Iš užsienių (retro)

 

„Menas yra mokslo sapnas.“ Iš R. Gavelio laiško Leo Ray

Kalba netaisyta

 

Liūto kepsnis ir Žozefina Beker

Šiomis dienomis Paryžių nepaprastai sudomino toks įvykis: restorane, netoli vienos miesto aikštės, už 100 prancūzų frankų galima buvo gauti porciją liūto kepsnio. Restorano savininkas nupirko iš žvėryno laikytojo liūtą „Sultanas“, nuvežė jį į skerdyklą, o paskui iškepė ir pardavinėjo svečiams. Tokia reta proga mieste buvo iškabinti skelbimai. Juose buvo pranešama, kad pietums pirmininkaus Žozefina Beker. Dabar juodoji Venera patraukė tieson restorano savininką „žmogų“, kuris norėjo priversti ją valgyti „liūto kepsnį“. Byla bus nagrinėjama po savaitės laiko vienam iš Paryžiaus miesto teismų. Žozefina Beker, tikrai gavo pakvietimą iš Moro! Restorano savininkas tvirtina, kad juodoji mergaitė sutiko ateiti pietauti. O artistė tai neigia. Tas žmogus norėjo išnaudoti mano vardą. Aš nepriėmiau jo kvietimo, nes tada buvo „gerumo savaitė“. Taikos teisėjui teks išspęsti ši paini ir reta byla.

„Sekmadienis“, 1933 m. liepos mėn. 9 d., Nr. 28.

 

Meilės laiškų paroda

Žinomas New-Yorko kolekcionerius Rozenbekas surengė charakteringą žymių žmonių meilės laiškų parodą; eksponatus surinkti reikėjo daug triūso ir pastangų per visą jo gyvenimą. Vitrinose po stiklu, išdėstyti pageltę lapeliai, raščiukai, kartono gabalėliai su pabrėžtais paskubomis žodžiais. Žmonė, kuriuos jaudino šie žodžiai, seniai mirė, ir kaulai jų subyrėjo, bet jų žodžiai gyvi. Lordas Nelsonas, griežtas britų laivyno vadas, nugalėtojas prie Trafalgaro, štai ką rašo Ema Hamilton: „Jeigu aš tave galėčiau šiuo momentu laikyti savo glėby, brangi Ema, aš nepavydėčiau jokiam karaliui ar imperatoriui!“. Anglų lyrikas Kitsas smerkia savo mylimąją, atrodo menką bobelę, ir baigia laišką taip: „Jeigu tu mano mylimoji, nepakeisi mano būdo, jeigu tu ir toliau galvosi apie šokius ir kavalierius – man lieka tikrai galimai greičiau mirti...“ Benjaminas Franklinas, valstybės vyras ir fizikas, būdamas suaugęs štai kokius gimnazisto laiškus rašė: „Aš norėčiau, kad man išaugtų sparnai“, – rašo jis kažkokiai apysenei gražuolei, – „ir kad aš galėčiau muštis į jūsų lango stiklą, dainuodamas jums meilės žodžius“. Pasirodo, kad meilė visiems vienoda, vienaip kankina ir žymius ir paprastus žmones.

„Sekmadienis“, 1933 m. liepos mėn.. 9 d., Nr. 28.

 

Seniausias pasauly taksi šoferis

Paryžiuj gyvena tūlas Erligmanas, su kuriuo šiomis dienomis turėjo pasikalbėjimą vienas vietos laikraščio atstovas. Mat Erligmanas laikomas bene seniausiu taksi šoferiu Paryžiuj, o gal būt ir visam pasauly. Erligmanas debiutavo 1900 metais prie elektromobilio vairo, kuris tuo laiku buvo vadinamas „kovos malūnu“. 1905 metais Erligmanas tapo šoferiu pirmųjų tada Pa­ryžiuje raudonųjų taksi, kurie lygiai po dešimties metų buvo mobilizuoti kovai ties Marna. Prie mano mašinų vairo, – sako Erligmanas, – aš padariau jau ne mažiau , kaip 1.500.000 kilometrų, kitaip tariant, 38 kartus apvažiavau pasaulį. Aš gerai žinau Paryžiaus gatves, ir esu tikras paryžietis. Aš vežiojau Belgijos karalių Leopoldą, daug rusų didikų, ir kitų kraštų įžymybių. Kiek man teko matyti savo gyvenime vagių atstovų, įsimylėjusiųjų... Nekalbėsiu jums, kiek man policininkai sustatė protokolų. Dievaž, tamstos nepatikėsit...
Ir tikrai, reikia manyti, kad tokiam pasaulio centre taksi šoferis daug ką nepaprasto galėjo matyti, ko net vaizduotė negali sukūrti.

„Sekmadienis“, 1933 m. gegužės mėn. 21 d., Nr. 21.

 

Teatro elektro-montero palikimas

Neseniai mirė Filadelfijos miesto dramos teatro elektro technikas Ridas, ilgą laiką tarnavęs tam teatre, uždegdamas ir užgesindamas lemputes. Ridas savo palikime tarp kitko duoda nurodymą, kaip pasielgti su jo kūnu: „Mano galva turi būti atskirta nuo kūno tuojaus pat po mano mirties. Kūną palaidokite, o galvą perduokite į teatro kontorą, kur aš visą gyvenimą tarnavau. Aš noriu, kad mano kaukole naudotųsi scenoje rengiant kapus „Hamleto“ vaidinimo metu. Tegu aš būsiu „Vargšo Joriko“ kaukole.

„Sekmadienis“, 1933 m. birželio mėn. 11 d., Nr. 24.

 

Kiaulei – mirties bausmė

Vieno mažo vakarų Prancūzijos miestelio bažnyčioj šiuo metu restauruojamas senas paveikslas, vaizduojantis mirties bausmę vykdomą kiaulei. Iš tikrųjų tasai įvykis yra buvęs tenai 1386 metais. Kiaulė, įsibrovusi į namus, apėdė kūdikio veidą. Kūdikis buvo paliktas be priežiūros. Tada gyvulį sugavo ir, pagal priimtą viduramžio paprotį, atidavė už žmogžudystę tikram teismui. Byla, vedama prisilaikant visos teismo procedūros, pasibaigė kiaulei mirties sprendimu. Kiaulę apvilko vyriškais rūbais – švarku, kelnėm ir uždėjo skrybėlę. Ant snukio užmovė žmogaus kaukę ir prie tūkstantinės minios pakabino už užpakalinių kojų miesto aikštėje

Kaip tik šią sceną ir užfiksavo audekle nežinomasis to laiko menininkas. Dabas paveikslas nupietas tiesiog bažnyčios sienoje, smarkiai nusitrynė; menininkas, kuriam pavesta jo restauracija, ilgą laiką tarės su įvairiais specialistais – Istorikais sėl viduramžių meno detalių.

„Sekmadienis“, 1933 m. birželio mėn. 11 d., Nr. 24.

 

Įdomūs namų šeimininkės darbo daviniai

Prancūzijos statistikos biuras neseniai paskelbė davinius, kuriais bando išreikšti skaičius namų šeimininkės funkcijas. Tam tikslui visų pirma buvo apklausta moteris, ištekėjusi prieš 20 metų, 6 vaikų motina, gyvenanti su vyru laimingoje šeimoje. Į klausimą kiek kartų ji pabučiavo vaikus ir vyrą, moteris, žinoma, negalėjo duoti tikslaus atsakymo. Vidutiniškai ji bučiuoja juos 8–10 kartų per dieną; kas sudaro per visą jos šeimyninį gyvenimą apie 72.000 bučinių.

Šeimininkei tenka kasdien vidutiniai sutaisyti 4 poras kojinių. Tuo būdu savo amžiuj ji sutaisė 28.000 porų kojinių.

Per 20 metų savo šeimyninio gyvenimo ji turėjo pakloti 29.000 lovų. Tokiuos par didžiuliuos skaičiuose reiškiasi ir kitos namų šeimininkės funkcijos, kurias jai tenka kasdien atlikti visą savo gyvenimą.

„Sekmadienis“, 1933 m. birželio mėn. 4 d., Nr. 23.

 

Plokštelės su tikrais paukščių balsais

Štutgarto gamtos muziejaus direktorius Rauteris kartu su savo asistentais pradėjo rašymą patefono plokštelėse paukščių balsų ir dainavimo.

Pradžioje tas darbas buvo skiriamas išimtinai radio telefono stoties reikalams, bet tatai pasirodė tiek įdomu ir naudinga, kad Štutgarto profesoriai tą darbą praplėtė. Šiuo laiku toji įstaiga vienintelė pasauly, turinti kolekciją plokštelių, įdainuotų 35 įvairių paukščių veislių.

Paukščių dainavimo užfiksavimas pareikalavo kantrumo, nes plunksnuočiai dainuoja ne pagal užsakymą: reikėjo laukti atitinkamamo momento, atskirais atsitikimais ir iššaukti paukštį dainuoti. Pasirodė, kad kai kuris triukšmas teikia norą paukščiui dainuoti ypač į juos veikia rašomosios mašinėlės stuksėjimas! Taip pat veikia monotoniškas lašo kritimas kibiran. Raktų ryšulys erzina juos garsiai dainuoti.

Šis darbas tarp kitko nustatė, kad ir paukščiai turi tam tikrus dialektus. Pav. Rusijos vieversėlis kiek kitaip čiulba, nei vokiečių.

„Sekmadienis“, 1933 m. rugpjūčio mėn. 20 d.,  Nr. 34.

 

Mirė didžiausias anglų keistuolis

Šotlandijoje, Breklechersto miestelyje, mirė eidamas 88-uosius metus pats didžiausias Anglijos keistuolis – Džemsas Patersonas.

Grįžęs gimtinėn, Patersonas pasirodė esąs didelis arklių sporto mėgėjas, tačiau lygiai priešingai nemėgo, tiesiog neapkęsta moterų.

Per paskutiniuosius 30 metų jo dvaran nebuvo įžengusi nei viena moteris; visi tarnai buvo išimtinai vyrai, be to, buvo reikalaujama, kad kiekvienas tarnas būtinai būtų gimęs 1846 metais, tai yra tais pačiais ką ir Patersonas. Ir dar tarnas turėjo būti vienodo ūgio, kaip ponas, ir nešioti tokios pat spalvos plaukus. Nešioti barzdą buvo griežtai draudžiama.

Užtat Patersonas buvo labai geras savo tarnams sodindavo juos kartu su savimi prie vieno stalo ir, dabar, miręs, paliko jiems visą savo turtą, – apie vieną milijoną svarų sterlingų. Niekas iš giminaičių negavo nei vieno penso.

Patersonas turėjo mylimą šunį, Dorą. Palikime nurodyta, kad tuojaus pat po Patersono mirties, šunį reikia nužudyti ciano kaliju ir palaidoti greta su šeimininku. Ant kapo keistuolis liepė padaryti lenta su užrašu: „Čia guli Džemsas Patersonas ir jo šuo Dora“.

Vietos valdžia vis tik tačiau neleido išpildyti Patersono valios: šuo buvo nunuodytas, bet jį palaidojo šunų kapuose, o keistuolį šeimos rūsyje.

„Sekmadienis“, 1934 m. liepos mėn. 8 d., Nr. 27.

 

Ružavas žmogus

Paskutiniu laiku Londono gydytojai labai susidomėjo žmogumi, kuris kankinamas rečiausios pasaulyje ligos – chromidozisu. Toji liga veikia į prakaito liaukas. Ir svarbiausia kad tada prakaitas dėl dar nežinomų priežasčių nusidažo įvairiausiomis spalvomis: žalia, mėlyna, geltona, o kartais juoda.

Esamo dabar gydytojų priežiūroje paciento prakaitas ružavos spalvos. Ligonis atvyko iš Egipto, kur jis susirgo. Kaip tai kartą, skusdamas jis pastebėjo, kad muilas jo veide nusidažo į ružavą spalvą, o dieną tapo ružavi ir jo baltiniai. Pats ligonis niekada nėra girdėjęs tokios ligos, todėl nutarė vykti į Londoną ir pasirodyti moks­lo žmonėms. Šie gi dabar ištirs kas tikrai toks yra tasai „ružavas žmogus“.

„Sekmadienis“, 1934 m. liepos mėn. 29 d., Nr. 30.

 

Šių dienų Paryžiaus keistenybės

Paryžius – kaip ir kiekvienas kitas didelis miestas – turi savo papročius ir jie būna kartais labai keisti bei kurjoziški. Nuolatiniai gyventojai ir svetimšaliai, seniai gyveną sostinėje, prie jų tiek pripranta, kad nustoja ir pastebėti; tiktai naujai atvykusiojo akis gali tatai išskirti. Štai vienas lenkų žurnalistas kiek pabuvojęs Paryžiuje paduoda charakteringesnius to didžiojo pasaulio miesto savumus. Svetimšalį, tik ką atvykusį Paryžiun stebina, kad kavinės lankytojai išeina, nepaprašę sąskaitos ir palikę mokestį už išgertą ir suvalgytą su nuošimčiais ant lėkštutės;
kad praeivis ima laikraštį kioske, nesant pardavėjui ir deda pinigus be jokios kontrolės;
kad kavinės terasoje galima gauti bet kokių gėrimų, šaltą užkandį ir ki., bet paduoti tenai kiaušinienę uždrausta, tam reikalinga įeiti vidun;
kad knygynai vienoje gatvėje atidaryti iki 1 valandos nakties;
kad policininkai turi teisę rūkyti, budėjimo vietoje;
kad lengviau gauti audienciją pas misterį-pirmininką, nei sustabdyti taksi, kurio šoferis važiuoja pietauti;
kad rugpjūčio mėnesį mėsininkas, laikraščių kiosko pardavėja ir moteris, gatvių susikirtime parduodanti gėles – važiuoja atostogų;
kad sekmadieniais išeina visi Paryžiaus laikraščiai, ir net keliomis kalbomis;
kad dieną taksi važinėja pagal skaitliuką, o naktį galima susitarti su šoferiu;
kad už kiekvieną gatvės, krautuvės, ar ko kito parodymą reikia mokėti parodžiusiam arbatpinigių, taip jog verčiau nieko neklausti atsidūrus Paryžiaus gatvėje, žinoma tik, jei policininko.
Nieko nepadarysi, visur savi papročiai, tad nenuostabu, kad toki dalykai dedasi ir šiame didmiestyje.

„Sekmadienis“, 1934 m. rugpjūčio mėn. 5 d., Nr. 31.


Parengė Akvilė Žilionytė

Draugai