Ispanijos rašytojų proza

Įvairių garsių ir mažiau žinomų Ispanijos rašytojų tekstai išversti ketvirto kurso lietuvių filologijos ir ispanų kalbos studenčių bei „užsikabinusios“ dėstytojos po Vilniaus universitete vykusių vertimo praktikos seminarų. Mintis versti smulkiosios prozos tekstus radosi dėl kelių priežasčių. Pradedančiajam vertėjui smulkioji proza labai paranki dėl poetinio teksto apimties, bet negąsdinanti rimais ir metrais bei siužetiniais vingiais. Smulkiosios prozos tekstai įdomūs ne tik savo trumpumu – vadinamasis microrrelato (smulkiosios prozos pasakojimas, angl. flash fiction, sudden fiction, microfiction ir kt.) Ispanijoje pastaraisiais metais yra itin išpopuliarėjęs žanras, pasižymintis ypatingu trumpumu ir būtinu naratyvumu.
Visi publikuojami skirtingų autorių tekstai atrinkti iš 2012 m. pasirodžiusio rinkinio „Antología del microrrelato español (1906–2011). El cuarto género narrativo " (2012), kuriame pateikiami žanro pavyzdžiai nuo ištakų („protėviais" tituluojami Chuanas Ramonas Chimenesas ir Ramonas Gomesas de la Serna) iki šių dienų. Regis, microrrelato išpopuliarėjimui įtakos galėjo turėti ir avangardistiniai judėjimai, todėl neatsitiktinai Federicas Garcija Lorca, Luisas Buñuelis ar Maxas Aubas yra palikę daug tokių tekstų pavyzdžių. Maždaug 6–7 dešimtmetyje smulkioji proza Ispanijoje suklestėjo – madą perėmė ne tik rašytojai inovatoriai, bet ir konservatyvieji (Ana María Matute, Francisco Ayala ir kt.). Pastarųjų metų Ispanijos trumposios prozos rašytojai neišvengiamai patiria ir anglakalbės terpės, ir Lotynų Amerikos trumposios prozos atstovų įtaką (pažymėtini Julio Cortázaras, Jorge Luisas Borgesas ir Augusto Monterroso).
Taigi trumposios prozos skaitymas ir vertimas – neblogas būdas susipažinti su mažai pažįstamos literatūros atstovais per trumpą laiką, o kai kuriais atvejais – atrasti gana gerai žinomų autorių kitų žanrų kūrinių (kaip Federico Garcia Lorca ar Luisas Buñuelis). Tačiau smulkioji proza vertėjui gali sukelti ir galvos skausmą: trumpos apimties tekste neretai susiduriame su mažiau išplėtotais reiškinių aiškinimais, netiesioginėmis nuorodomis, žodžių žaismu (smulkiosios prozos anekdotiškumas) – teatleidžia skaitytojas pirmą kartą vertusioms studentėms už galimus apsirikimus.

Aistė Kučinskienė


 

Federico García Lorca (1898–1936)

TELEGRAFAS

Stotis buvo tuščia. Vieni ateidavo, kiti išeidavo. Kartais varpo liežuvis murmančiais garsais sudrėkindavo apvalias stoties lūpas. Viduje girdėjosi vis pertraukiamas telegrafo rožinis. Aš įsitaisiau veidu į dangų ir nė nesusimąstęs mintimis iškeliavau į keistą šalį, kur su niekuo nereikėjo susidurti, šalį, kuri plūduriavo melsvoje upėje. Pastebėjau, kad oras pamažu prisipildė gelsvų burbuliukų, kurie subliūkšdavo man iškvėpus. Tai buvo telegrafas. Jo tik tak sklido neaprėpiamomis mano klausos antenomis tokiu pat ritmu, kaip uodai skraido virš tvenkinio. Stotis buvo tuščia. Tingiai pažiūrėjau į dangų ir pamačiau, kad žvaigždės savo šviesiais mirksniais telegrafuoja begalybėje. Sirijus, išsiskirdamas iš jų visų, siuntė oranžinius tik ir žalius tak, tuo sukeldamas kitų žvaigždžių nuostabą.
Šviesus dangaus telegrafas susijungė su vargšu stoties telegrafu ir mano siela (pernelyg švelni) savo mirkčiojimu atsakė į visus klausimus ir visas užuominas, gautas iš žvaigždžių, kurias tąkart puikiai supratau.

STAIGMENŲ MEDIS

Sokratas

Filosofas atėjo į mokinių ratą. Jo centre buvo didelis neluptas idėjų svogūnas, atgaivintas jaunų akių rasa. Visi plonino liežuvius ir ruošėsi nulupti jo lukštus. Vakaro mėnulis tirpo medžių lajoje.
Svogūnas ėmė suktis. Jo aukso, ametisto spalvos lukštai spindėjo lupami. Sokratas mįslingai šypsojosi. Įsupti į tikėjimo karmaziną mokiniai šypsojosi: svogūnas prisipildė paauksuotų ir juodų kaip dangaus altoriaus žvaigždžių ir visi pasakė: „Štai!“ Paskui ideali daržovė ėmė mažėti, kol išnyko ploniausių nesugaunamų dūmų pavidalu... ir visi išsivaikščiojo.
Tolumoje Lysis šoko ant sustingusio vėjo piramidės.

II

Filosofas ėjo iš savo mokinių rato. Vakaras kėlė šilko palapinę ir atrodė, tarytum visas dangus būtų uždengtas ploniausiu svogūno lukštu. Sokratas pamatė jonvabalį, Sokratas išgirdo rupūžę, Sokratas išvydo milžinišką drugelį, skrendantį į pietus... ir raudona gyvačiukė nušvietė jam krūtinę tarsi kraujo pliūpsnis, tarsi žaizdos atspindys. Paskui jis dingo vėjų bulvare.

 

Juodai baltų damų žaidimas

Penkios pilno spalvų ir poezijos dvaro damos, visos penkios įsimylėjusios paslaptingą jaunuolį, kuris atvyko iš tolimų žemių. Sukasi aplink jį, apsupa sukdamosi ir visos drauge slepia savo meilę. Tačiau jaunuolis nekreipia į jas dėmesio. Jis vaikšto po sodą įsimylėjęs sodininko dukterį, tamsiaodę merginą, visai negražią, nors neabejotinai ir nebjaurią. Kitos damos sukasi aplink jį ir, supratusios, kas vyksta, nepatenkintos nori nužudyti tamsiąją merginą, bet kai atvyksta, ji jau būna mirusi, o jos veidas šypsosi pilnas šviesos ir nepaprasto kvapo. Ant sodo suolo damos randa plaštakę, kuri tuojau pat nuskrenda, ir vaikino drabužius.

Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

 

LUIS BUÑUEL (1900–1983)

Padori istorija

Karmensita buvo itin paklusni, o žmonėse kalbėta apie jos nekaltumą. Motina buvo atribojusi Karmensitą nuo pasaulio savo apsaugos siena ir dieną naktį ją prižiūrėdavo, kad tik neįkliūtų į kokias žabangas.
Kuomet Karmensitai suėjo dvylika metų, motina atrodė labai susirūpinusi. „Kai mano dukrai pirmą kartą prasidės mėnesinės, – mąstė, – reikės atsisveikinti su jos auksiniu nekaltumu.“ Ir motina surado išeitį. Pamačiusi Karmensitą pirmą kartą taip išbalusią, tarsi pamišusi išskubėjo į gatvę ir akimirksniu grįžo su didele raudonų gėlių puokšte. „Imk, dukra mano, imk, dabar tu tapsi moterimi.“1 Karmensita – apgauta, bet nudžiuginta tokių gražių raudonų gėlių –­ užsimiršo ir jai neprasidėjo mėnesinės. Kiekvieną mėnesį, dvylika kartų per metus – ir taip daugelį metų –­ Karmensita būdavo taip pat apgaunama ir saugoma nuo šiurkščios tikrovės. Kiekvieno mėnesio 30-ąją dieną, pamačiusi Karmensitą išduodančius pajuodusius paakius, motina jai įduodavo į rankas raudonųjų gėlių.
Karmensitai suėjo keturiasdešimt me­tų. Motina, tuomet jau labai sena, ją vis dar vadino Karmensita, nors visi kiti ją kviesdavo ponia Karmela. Vieną mėnesį jos paakiai nepajuodavo ir motina padovanojo baltų gėlių puokštę. „Imk, dukra mano, tai yra paskutinė puokštė, kurią tau duodu, nes jau nebesi moteris.“ Karmensita bandė pasipriešinti: „Bet mama, juk net nesupratau, kad ja buvau.“ Į tai motina atsakė: „Juo blogiau tau, dukra mano.“ Ta balta puokštė, jau nuvytusi ir nubarsčiusi žiedlapius, belapė, sausa, buvo įdėta į Karmensitos karsto dugną.

1 Kai kuriuose Ispanijos regionuose pagal seną paprotį po pirmųjų mėnesinių merginoms dovanojamos raudonos gėlės – moteriškumo simbolis (Vert.)

 

NEPADORI ISTORIJA

Marikitai pasiekus kritinį amžių, jos motina norėjo padaryti tą patį, ką buvo padariusi Karmensitos motina. Pamačiusi dukrą išbalusią ir pajuodusiais paakiais, padovanojo šiai raudonų rožių puokštę. Tačiau Marikita buvo didesnė begėdė nei Karmensita. Ji paėmė puokštę, pravėrė langą ir išmetė gėles. Tuomet jai prasidėjo mėnesinės.

 

MÉNAGE À TROIS2

Kad ir kiek stengiausi, nepavyko pamatyti mūsų automobilį vairuojančio šoferio veido – tai buvo kažin koks kazokas. Šalia manęs važiavo gedinti moteris, dieviškos išvaizdos ir aušros baltumo moteris. Nepažinojau jos. Niekuomet nebuvau jos matęs. Tačiau jutau, kaip šiurpsta mano geiduliu persisunkusi oda. Perskrodėme bedangį peizažą, bedangį kiek akys mato. Žemė buvo padengta juodomis gėlėmis, skleidžiančiomis aštrų kvapą į moters guolį.
Nepažįstamoji įsakė šoferiui sustoti šalia didelio ežero – nerimo kupinos akiduobės. „Tai yra, – tarė ji, – nerimo kupinas ašarojantis ežeras.“ Aš nekreipiau dėmesio, nes tenorėjau bučiuoti jai tarp rankomis uždengtų krūtų, kai ši graudžiai verkė ir buvo beveik bejėgė priešintis mano ištvirkavimui.
Prie mūsų priėjo šoferis su kepure rankoje; nesupratau, kodėl. Pamaniau atpažinęs jo veidą, o kai jis šypsodamasis patvirtino: „Ežeras, drauguži“, abejonės dėl jo tapatybės galutinai  išskisklaidė. Pamišęs iš džiaugsmo atsakiau: „Tai tu, mano ežere, senas ašarojantis drauguži.“ Su kokiu džiugesiu mes apsikabinome, tarytum švęsdami mirusiųjų prisikėlimą.
Netoliese buvo stabtelėjusi laidotuvių procesija. Įsupta karste gulėjo prieš kelias akimirkas matyta nepažįstamoji. Ak, išbalusioji gėle iš mėsos, tu nemoki dainuoti! Jos skruostu dar slydo paskutinioji ašara, mįslingai sulaikyta ant skruostikaulio kaip paukštis ant šakos.
Mano draugas palinko virš moters ir it pamišęs pabučiavo ją į lūpas. Į nejautrias lūpas, kurios iš pabalusių ėmė virsti žaliomis, vėliau raudonomis, tuomet liepsna, o tuomet – pragaru.
Pradėjau mirtinai pykti ant šoferio, kuris jau nebebuvo mano draugas. Pradėjau nenumaldomai bjaurėtis tuo ugniniu citrinų skoniu, kurį ant jo lūpų turėjo palikti nepalaidotos nepažįstamosios lūpos.

2 Trijų žmonių gyvenimas drauge; lytiniai trijų žmonių santykiai (pranc. – Vert.)

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė

Alio Balbieriaus fotografija