirdama vandenį kaip mažytis povandeninis laivas. Ištrūko ta lydeka dėl mano tingumo – patingėjau nuo lieptelio nusinešti žuvis ant kranto, o kai kračiau jas iš tinklelio į kibirą, šita bjaurybė išsitempė kaip styga, tik chlыbыnkšt išslydo, krito ant lieptelio lentų, aš šokau niurku, griebiau žuvį, tuo pačiu išversdamas visas kitas, lydeka slyste išslydo ir, staugdama visa gerkle: „Fuck You, Fuck You, Fuck You, Fuck You...", išbaidė visa, kas tik buvo aplinkui. Aš gulėjau ant lieptelio vandens klane, tyliai, bet nepadoriai keikiausi ir tik teisinau save: kaip nenormaliai pagavau, taip nenormaliai ir paleidau. Gyvenk, torpeda 2013, 2014-aisiais aš vis tiek tave susigrąžinsiu.

Šlepas

O aš – pažangiesiems vedant Litmenį į naujumą, modernumą, jaunatviškumą, vaizdumą, šviežumą, ekstravagantiškumą – ir 2013-aisiais kiūtojau naftalininiuose apkasuose.

Astrida

gyčio norvilo nutraukimas

Draugai