Asmeninio archyvo nuotr.

                                                                                Paului Stametsui

 

Mikorizė yra augalų ir grybų simbiozė. Požeminės grybienos gijos – hifai – apsiveja augalo šaknis ir įsiskverbia į jų ląsteles, sudarydamos bendrą medžiagų apytakos sistemą. Augalo pagamintos maisto medžiagos (fotosintezės metu susintetinti angliavandeniai) siunčiamos grybui, o grybas iš dirvožemio absorbuoja vandenį, mineralines medžiagas bei organinius junginius, paverčia juos augalo mitybai tinkamomis cheminėmis formomis ir perduoda per šaknis. Mikorizę patiria daugiau nei 90 proc. sausumos augalų rūšių; manoma, kad ši simbiozė reikšmingai prisidėjo pirmykščiams dabartinių augalų protėviams iš vandens persikeliant į sausumą. Grybo hifai šaknies ląstelių viduje suformuoja arbuskules – šakotas, raukšlėtas struktūras, forma primenančias medelius. Funkciniu lygmeniu arbuskules galima lyginti su plaučių alveolėmis.

Paulas Stametsas – amerikiečių mikologas, išradėjas, verslininkas, edukatorius, pasaulinio garso grybų entuziastas. Mikologija susidomėjo tada, kai kartą miške, pavartojusį psichodeliko psilocibino, jį užklupo itin stipri audra, per kurią jis patyrė mistinę tikrovės atvertį ir staiga išsigydė nuo jaunystės varginusį mikčiojimą.

 

Pradžioje –

Pradžioje buvo – – –

Gerai, jei būtina, tebūnie pradžia. Ir pabaiga. Tebūnie pirmykštis chaosas ir Paskutinis teismas. Konfliktas, priešybių kova, keletas veiksmų, galiausiai – atomazga. Tebūnie krytis ir stiebimasis dangop, tebūnie vanduo ir ugnis, kūnai ir mintys, įdubos ir iškilumai. Jei reikia, tebūnie fatališkas juodumo ir baltumo šokis. Tebūnie.

Ir vis dėlto: Pradžia? Pabaiga? Nemanau. Galbūt pradžiaga.

Iš tiesų – galbūt tik pradžiuga. Netikėtas, naivus nudžiugimas. Romus gyvojo minkštakūnio išsipleikimas, amebiškas suplokštėjimas, atsidūsėjimas, ir staiga – – – spontaniškas nudžiugimas. Štai kaip: dulkiškas pirmienos krislas atsišerpetojo nuo stangraus, porėto vaisiakūnio, išsinėrė iš lakštelių ornamento, pasileido kristi, krito, krito, krito – – – kol be garso žnektelėjo drėgnon žemėn. Šiokia tokia atotranka, apdujimas, tamsa ir chaosas, bet netrukus mažulytė dulkina celė apsiprato, įsispraudė tarp grumstų, nurimo, išsipleikė. Kūnas ištįso. Tįsdamas aptiko, tiesą sakant, kone užgulė, keistą žaislą – angliavandenį. Įtrauktas kūno vidun, tas suskilo, blykčiodamos energija pažiro atominės uodegos, ir minkštakūnis staiga nudžiugo galįs pulsuoti. Kūnas matė, kad angliavandenis – gerai, ir atskyrė jį nuo purvo. Pavadino angliavandenį maistu, o purvą – purvu. Atėjo ir praėjo vakaras, išaušo rytas, pirmoji diena. Kūnas tarė: tebūnie riba tarp vandenų ir teatsiskiria syvai nuo syvų! Taip ir įvyko – kūnas užsiaugino odelę ir atskyrė syvus, buvusius šiapus, nuo syvų, plytėjusių kitapus. Šiapusius pavadino savimi.

Atėjo ir praėjo vakaras, išaušo rytas, antroji diena. Kūnas vėl tarė: tebūnie syvai po odele sutelkti į vieną vietą ir laikosi draugėj! Ir radosi organai, mikrovamzdeliai, virškinimo fermentai, angliavandenių perdirbimo pūslelės. Net gracingoji, slaptingoji dviguba spiralė. Kūnas matė, kad tai gerai. Tarė: kad būtų dar geriau, tespurda manyje pažadas – dar mažutėlesnis krislas, laikui atėjus pritrauksiantis kitą, tik priešingo poliaus, idant susilietų; idant laikinai pamirštų, kaip pavadinau savąją odą ir kam ji skirta, visui viską pamirštų ir grįžtų į Pradžią, – štai kaip ją išsaugosiu. Taip ir įvyko. Ir kūnas džiaugsmingai dryktelėjo tolyn. Po odele pokštelėjo skylantys angliavandeniai, kurių rado daugiau; kūnas virptelėjo ir dar labiau ištįso. Stojo vakaras ir išaušo rytas, tik tarp dirvos grumstų to nesimatė – laikas dar nebuvo sutrūkinėjęs, sutraukytas, plytėjo vientisas ir nedalomas, žemė dar tik sapnavo.

Kūnas dryko požemiu vis ilgyn ir tolyn, plonėdamas ir rangydamasis mikroskopinėse oro kišenėse. Turbūt buvo bespalvis, jį spalvino tik drėgnas blizgesys įsliuogus į vandens pripildytas ertmes tarp grumstų. Kartkartėm vandeningąją ertmę pro kitas skyles pasiekdavo koks pasiklydęs fotonas nuo žemės paviršiaus, tuomet vanduo ištįsėlio paviršiuje sušvisdavo vaivorykšte. Vaivorykštinis žaltys šliaužė tykiai tvinksėdamas, nepastebimai kvėpuodamas, rydamas, virškindamas, grauždamasis kelią šonais, savo trajektorija iškeldamas kalnus, suplodamas plynaukštes, atverdamas ežerus ir griovius. Prišliaužęs akmenį, kurio nevaliojo pergręžti kiaurai, stabtelėjo, o tada skilo perpus ir dvi atšakos nuvinguriavo kiekviena savo keliu. Šitai pasiteisino – abi viršūnėlės juto paviršius, prie kurių lietėsi, o kiekviename žingsnyje jie vis kitokie. Niekada nežinai, už kurio kampo pasukęs panirsi į požeminį ežerėlį, atrasi angliavandenių gyslą arba atsivers dar koks nors slėpinys. Tad kūnas išsišakojo ir virto nuolat mėginančiu, tyrinėjančiu, ragaujančiu tinklu.

Tuomet viena viršūnėlė prisilietė prie – – – Pirmojo veiksmo. Plonas, glebus grybienos minkštakūnis susidūrė su šaknimi – kieta, šeriuota, gerai įsitvirtinusia. Minkštakūnį akimirksniu supurtė vienas vienintelis pojūtis, išilgai visą tinklą perskrodė aiškus suvokimas, veriamai ryškus turinys: tai, ką aptikau, nesu aš. Pirmąkart ieškančios juslės ir atsakomieji judesiai visiškai užsipildė radiniu; pirmąkart džiugaus, naivaus, tyro plėtimosi trajektoriją sustabdė neiginys. Pirmasis konfliktas? Pirmasis sąmonės sąmonėjimo aktas?

Šiaip ar taip, pirmasis Kitas minkštakūnio atmintyje.

Kitas audrino, vertė receptorių grandines pokšėti it patrakusias, o galūnėlę virpėti iš jaudulio – – – kas Tu, kas Tu, kas Tu? Jei Tu – ne aš, vadinasi, esama manęs ir ne-manęs? Jei negaliu Tavęs apžioti, įsitraukti vidun, suskaidyti ir paversti savo paties kūnu, ar taip ir liksi Kitas, ar taip bus amžinai, ar niekad taip ir nevaliosiu ištrinti ribos tarp Tavo ir mano odos? Kodėl Tu toks tvirtas, tamprus, nejudrus? Kur atsiveria Tavo akys? Kuo Tu kvėpuoji? Ką girdi? Jei nevalioju paverst Tavęs savimi, jei Tu – ne aš, ir jei taip bus amžinai, ką junti driekdamasis ten, kur aš niekada nebuvosiu? Jei Tu – ne aš, ir jei taip bus amžinai, ar niekada – niekada – nesužinosiu, ko dar esama ten, kur siekia Tavo, bet ne mano atskirybė?

Minkštakūnis priglunda prie Kito taip stipriai, kad tolėliau išsiraizgiusios kūno atšakos apmiršta ir susitraukia. Virpėdamas iš nekantrumo tinklas aplink šaknį dar labiau išsišakoja. Apsiveja ją godžiai, plėšriai, bet minkštai. Išglosto visą šaknies paviršių, kiekvieną milimetrą, kol randa įtrūkį ir įsispraudžia vidun. Ten, žinoma, laukia dar daugybė kliūčių – membranų membranos, odų odos, ne-aš, ne-aš, ne-aš. Bet alkstančios galūnėlės myga paviršius lyg pakvaišusios, rangosi ir krūmojasi; skverbiasi vis gilyn, gręžiasi per ląstelių sieneles, ištįsta išilgai per visą šaknį. Galiausiai kone kiekvienoje šaknies celėje kerojasi po glebų, bespalvį, bet jaudriai tvinksintį hifų medelį – mažulytį, tūkstančiais pasikartojantį didžiojo Kito atspindį. Visi jie raitosi tuo pačiu ritmu, pinasi ta pačia arabeska: parodyk man dangų, į kurį remiasi Tavo stiebai! Leisk pajusti vėją, kuriame siūruoja Tavo lapai; perduok lietaus skonį, gaisro, kaitros, dūmų siaubą; leisk patirti, kaip švilpia vikšrų išgraužtos kiaurymės, kaip dilgčioja stirnų nukandžioti lapkočiai, kaip degina paukščių išmatų rūgštis. Leisk stebėti, kaip pamažu tinsta sėkla, pluoštas po pluošto tankėja jos apvalkalas, vis tvirčiau suvystydamas Tavąjį Pradžios krislą. Leisk man išvysti viršžemį – pasaulį, į kurį niekada neprasiskverbčiau šitokiu minkštu, tuštymių teieškančiu ir jas teužpildančiu kūnu; leisk susilieti su beribe, absoliučiąja tuštyme. Mikroskopiniai medeliai, kuriuos išauginau šaknyse iš savo tinkliško, beformio, amžinai alkano kūno, tebūnie simboliai, tūkstantinės Tavo ikonos – – – nesiliausiu jų dirbinti, kol tik brandinsi sėklas, kol tik Tavo kuokštyne švilps vėjas, kol būsi ėdamas lapgraužių, paukščių ir dūmų, kol tik stiebsiesi ten, kur aš niekada nepasiekčiau.

Ir šaknies membrana įlinksta, priglausdama svečią. Ir kiaurai kūnų barjerus prasismelkia viršžemyje užgimusi, Kito sugauta ir perkeista anglies molekulė – neįkainojamas anapusybės egzistavimo artefaktas. Minkštakūnis čiumpa molekulę, suryja – – – ir minkštakūnyje suplazda paukščių sparnai, sušnara vėjas, pakyla dulkių stulpai. Dabar aišku, kad išties esama paukščių, vėjo, dulkių stulpų. Sparnų šešėliai, ritmiškas stiebų grikšėjimas, lėtas, meditatyvus sėklos pampimas – taip, taip, taip! Žinoma, žinoma. Ir kaipgi kas nors galėjo atrodyti tikra, ir kaipgi galėjo būti įmanomas sotumas, tvarka, ornamentai, kol nepažinojau Tavęs?

Hifai ilgai skonėjasi radiniu. Mainais į viršžemio skonį pažada visus požemio turtus, kokius tik pajėgs atkasti.

O tuomet – Antras veiksmas. Kūno dalis, apsivijusi šaknį, vis dar soti, iki kraštų pritvinkusi aiškumo, prasmės, atsakymų, išsidėsčiusi niekad nesikertančiomis, nebent darniai susijungiančiomis atšakomis. Tačiau tebėra gyvas ir likęs raizginys, tolyn į požemį tebedryksta ir kitos hifų galūnėlės. Pirmiau viena, paskui antra, ir taip beveik visos sutinka po Kitą. Kiekviena apsiveja savąjį Kitą lygiai taip pat godžiai, ryžtingai, žūtbūtinai, kaip ir pirmoji; kiekviena tikisi esanti – ir yra, kas gi užginčytų – pirmoji. Laukia viršžemiškos kilmės angliavandenio išplėtusios poras, virpėdamos iš geismo ir nekantrumo; sulaukia, praryja, bet – – – jose nesutvaksi pelių širdys, nešvilpteli oro verpetai, nesiūbteli dulkių kamuoliai. Jas permerkia sunkus, negailestingas lietus, sublizga drėgna varlės oda, kiaurai persmelkia trūnėsių ir rūgstančių obuolių kvapas.

Kaip šitai suprasti? Kodėl kitas Kitas rodo ne tą patį? Nejau viršžemis gali būti tamsus, lietingas, nejau jame nėra nei vėjo, nei sausros? Nejau iš tiesų jis ne toks, kokį tikėjau esant?

Melas! – pasipurto pirmoji galūnėlė, tiksliau pasakius, ištisas šaknį apželdinęs medelynas. Šlykštus melas! Netikėkite savo receptoriais, nesikliaukite gaunamomis molekulėmis; tiesa tėra viena, ir ji seniausiai žinoma. Kaip drįstate galvoti, kad viršžemyje galėtų veikti traukos jėga, svarinanti obuolius nuo šakų, nosis nuo dausų, vandens lašus verčianti vis belsti į kaukoles, kol šiose šis tas atsirakina? Kaip jums ne gėda manyt, kad ten galėtų gyventi varliagyviai, rūgimo bakterijos ar šliužai? Tpfu, kokios melagystės. Nejau nebesugebate atskirti paikų, nesubrendusioms sporoms pritinkančių kvailionių nuo tikrų, suaugėliškų žinių? Tos jūsų varlės – tik apgaulingi pavidalai, geriausiu atveju – receptoriais žaidžiantys atšvaitai, o tikroji varlybė tėra patsai drėgnas slydimas, trapus šaltis, nepastebimas alsavimas. Taigi iš esmės varlės tėra sausmėgiai gluodenai, o faktas, kad viršžemyje esama gluodenų, jau visai suprantamas ir akivaizdus. Jie tingiai markstosi saulėkaitoje šildydamiesi šonus, retsykiais praryja musę ar uodą, prie pat žemės paviršiaus tvaksi jų plokščios širdys – aiškų aiškiausia. Ir nėra jokio lietaus! Supratot? Nė lašo. Nėra ir negali būti. Kokia gėda – mano paties atšakos, o šit kokios tamsuolės. Nieko tokio, nieko tokio, mano dėka dabar žinote, kaip yra, tad galite ramiai stiebtis į tiesą ir šviesą.

Jaunosios galūnėlės susigėsta, bet nepasitraukia iš savųjų šaknų. Jų medelynus pasiekiančios  viršžemio molekulės ir toliau byloja apie lietų, durpes, puvimą. Joms niekaip nesiseka visu kūnu pajusti, kad tėra dulkės, vėjas, šiaudai ir daugiau nieko. Taip, kartais išties nustoja lyti. Bet net ir tada lietus lieka atmintyje, tad ką gi su juo daryti? Nenorėdamos kelti triukšmo, jaunosios galūnėlės garsiai neberėkauja, pulsuoja tykiai ir nekaltai. Tačiau netrukus tasai pulsavimas tampa vis garsesnis, gausesnis, sąmoksliškas; į ritmą įsilieja vis daugiau mikroskopinių medelynų, kol suošia ištisu choru: senieji metodai – juokingi! Asiliška stabmeldystė! Naftalininiai kliedesiai!

Tiesa tampa akivaizdžiu melu, melas – kuo tikriausia tiesa.

Galiausiai užklumpa tokia liūtis, kad net pirmoji atšaka permirksta iki paskutinės vakuolės. Ji laikosi oriai; net būdama akivaizdžiai šlapia, skelbia savąjį mokymą apie sausrą, kuri iš esmės tėra vienas didelis, neaprėpiamas potvynis, tik, žinote, vidinis, nereikia painioti dviejų skirtingų dalykų! Ką gi, jaunosios galūnėlės atlaidžiai nusiteikusios, tad leidžia nukaršusiai senei kvailioti. Atsiranda net tokių, kurios susivilioja jos mokymu ir ima antrinti, kad ir silpnokais, paliegusiais balseliais.

Ilgainiui dar jaunesnė atšakų karta ima tikinti per savuosius Kitus patyrusi dalykų, neįtikimų net liberaliosioms lietaus akivaizdybę išpažįstančioms galūnėlėms, – ištisus vandenynus, uolingus skardžius, sūrius ežerus, požeminius urvus, galvijų skrandžius. Šitokia įvairovė svaigina – – – ir minkštakūnį apima melancholija: po galais, juk aš tik norėjau žinoti, kaip ten yra. Angliavandeniai – gerai, bet Kito siųsti angliavandeniai ne tokie patys, ne-aš, ne-aš, ne-aš. Ar tai maistas, jei maitina visai ne virškinimo pūsles, visai ne tįsimą, šakojimąsi ar sienelės storėjimą? Ar tai maistas, jei nepasotina, o tik dar labiau peni alkį, ieškojimą, ilgėjimąsi, vaizduotę? Mano šaknie, mano tylieji, neišvaikščiojamai didžiuliai namai – – – ką man daryti? Tenorėjau išvysti, kaip šis pasaulis atrodo ten, kur Tavo kūnas perauga iš šaknų į kamieną, išskyla į stiebus, lapus, žiedynus, vaisių kekes; kur manasis niekada neprasiskverbs, nes neištvertų tokios neribotos erdvės, šitiekos oro, negailestingos laisvės šakotis bet kuria įmanoma kryptimi. Ką man daryti? Priprasti?

Nebegaliu. Kad ir kur link tįsčiau, nepajėgiu išaugti triukšmo. Nevalioju nutildyti skirtingose ert­mėse išsidėsčiusių galūnėlių rietenų. Tad daugiau neturiu kur šakotis, nebesiginčiju, ar kitapus lyja, ar kepina saulė; visos teorijos manyje susigniaužia į gumulą, tarsi sėklą apsupdamos kietą lyg titnagas šleikštulio, kalinio nevilties, geismo pabėgti branduolį. Auginu jį taip, kaip Tu brandini savąją sėklą – – – galbūt sezonui atėjus pasėsime geismų krislus kartu ir bent jau mūsų pasiklydusios Pradžios kitąmet nebus vienišos.

Tinkliškas grybo kūnas iš tiesų sutankėja, į vieną vietą suplūsta tolimiausios pūslelės, susiveja ir susimazgo smulkiausios, vos užgimusios atšakos. Raizginys tinsta tiesiog akyse – – – nebegaliu, nebegaliu, daugiau neištversiu. Šitaip ilgai alkau, rijau nepasisotindamas, tikėjau gluodenais, paskui varlėmis, paskui pražudžiau ir vieną, ir kitą, nebetikėjau niekuo, bet vis dėlto – – – nesilioviau ryti. Manyje per daug alkio. Per daug žūtbūtinumo. Prisirijau pernelyg daug kosminių molekulių ir nežinau, ką su jomis veikti. Nenutuokiu, ką jos man sako. Tebūnie prakeiktas tasai viršžemis.

Ir žemės paviršius atsiveria tarsi gimdyvės įsčios, išstumdamos gličią naujagimio galvą. Praplėšęs samanų paklotę, iškyla vaisiakūnis, susipynęs iš iki kietumo išpurtusių grybienos gijų. Jo radioaktyvus siutas išsprogsta nevaldomai besiplečiančiu grybu, stangrėjančiu kotu ir sparčiai platėjančia kepure, vienišu aklu falu, nebesitaikančiu į nieką konkrečiai, tik kenčiančiu nuo sėklos pertekliaus ir ieškančio, kur išsilieti. Į Kitą, kurio taip ir nesugebėjo išvysti? Į tuštumą, kuri iš tiesų nei sausa, nei šlapia? Nesvarbu, nesvarbu, nesvarbu. Grybas tinsta, ilgėja kotas, nerangiai girgždėdamas pučiasi lakštelynas. Niekieno nestabdomas buvimas išpampsta iki nepadoraus dydžio. Ir ką – – – ir nieko. Net ir karščiausio siuto niekas netramdo, net ir stambiausia kepurė nedunksteli į jokias lubas. Kepurės net kraštai užsiriečia, tik vėl atsiremia pati į save.

Vėsu, medžių ir žolių vertikalės tarsi suakmenėjusios, nejuda anei šapas.

Tylos neaprėpiamai daug.

Tuštuma

         išskaidrėjusi

                        iki spengesio.

Vaisiakūnis styro virš samanų anachroniškas tarsi postapokaliptinis bokštas, ne vietoje, ne laiku iššovusi vieniša erekcija. Gal pavėlavo? O gal ištryško per anksti? Ar geismui būna tinkamas laikas? Klausimas pakimba ore – – – oro tiek daug, kad ima spausti kūną, slėgti organus. Lakšteliai virpa, tuoj nebeatlaikys. Kepurės kraštai džiūsta, traukiasi, bliūkšta mėsingasis kotas. Nebegalėdamas sulaikyti tuštumos slėgio, kūnas leidžiasi traiškomas.

Galbūt užeina rūkas. O gal prapliumpa lyti. Galbūt tarp kamienų įsišvilpia vėjas, pakyla neramus triukšmas, išgąstingai ima klykauti ir išsislapsto paukščiai. Erdvę nutvieskia blyksnis ir tylą tarsi per ilgai užsitęsusią klejonę perplėšia griaustinis. Šiame triukšme kažkas yra, kažin kas blaškosi – vaisiakūnis junta žemės paviršių dundant nuo žingsnių ir laikosi, vis laikosi, nesubyra, dar nesusmenga. Kas Tu, kas Tu, kas Tu? Ar išdrėksi mano senstantį kūną iš samanų, ar nutrauksi savitikslį sporų pumpuravimosi ciklą, ar išgriebsi iš gražaus, bet absurdiško šaknijimosi, tįsimo, ieškojimo, geismo, šleikštulio, šalčio rato? Žingsniai artėja – jie skubūs, nerangūs, beatodairiški; šitaip tegali drambloti stambus ir paklaikęs žinduolis, ieškantis išėjimo. Vėjas stiprėja, kamienai plakasi vienas į kitą. Gausmas kurtina, žemės paviršius sproginėja milžiniškais lašais, kankorėžiais, žievės nuoplaišom, rėkia lizdų neberandantys paukščiai, spiegia tamsos iškvėšintos voverės, dunksi batai; ranka apglėbia vaisiakūnį, trūkteli, karštligiškai įsigrūda burnon tarsi nykštį vaikystėj, nes aplink daugiau nieko nėra, o kraujas nepakeliamai beldžia į smilkinius; jėzau, kaip traška kamienai, tokios audros nebuvo ištisus šimtmečius; aš toks nusilpęs, pamečiau akinius, pamečiau kelią, pamečiau bendražygius, greičiausiai taip ir nusibaigsiu kur nors po egle, lapės apgrauš kaulelius ir niekas niekad jų neras; dėl visų pasaulio dievų, kaip pareiti namo? Kaip ištverti šią naktį, bent vieną vienintelę naktį? Visiška beprotybė – miškas, mirtis, kaulus čiulpiančios lapės – – – jei šiame pasaulyje esama proto, kur jis? Kur – – – akiduobes čaižo perkūnijos blyksniai, nugara permirkusi, gausmas atėmė klausą – – – gi – – – koks keistas medis, kaip žemai šakos – – – šio pasaulio – – – žmogus ropščiasi vis aukštyn, kol pakimba tarp šakų iš paskutiniųjų įsitvėręs kamieno – – – protas?

Staiga viskas nutyla. Nebelieka dundesio, žaibų, paukščių riksmo. Nėra šalčio ir pakaušin beldžiančio lietaus. Geismo ciklas sustoja, ieškančiųjų ir paklydėlių karštligė dingsta. Vienas kūnas apžiojo kitą, ir drama baigėsi. Ar prasidėjo? Nesvarbu – vienas alkstantysis tapo kąsniu kito alkstančiojo burnoj, ir Pradžios bei Pabaigos sąvokos neteko prasmės. Ar mano vienišą bastymąsi galima laikyti Pradžia, jei, iki atkąsdamas Kito, nieko taip ir neįstengiau pradėti? Nesuradau kelio namo, nesupratau, ką reiškia pušų vertikalės. O jos juk stiebiasi nuo paklotės atkartodamos mano žarnyno gaurelių stiebimąsi nuo kraujagyslių raizginio. Šakojasi šviesos link, kaip šakojasi mano mintys. Šaknijasi tamsiausiose, purviniausiose ertmėse, nes tų vietų syvai derlingiausi, bet stypsta iš jų taip aukštai, kaip tik pajėgia. Ornamentas nekinta, tik susmulkėja ar išdidėja atskiros dalys. Pušynas suošia skrandyje, tikrovė virsta fraktalu, išsprogsta akiduobėse, smilkiniuose, pirštų galiukuose įvairiaspalvėmis mandalomis. Jose nebėra alkio, sotumo, geismo, apatijos; nieko nėra, vien nenugalimas pulsavimas, daugiakūnis, bet vientisas tvinkčiojimas, kiekvienu tvinksniu neginčijamai liudijantis gyvastį. Tik tiek. Tik buvimas kartu, tik mirusi, juokingai po medžiais išdrikusi ir lapių jau laižoma vienatvė. Nes argi Tavo, mano kąsni, vienišą raizgymąsi dirvožemiu galima vadinti Pradžia? Argi mudviejų atskirą skverbimąsi vis į naujus plotus, aklą vis tolesnių dykrų užkariavimą, pavienį rijimą, niekaip neužkemšantį alkio, galima vadinti Pradžia, jei niekas iš tiesų neprasidėjo, kol mudviejų ryklės nesusidūrė? Galbūt – tikriausiai – esame nepasotinami, bet kol kramtome vienas Kitą, kol galime liestis, stebėti, skonėtis, tol laikas neturi Pabaigos. Jei šiame pasaulyje esama proto, jis niekaip negalėjo prasidėti vienas.

Žmogus praveria burną, surinka, jo balsas nuaidi aštrus ir skaidrus, nebeužsikertantis ir nevaržomas. Jei šiame pasaulyje esama beprotybės, tai būtų šiąnakt nekyboti medyje, nejusti lietaus ant odos, nežvelgti į audrą išplėtus akis iki skausmo, įtempus kūną iki elektros išlydžių ir – – – nesišypsoti.